LiteratūraMemuarai

Sudie, kvietkeli tu brangiausias

VLADAS STATULEVIČIUS Ištraukos iš biografinės apybraižos apie Antaną Vienažindį Įkurtuvės Senelis Justinas ir atvežė Antaną į Dusetų kleboniją – bus vikaru pas senąjį kleboną.

Apie mano mokinius

Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla pasitinka savo veiklos 20-metį. Ta proga spaudai rengiamas leidinys „Atvira pažinimo erdvė“.

Čia priėjo Gorbulskis

Iš leidyklos „Versus aureus“ spaudai rengiamos knygos Turiu atvirai prisipažinti: niekada nesidomėjau lietuvių estrada, todėl jaučiuosi šiek tiek šventvagiškai, liesdamasi prie to, apie ką menkai nutuokiu.

Kazė: viena savo abejonėse

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ Su Kaze susipažinau pas Jutą Čeičytę, dirbtuvėj priešais Šv. Jokūbo bažnyčią, šeštam aukšte, kur Juta anuomet ir dirbo, ir gyveno. Nors ir aukštai reikėdavo lipti, lankytojų ten netrūko. Vieni ateidavo pažiūrėti naujų darbų, kiti – pasisemti idėjų, treti – šiaip pasisvečiuoti.

Atvykėlės pasakojimai

SONIA AVISHERVAN Ištrauka iš tekstų ir fotografijų ciklo Turėjau skelbti šlovę Tų, kieno šlovę skelbiu, Aš nepažįstu.

Keliavau per gyvenimą su daina

JUOZAS SAVICKAS Kai peržengiau devyniasdešimtuosius, man pasirodė, kad nebeverta toliau metus skaičiuoti. Panūdau pasipasakoti, kiek dar spėsiu, apie tai, kas buvo veikta neprofesinėje srityje. Šįsyk tebūnie apie dainavimą, apie dainą. Tad pradėsiu nuo paveldo. Mano žinios apie gentį iš tėvo pusės nesiekia toliau tėtukų, t. y. mano senelių.

Paprūsės lietuvininkai

Retrospekcija Mano senoliai, Paprūsės lietuvininkai (evangelikų liuteronų tikėjimo), gyveno dabartinio Šilutės rajono žemaitiškoje dalyje – Gardamo miestalyje. Senolis – Gustavo sūnus Augustas Gocentas (1871.VIII.8 Gardame–1935.III.31 ten pat) – apie 1891 m. vedė Mariją Katrę Endrulytę.

Žiema ne apie krosnį grumdytis

RIMANTAS ŽILEVIČIUS Grįždamas iš mokyklos išpūčiau akis – pieva okupuota mažių! Skaromis aptutuluotus burbulius rogutėmis važinėjo augesnieji, švilpė slidėmis nuo Riaukos kalnelio pusvaikiai, o kas neturėjo nieko, vinutėm pakaltom tupelėm braižė sidabrinį ledą. Griovys, prieš kelias savaites dar plūdęs vandeniu, nurimo, o vis dar burbuliuojančią žemės įsčių jėgą kišo po nesibaigiančiu pievos ledu.

Vytautas ir Nijolė, arba Keistas diptichas

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ Man visuomet atrodė, kad jie yra ir labai kartu, ir – visiškai atskirai. Skirtingos, net priešingos prigimties, to priešingumo sukabinti: kraštutinis Vytauto egoizmas, egocentrizmas traukte traukė linkusią aukotis ir vienuoliškai nuolankią Nijolę. Jam reikėjo aukos, o ji gyveno aukojimosi svaiguliu.

Ex libris su atlapota apykakle

DAINA OPOLSKAITĖ Žmogus yra toks paprastas dalykas kaip ir laikas. Laikas sukuria žmogų – tikrąjį savo kūną ir kraują, kuriame nuo pirmos gimimo valandos pašėlusiu greičiu dauginasi klastingos laikinumo ląstelės. Apie laiką kalbėti visada sunku ir dar didesnė nemokša jaučiuosi tuomet, kai laikas jau praėjęs, žmogus išėjęs, o atmintis sako, kad visa reikia atgaivinti, įvertinti ir išsaugoti.