Menai

-ef-

Vaikai Daivos Kairevičiūtės „Žolinėje“

Kiekvienais metais, pasibaigus Velykų mišioms, kurios paprastai esti kiek ilgesnės nei įprastos, kunigas kviečia ploti mišiose dalyvavusiems vaikams: už kantrybę…

MONIKA VALATKAITĖ

Subalansuota pagal Severiją

  Priešybių traukos simbolizmu subalansuotoje Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės parodoje „With Love from…“ nesunku prisiminti įprastus fizikos dėsnius, kai skirtingą krūvį turintys elementai mažina tarp jų esantį atstumą. VDA „Titanike“ iki kovo 18 d. veikianti keturių menininkės kolekcijų jungtinė ekspozicija – tai atspindys, reflektuojantis elementų negalėjimą egzistuoti be priešingybės: praeitis ir dabartis, politika ir popkultūra, moteriškumas ir vyriškumas, laisvė ir atsakomybė. Žongliruojant…

FOTOGRAFAS KADRAS

Keisčiausios fotografų skirtybės

  Fotografai yra vieni svarbiausių meno ir ne meno, šiaip visokių vaizdinių intrigų kūrėjų. Jie matomi ir nematomi, visų reginių ir renginių priekyje, tiktai žiūrovai pro juos dažnai kiaurai žiūri, priversti kreivai žiūrėti. Pasiaukodami laksto po sporto varžybas, koncertus, spektaklius ir šimtus įdomiausių renginių. Žiauriai pailsta. Bet dvasioje, į šonus ritmiškai dunksint sunkiausiam krepšiui, skamba šventiška muzika. Fotografai ir fotografės…

ROSANA LUKAUSKAITĖ

Meat is Murder, arba Kaip išmėsinėti mėsos nevalgantį?

Ką pamanytumėte dainoje išgirdę tokią eilutę: „Išmokykite savo vaikus atpažinti ir neapkęsti propagandos, perfiltruotos negyvų konformistinės žiniasklaidos ešelonų.“

-gk-

Kas galima menininkams, negalima politikams

Buitinio antisemitizmo mastas Lietuvoje, ypač regionuose, yra šiurpus, todėl vien minutės trukmės dailininko pasakojimas, kaip, naciams išvedant iš namų, jis dar spėjo pasiimti savo meškiuką, o mama liepė pasiimti ir pagalvės užvalkalą – prisidengti galvoms, – gali turėti didesnės galios už bejėgišką vadinamąją „politikų valią“. 

EGLĖ MARIJA FRANK

Maži burtai Rumunijos dulkėse

  Grafikės ir fotografės Daivos Kairevičiūtės fotografijų parodos „Rumunijos dulkės“ atidarymo diena buvo tradiciškai drėgna ir žvarbi, vis pratrūkdavo lapkričio pabaigos šlapdriba, o eksponuojami darbai kvietė į trisdešimties laipsnių karštį – būtent tiek buvo, kai menininkė keliavo į nedidelį Rumunijos kalnų miestelį Garaną. Karštis – kiekvienoje iš daugiau nei pusšimčio nedidelio formato Daivos užfiksuotų nespalvotų fotografijų, pasportuotų ant anglies juodumo…

DALIUS JONKUS

Apie žvėrį žmoguje ir išnykstančias medijas

  Menas ir filosofija nuo seno žengė koja kojon. Tačiau dažnai atsitinka taip, kad menininkai nepasitikėdami savo intuicija siekia pasiremti filosofinėmis teorijomis nelabai jas išmanydami. Tada savo eksperimentavimus jie bando pagrįsti svariomis filosofinėmis tezėmis. Dabar madinga operuoti tokiomis klišėmis kaip antai: „po šiuolaikybės“, „po subjekto“, „po žmogaus“, „po tiesos“. Filosofinių tezių naudojimas savajai veiklai legitimuoti ne visada pasiteisina dėl filosofinio…

VIKTORIJA VAIČIŪNAITĖ

Ne „ateini ar išeini“, o kodėl išeiti negali?

  Jei manote, kad paminklai paprastai yra niūrios ir nuobodžios raiškos, tai labai klystate. Ką pasakytumėte apie pilkšvai nuščiuvusioje Lukiškių aikštėje tarsi iš žemės iškilusį sodria raudona spalva permirkusį tanką? Juk taip romantiškai didinga, ar ne? Spalva, žinoma, ne tankas… Tiesa, tai Eglės Rakauskaitės fotografija „Lukiškės“, o dar tiksliau – manipuliacija ja, sukuriant fiktyvią paminklo projekciją, skirtą Lukiškių aikštei. Ši…

EGLĖ MARIJA FRANK

Kaip neradome Emmos Goldman

  Prieš kelionę į šiųmetinę Kauno bienalę neatlikusiems „namų darbų“ vilniečiams, t. y. neišsiklausinėjusiems jau ten buvusių draugų, kaip rasti vieną ar kitą objektą, kai kurių jų paieška tapo komišku nuotykiu. Kad ir Karolinos Freino (Lenkija) sukurto paminklo Emmai Goldman, esančio Kauno santakoje. Savanoriai, švytintys entuziastingom šypsenom, telefonu konsultuoja taip abstrakčiai, kad viskas labiau primena prisakymus „nueik nežinia kur, atrask…

VANDA PADIMANSKAITĖ

Niekur neskubančios skruzdėlės

  Pasaulis gali griūti, tuo tarpu Goda Balbieriūtė tiesiog pieš kreivą grybą ir jaudinsis ne dėl griūvančio pasaulio, o dėl džiūstančio ir besikeičiančio eksponato, kuriam nupiešti reikia daugiau valandų, nei iš žemės išrauto vargšo jaunystei jų skirta. Ji gali nuvažiuoti į anglišką pajūrį, ten prisirinkti galvos dydžio akmenų tiek, kad pervežėjai, juos visus pargabenę į Lietuvą, prašys Godos daugiau į…