Kultūros eskizai

„Kultūros eskizai“ – tai Lietuvoje ir užsienyje vykstančių kultūros reiškinių apžvalgos interneto portale „Satenai.lt“. Čia apžvelgiami ir analizuojami aktualūs kultūros renginiai (festivaliai, konferencijos, mugės ir kt.). 2018 m. atsinaujinusioje rubrikoje siekiama skirti daugiau dėmesio tarpdisciplininiams mokslo, filosofijos ir kultūros tyrinėjimams, aktualijų analizei ir polemikai, įžiebiančiai diskusijas tarp kūrėjų ir skaitytojų.
Rubrikos redaktorė – Agnė Alijauskaitė (agne.alijauskaite@gmail.com).

GINTARAS DAUTARTAS

Neapykantos kalbos kritika anapus „politkorektiškumo“ ir „kalbos laisvės“

…jei filosofiją ir sociologiją laikysime lygiavertėmis kitoms mokslo šakoms (o Jonušys, pats būdamas humanitaras, tam neturėtų prieštarauti), tuomet socialinis konstruktas yra toks pats mokslinis faktas, įrodytas ne kartą…

MARIJA ANTANAVIČIŪTĖ

Bėgantys dalgio ašmenimis: etiudai apie lietuvybės išlikimą

Žurnalistas: [...] Dar prieš 1968-uosius esat sakęs: „Aš myliu Ameriką.“ James Baldwin: Dar ir seniau. Aš vis dar myliu, bet tas jausmas yra iš esmės kitoks. Manau, apsimesti, kad nemylim savo šalies, yra tolygu dvasinei tragedijai. Galima nepritarti, gali tekti prievarta ją palikti, gali visą gyvenimą tekti tokioje kovoje ir pragyventi, ir visgi nemanau, kad galima pabėgti. Nėra kur kitur…

KĘSTAS KIRTIKLIS

Humanitaras su mumis, tekstai – svetur?

Šio rašinio pavadinimą beveik nudžioviau iš šiųmetinio literatūros forumo „Šiaurės vasara“. Beveik, nes bekeliaudamas iš „Sėlos“ į „Šiaurės Atėnus“ jis kiek pakito. Mat Biržuose susirinkę literatai svarstė apie rašytoją svetur ir su mumis esančius jo kūrinius, o man taip svarstyti neišeina. Nes lietuvių humanitaro buvimas svetur yra gana keblus dalykas. Na, kas gi yra tie lietuvių humanitarai, kurie išvyko svetur,…

TAUTVYDAS BAJARKEVIČIUS

Iš vidaus ir iš išorės. Aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“

Aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ viešųjų ryšių koordinatorė Beata Baublinskienė manęs paprašė apžvelgti kelias koncertines programas dienraščio „Lietuvos rytas“ kultūros skilčiai internete. Parašiau šešias festivalio kuruojamos „Gaidos“ dienoraščio“ rubrikos apžvalgas, išskirdamas keletą man pačiam kiek netikėtai išsikristalizavusių temų. Įžanginėje šios recenzijos dalyje manau esant tikslinga jas paminėti: „Aktualiai apie intelektualiąją kultūrą“, „Įtemptos stygos“, „Siužetas“, „Didžioji scena“, „Sakralu, iškilminga, pasaulietiška“, „Choras“. Nė…

GIEDRĖ STEIKŪNAITĖ

Kaip repetuoti konfliktą

„Visi esame aktoriai: būti piliečiu – tai ne gyventi visuomenėje, o ją keisti“, – sako Augusto Boalis, teatro režisierius, Engiamųjų teatro (Theatre of the Oppressed) pradininkas. Viena sudėtinių jo dalių yra Forumo teatras, kur žiūrovas tampa ir režisieriumi, ir aktoriumi, taip įgydamas galios keisti veiksmą ir parepetuoti trauminių, skausmingų, konfliktinių realaus gyvenimo situacijų sprendimo būdus. Kaip Forumo teatras ir kiti…

RASA BALOČKAITĖ

Nusikaltimas be vardo: Raphaelio Lemkino kova su demonais

Šiuo tekstu toliau tęsiamas straipsnių ciklas, kurio pradžia – 2014 m. gruodžio mėn. publikuotas „Apleistumo zona. Kiek tavyje gulago?“ ir kuriame toliau analizuojama, kaip klostosi gyvenimas po tiesioginio santykio su siaubingu blogiu. Anne-Marie Roviello, interpretuodama Hannos Arendt totalitarizmo teoriją, teigia, jog tikrasis totalitarizmo siaubas pasireiškia tuo, kad blogis tampa neįvardijamas. Kadangi jo negalima įvardyti, vadinasi, apie jį negalima ir kalbėti…

MARIJUS GAILIUS

Klimato kinui – herojų ir utopijų

„Nepatogus kinas“ yra kaip pagrindiniai maisto priedai – cukrus ir druska. Be druskos ir cukraus neskanu, bet padauginus irgi – nei skanu, nei sveika. Lygiai taip su šiuo festivaliu: smalsiam išsilavinusiam miestiečiui jo repertuaras prideda patyriminio skonio palyginti patogioje lietuviškoje kasdienybėje, tačiau persižiūrėjus lietingas ruduo gali tapti dar niūresnis. „Nepatogaus kino“ reikia vartoti atsargiai, todėl apsibrėžiau repertuaro imtį – peržiūrėti…

TAUTVYDAS BAJARKEVIČIUS

Kino kalbos savitumai ir slinktys šių metų Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje

Kai žiūrint į plokščią stačiakampį ekraną viena kitą dengia kelios regimybės iš karto, gali pasijusti esąs viena koja anapus tikrovę apibrėžiančio orientyrų žemėlapio. Prisimindami senąją skirtį tarp vaidybinio ir dokumentinio kino, šiuolaikiniai kritikai neretai šmaikštauja, kad kiekvienas dokumentinis filmas iš tiesų yra pats tikriausias vaidybinis filmas. Ir net ne todėl, kad kameros objektyvo akistata ‒ į kitą stebėjimo ir dalyvavimo…

PAULINA DRĖGVAITĖ

Ekscentriškos lygtys: keli pastebėjimai iš Edinburgo

Tarptautinis Edinburgo kino festivalis kino festivalių žemėlapyje figūruoja nuo pat įkūrimo. Jis – vienas seniausių pasaulyje, vykstantis nuo 1947 m. ir nėsyk nenutrūkęs. Čia savo filmus Jungtinei Karalystei pristatydavo Ingmaras Bergmanas, o vieni pirmųjų festivalio svečių buvo Roberto Rossellini ir Jacques’as Tati. Festivalių kalendoriuje jis vyksta jau po Kanų, tačiau prieš Veneciją ir Torontą, o Jungtinėje Karalystėje jis aktyviai konkuruoja…

RASA BALOČKAITĖ

Buchenvaldo krosniadirbiai: Topfų šeimos istorija

Šiuo tekstu toliau tęsiamas straipsnių ciklas, kurio pradžia – 2014 m. gruodžio mėn. publikuotas „Apleistumo zona. Kiek tavyje gulago?“ ir kuriame toliau analizuojama, kaip klostosi gyvenimas po tiesioginio santykio su siaubingu blogiu.   Anne Marie Roviello, interpretuodama Hannos Arendt totalitarizmo teoriją, teigia, kad blogis, kuris ištinka žmones, paveikia tiek budelį, tiek auką. Abu, norėdami išlaikyti kasdieninio gyvenimo normalumo iliuziją, yra…