LiteratūraMemuarai
Žiema ne apie krosnį grumdytis
RIMANTAS ŽILEVIČIUS Grįždamas iš mokyklos išpūčiau akis – pieva okupuota mažių! Skaromis aptutuluotus burbulius rogutėmis važinėjo augesnieji, švilpė slidėmis nuo Riaukos kalnelio pusvaikiai, o kas neturėjo nieko, vinutėm pakaltom tupelėm braižė sidabrinį ledą. Griovys, prieš kelias savaites dar plūdęs vandeniu, nurimo, o vis dar burbuliuojančią žemės įsčių jėgą kišo po nesibaigiančiu pievos ledu.
Vytautas ir Nijolė, arba Keistas diptichas
AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ Man visuomet atrodė, kad jie yra ir labai kartu, ir – visiškai atskirai. Skirtingos, net priešingos prigimties, to priešingumo sukabinti: kraštutinis Vytauto egoizmas, egocentrizmas traukte traukė linkusią aukotis ir vienuoliškai nuolankią Nijolę. Jam reikėjo aukos, o ji gyveno aukojimosi svaiguliu.
Ex libris su atlapota apykakle
DAINA OPOLSKAITĖ Žmogus yra toks paprastas dalykas kaip ir laikas. Laikas sukuria žmogų – tikrąjį savo kūną ir kraują, kuriame nuo pirmos gimimo valandos pašėlusiu greičiu dauginasi klastingos laikinumo ląstelės. Apie laiką kalbėti visada sunku ir dar didesnė nemokša jaučiuosi tuomet, kai laikas jau praėjęs, žmogus išėjęs, o atmintis sako, kad visa reikia atgaivinti, įvertinti ir išsaugoti.
Aristokrato žingsniu
AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ Taip jau susiklostė, kad su Jurgiu Tornau mums teko gyventi viename name. Mano tėvai gerai pažinojo Tornau šeimą – po karo lietuvių inteligentų Vilniuje nebuvo taip jau daug, kad ryškus žmogus būtų nepastebėtas, liktų už pažinčių rato.
Dviratis – kasdienis palydovas
RIMANTAS ŽILEVIČIUS Pokariu mūsų šeimoje dviratis buvo didelė vertybė. Jų rikiavosi net trys – moteriškas „Sport“, vyriškas „Dürkopp“ ir neaiškios kilmės trečiasis – nulupinėtais blizgučiais ir prašapusiu firmos ženklu. Pastarąjį pasikeisdami drengė vyresnieji broliai.
Štrichai autoportretui
GRIGORIJUS KANOVIČIUS Nuoširdžiai prisipažinsiu, niekada nebuvau autobiografinio žanro mėgėjas. Ne todėl, kad ketinau vesti visuomenę savo jau pakankamai ilgo gyvenimo faktų klystkeliais ar, kas yra dar blogiau, juos pagražinti.
Sapnai apie senelę
JONAS KIRILIAUSKAS Retrospekcija Nuotraukoje pirmame plane – mano senelė Emilija Jokubauskienė. Į jos petį atsirėmusi mano sesuo Stasė. Aš užkeltas ant kėdės (pagrandukas, norintis būti didelis) šalia mamos Jadvygos. Ruošiamasi sutikti 1973 metus, bet visa šeima dar nesusirinkusi bendrai nuotraukai. Tačiau kalba bus ne apie šeimą, bet apie senelę.
