Kunigui paėmus iš tavo rankos pintinę ir padėjus ją priešais VIEŠPATIES, tavo Dievo, aukurą, tu kalbėsi VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje: „Mano protėvis buvo klajoklis aramietis, kuris nuėjo į Egiptą su maža šeimyna, gyveno ten kaip ateivis ir išaugo į didžią tautą, stiprią ir gausingą. Egiptiečiai elgėsi su mumis žiauriai ir engė mus, užkraudami mums eiti sunkų lažą. Mes šaukėmės VIEŠPATIES,…

Laiku ir nelaiku Karaliaus Uzijo mirties metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste, – Šventykla buvo kupina jo apdaro. Aplinkui stovėjo jam tarnauti pasiruošę serafimai. Kiekvienas turėjo šešis sparnus

Laiku ir nelaiku Man at­ėjo VIEŠPATIES žo­dis: „Dar prieš su­kur­da­mas įsčio­se, ta­ve aš pa­ži­nau, dar prieš gi­mi­mą ta­ve aš pa­šven­ti­nau, – pra­na­šu tau­toms ta­ve aš pa­sky­riau.

Lai­ku ir ne­lai­ku Tad sep­tin­to­jo mė­ne­sio pir­mą­ją die­ną ku­ni­gas Ez­ra pa­tei­kė Mo­ky­mą su­ei­gai – ir vy­rams, ir mo­te­rims, ir vi­siems, ku­rie ga­lė­jo klau­sy­tis ir su­pras­ti. Tai įvy­ko sep­tin­to­jo mė­ne­sio pir­mą­ją die­ną.

Lai­ku ir ne­lai­ku Dėl Zio­no aš ne­ty­lė­siu, dėl Je­ru­za­lės aš ne­nu­rim­siu, kol jos tei­su­mas kaip auš­ra ne­su­švis ir jos per­ga­lė kaip deg­las ne­su­lieps­nos. Iš­vys tuo­met tau­tos ta­vo tei­su­mą, vi­si ka­ra­liai – ta­vo šlo­vę. Tu bū­si va­di­na­ma nau­ju var­du, ku­rį pats VIEŠPATS tau su­teiks.

Lai­ku ir ne­lai­ku Štai ma­no tar­nas, ku­rį aš re­miu, – ma­no iš­rink­ta­sis, ku­riuo aš gė­riuo­si. Ap­gau­biau jį sa­vo dva­sia, kad neš­tų tau­toms tei­sin­gu­mą. Ne šauks­mu ar pa­kel­tu bal­su, – gat­vė­je ne­si­gir­dės jo bal­so. Net pa­lauž­tos nen­drės ne­lauš nei blės­tan­čio dag­čio ne­ge­sins.

Laiku ir nelaiku Kel­kis, nu­švis­ki! Ta­vo­ji švie­sa at­ėjo, VIEŠPATIES šlo­vė virš ta­vęs su­švi­to. Nors že­mę štai su­te­mos gau­bia ir tau­tas tam­sy­bės den­gia, bet virš ta­vęs VIEŠPATS švie­čia, virš ta­vęs jo šlo­vė ap­si­reiš­kia.

Laiku ir nelaiku O tu, Ef­ra­tos Bet­lie­jau, ma­žiau­sias tarp Ju­do kai­mų, iš ta­vęs man kils tas, ku­ris val­dys Iz­ra­e­lį;

Lai­ku ir ne­lai­ku Krykš­tauk iš džiaugs­mo, Zio­no duk­ra, Šauk, Iz­ra­e­li! Vi­sa šir­di­mi džiau­kis ir džiū­gauk, duk­ra Je­ru­za­le! VIEŠPATS pa­nai­ki­no tau pa­da­ry­tą nuosp­ren­dį, nu­šla­vė ša­lin ta­vo prie­šus. Iz­ra­e­lio ka­ra­lius, VIEŠPATS, yra ta­vy­je; tau ne­lai­mės bi­jo­ti dau­giau ne­rei­kės.

Laiku ir nelaiku Je­ru­za­le, nu­si­vilk sa­vo ge­du­lo ir skur­do dra­bu­žį ir ap­si­vilk am­ži­nu Die­vo šlo­vės gro­žiu. Ap­si­gaubk Die­vo tei­su­mo skrais­te, už­si­dėk ant gal­vos Am­ži­no­jo šlo­vės gob­tu­vą, nes Die­vas pa­ro­dys ta­vo spin­de­sį vi­sai že­mei.