MenaiScenos menaiTeatras

Savidestrukcijos menas pagal Mariną Abramović

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ Performansų atsiradimas paprastai siejamas su situacionistų, „Fluxus“ judėjimais, nors aptikti užuomazgų galima dar senovės Graikijoje. Jei prisimintume Diogeną, imitavusį šuns veiksmus, ir bandytume palyginti tai su mūsų laikais atliekamais performansais, taptų akivaizdu, kad išraiškos formos išsivadavo iš vaidybos elementų gausos.

Komentarai (0)

Pažadėtosios žemės paieškos

MATAS MAKAUSKAS Nacionaliniame Kauno dramos teatre rodomo Rolando Atkočiūno spektaklio „Jeruzalė“ pavadinimas sukelia daug asociacijų. Jas būtų galima išsklaidyti pasakius, kad pavadinimas paliktas toks pat kaip ir Jezo Butterwortho pjesės. Čia būtų galima padėti tašką, tačiau skirtumas tarp lietuviškos kūrinio adaptacijos ir angliškos pjesės esti didžiulis.

Komentarai (0)

Tarpdiscipliniškumas – nei, nei ar ir, ir?

MONIKA JAŠINSKAITĖ Lietuvos mene vis kasdieniškesnė tampa tarpdiscipliniškumo sąvoka. Vartojama norint apibrėžti reiškinius, kuriems nepakanka vienos etiketės (muzika, literatūra, dailė…), meno vartotojus ji ir vilioja, ir gąsdina.

Komentarai (0)

Ypatingas laikotarpis

2012 m. lapkričio 5 d. minėjome anksti išėjusios režisierės, scenografės, dailininkės, aplinkos teatro „Miraklis“ įkūrėjos Vegos Vaičiūnaitės penkiasdešimtmetį. Ta proga Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veikė paroda VEGOS MIRAKLIS, rengiamas ir leidinys tokiu pačiu pavadinimu.

Komentarai (0)

Apie krikš­čio­niš­ką „Ka­ted­rą“ ir pa­go­niš­ką de­mok­ra­ti­ją

MO­NI­KA JA­ŠINS­KAI­TĖ Kai at­gal pa­žiū­riu, tai ir ne­di­de­lis džiaugs­mas at­ro­do tar­tum ste­buk­las, ku­riuo ti­kė­ti imu. Gal ir vi­sas gy­ve­ni­mas – vie­nin­te­lis, vie­nas di­džiau­sias ma­no ste­buk­las, ne­pa­pras­tas pa­pras­tu­mu. Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius

Komentarai (0)

Iš spektaklio: avarinis išėjimas

AU­RE­LI­JA AUŠ­KAL­NY­TĖ Aš, A. A., ra­šau šiuos žo­džius, idant pa­si­baig­tų gruo­džio 30 die­ną pra­si­dė­jęs Rū­tos But­kus šo­kio te­at­ro spek­tak­lis „5g vil­ties“. Ne­tu­riu jo­kių ki­tų pre­ten­zi­jų, ne­gu tęs­ti sa­vo kuk­lų gy­ve­ni­mą. Vis­gi pir­ma tiems, ku­rie iš­ven­gė ne­lem­tos pra­džios, lei­siu sau trum­pai pri­sta­ty­ti, kaip tai įvy­ko. Spek­tak­ly­je sa­vo vaid­me­nis at­li­ko trys

Komentarai (0)

Ne­tik­ro­viš­kas Brod­vė­jus tik­ro­viš­ka­me Mil­ti­ny­je

MA­TAS GRUB­LIAUS­KAS Lie­tu­vos te­at­ras ir to­liau kal­ba apie sa­ve, ir ne tik me­ta­kal­ba, bet ir me­ta­vai­dy­ba. Taip jis sie­kia nu­sta­ty­ti sa­vo vie­tą po sau­le: ką jis tu­ri ro­dy­ti, ko­kia jo funk­ci­ja, kaip sa­ve pa­teik­ti.

Komentarai (0)

Kasandros sniegas

GY­TIS PA­DE­GI­MAS Ža­lia­kal­nio pa­pė­dė: čia pra­si­de­da trys gat­vės – Ge­di­mi­no, Že­mai­čių ir Put­vins­kio, o aukš­tyn į šlai­tą ky­la Kau­ko laip­tai. Šian­dien gat­vės tuš­čiau­sios, ko­kios tik be­ga­li bū­ti, – lie­pos kait­ra ne­gai­les­tin­gai tvos­kia iš kiek­vie­nos mies­to po­ros.

Komentarai (0)

Mar­ce­lis Mar­ce­au

AUD­RO­NĖ GIR­DZI­JAUS­KAI­TĖ Su mi­mo Mar­ce­lio Mar­ce­au var­du man sie­jo­si kaž­kas mar­sie­tiš­ka. Kaž­koks spin­dė­ji­mas tam­so­je, ple­ve­ni­mas ar su­ki­ma­sis. Jo bal­ta­vei­dis Bi­pas mo­nos­pek­tak­ly­je bu­vo toks nuo­sta­biai nai­vus, skaid­rus ir drau­giš­kas, ko­kių mes Brež­ne­vo lai­kais ne­bu­vom ma­tę…

Komentarai (0)

Ka­ted­ra vs „Ka­ted­ra“

MATAS GRUBLIAUSKAS Ne­si­ry­šiu liaup­sin­ti ar ko­ne­veik­ti Os­ka­ro Kor­šu­no­vo at­sta­ty­tos „Ka­ted­ros“. Pa­siū­ly­siu nu­ei­ti. O pats lei­siu sau pa­kal­bė­ti apie bū­tent šio pa­sta­ty­mo fe­no­me­ną. Ma­nau, kad Kor­šu­no­vo „Ka­ted­ra“ – ypač in­ter­teks­tu­a­lus spek­tak­lis. Jis ne tik su­griau­na „ket­vir­tą­ją sie­ną“, bet ir žen­gia to­liau

Komentarai (0)