Literatūra

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Birželis – vasaros pradžia

Petras Repšys. Paminklas Sigitui Gedai. 2025 (fragmentas). Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

Vakar lyjant styrojau paminklo Sigitui G. atidengimo ceremonijoje. Buvau davęs žodį Petrui R. (gal prieš keturiolika metų), kad jei jis tą paminklą pagamins, o aš dar būsiu gyvas, tai pasirūpinsiu, kad mane nors ir karučiuose kas nors atvežtų į atidengimą. Atvežė. Ir kol kas – ne karučiuose. Nieko, žinoma, nepamačiau. Tiksliau – pamačiau juodų skėčių lietuje tirštynę. O kai nuo obelisko nutraukė maršką – virš tų skėčių išvydau jo viršuje tą garsųjį kiaušinį.

DALIUS JONKUS

Gyvūniškos aistros pagal Clarise Lispector

Clarice Lispector knyga „Aistra pagal G. H.“ nėra tradicinis romanas. Tai aistringi apmąstymai apie gyvenimo ir kūno gyvybiškumo prasmę. Ir nors knyga pristatoma kaip grožinės literatūros kūrinys su pirmojo asmens patyrimų aprašymu, tai labiau filosofinis bandymas reflektuoti gyvojo kūno patirtį.

MORKUS DUSEVIČIUS

Arbatėlė su Kantu

Jūratė Sučylaitė, poetė ir gydytoja psichiatrė, pasitelkia meninę išmonę, fantaziją, vaizduotę. Kviečia ne tik skaityti, bet ir pagyventi kartu su Kantu. Romane apstu regimųjų ir girdimųjų įspūdžių.

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Senienos ir naujienos (14)

Sunkiai prisiverčiu skaityti knygą, jeigu esu mačiusi to paties autoriaus filmą. Tiesiog nesitikiu, kad režisierius klasikas būtų dar nuostabesnis rašytojas. Vis dėlto skaitymas pranoksta lūkesčius, nes dar kartą sugrąžina į filmą, kurio scenų negaliu „atmatyti“.

ALEKSANDER FIUT

Pasiklausykime Czesławo Miłoszo

Pirmiausia ieškojo atsakymų į fundamentinį klausimą: „Unde malum, iš kur blogis?“ Atsakydavo į jį įvairiai – priklausomai nuo istorinio momento, kuriame gyveno, bei visuomeninės sąmonės pokyčių, nuolat gilindamasis, kantriai tyrinėdamas jį iš įvairių perspektyvų.

EGLĖ FRANK

Nemirti pačiam

Nieko neveikimo baimė dar neatsiradusi tarp populiarių diagnozių, kurias dabar, kaip ir breketus, madinga nešioti ir vaikams, ir suaugusiesiems. Nejučiom prisimenu Axelio Munthės „Knygą apie San Mikelę“ ir išganingąjį „kolitą“ – kuris būdavo nustatomas ligų ieškančioms damoms nuraminti.

JUSTINA ŠUMILOVA

Autotanatografija: kaip galime kalbėti apie savo ir kitų mirtį

Autotanatografija – tai rašymas apie savo mirtį. Autotanatografija pabrėžia, kad savęs suvokimas neatskiriamas nuo mirtingumo. Šis rašymo būdas apima mirties artumo patirtis, kitų mirtis ir metaforines mirtis.

MARIJA AURELIJA POTAŠENKO

Liuksas kaip Liuksas

Kalbant vaizdingiau, Europos Parlamentas Briuselyje – restoranas, o Liuksemburgas – restorano virtuvė, kur nudirbami visi darbai, kurie paskui patiekiami Briuselyje ir per plenarinius posėdžius Strasbūre.

UGNĖ RAŽINSKAITĖ

Kaip aš susipažinau su savo protėviais

Jeigu žmogus man labai patinka, nubraižau jam giminės medį. Dar niekas dėl to nenuliūdo.
Yra pačių įvairiausių būdų. Kvadratėliai, apskritimai, teksto debesėliai, medžio šakų pynės, arabeskos, griežti šablonai.
„Aš“ – viršuje, apačioje, šone.

JŪRATĖ TAMULAITIENĖ

Vaikystė prie kalėjimo durų

Nežinojau, kad mamytę pamatysiu tik po ketverių su puse metų, kai ji suvargusi ir ligota grįš iš Sibiro lagerio. Tik mirus Stalinui jos byla po kurio laiko peržiūrėta ir nustatyta, kad ji be jokios kaltės suimta, nuteista kalėti ir išvežta į Sibiro lagerį…