Menai

DOVILĖ BAGDONAITĖ

Pievagrybis Sporto rūmų viduje

  Lankymasis miesto erdvėse, į kurias paprastai negalima patekti, atrodo lyg užsukimas į miesto organizmo vidurius. Buitiškesnis palyginimas – lyg prieš skalbdamas išverstum pilką drabužį, o ten – pamušalas įvairiaspalviais raštais. Į jas patekti galima įvairiai – legaliai ir nelegaliai, asmeniškai susitarus, įvairiomis progomis; kiekvienas patekimo būdas suponuoja skirtingą objekto patyrimą ir suvokimą. Vienas iš renginių, suteikiančių galimybę išversti miestui…

EGLĖ MARIJA FRANK

Už Pario teismo ribų

„Kūnas o šešėlis“ yra pirmoji D. Kairevičiūtės fotografijos aktų paroda ir, reik pripažinti, labiausiai pavykusi iš visų jos eksponuotų fotografijos ciklų (2016 m. Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje surengta paroda „Jie nesirūpina, kaip atrodys“, ten pat 2018 m. eksponuota paroda „Žolinė“, o 2017 m. Šv. Jono gatvės galerijoje rodytas kelionės ciklas „Rumunijos dulkės“).

PAULINA DRĖGVAITĖ

Varda

Agnès Varda ir kinas – sinonimai. Vienas negali egzistuoti be kito. O kovo 29 d. trenkė žaibas: eidama 90-uosius, ji išėjo. Slapčia tikėjausi, kad su mumis ji bus amžinai, kaip įkvėpimas ir kelrodis.

ANDREA KLEINE

Apie Agnès Varda „Bastūnę“

  Paauglystėje apie pasaulį žinojau nedaug. Vienintelė iš negausaus nepritapėlių draugų rato palikau namus ir išvykau studijuoti koledže. Tuomet ir pamačiau Agnès Varda filmą „Bastūnė“. Nebeprisimenu, ar žiūrėjau jį vietiniame autorinį kiną rodančiame kino teatre (jis bankrutavo tais pačiais metais), ar pasiėmiau iš kaimynystėje esančios vaizdajuosčių nuomos, ar pamačiau per „Cinemax“ kanalą, kuris devintojo dešimtmečio pabaigoje rodė HBO „atliekas“ –…

IRENA JOMANTIENĖ

Eilinis laikas su van Eyckais

  Automobilių virtinė vos stumiasi gatve – kaip kas vakarą ilga trumpa kelionė namo. Išskydęs nuo šlapdribos vaizdas verčia brauktis nuo akių nesamus voratinklius. Į kūprinančius gatve praeivius geriau nespoksoti – kad žvilgsnis nereikalingai jų nestumtelėtų, jie ir taip sunkiai irias per niaurią darganą. Bet rytais šykščioj saulėj jau išnyra atmirkstantys rūdžių spalvos žemės lopeliai ir įjuodus pernykštė žaluma, pažliugusiam…

GODA VOLBIKAITĖ

Parūkymai su Bal Machšovesu

  Šį piešinį aptikau Frankfurto prie Maino bibliotekoje, vartydama vieną žinomiausių Varšuvoje leistų tarpukario jidiš savaitraščių „Literarishe bleter“ („Literatūros puslapiai“, 1925, Nr. 38). Pamenu, jau tada panorau įsitaisyti tarp Bal Machšoveso ir jį eskizuojančio Marko Šagalo, išsitraukti seniau savo taip mėgstamas „American Spirit“, paprašyti ugnies ir prisijungti prie čia vykstančios dviejų garsių žydų kultūros žmonių cigaretės smilkymo-pieštuko skrebenimo meditacijos. Apskritai…

SIMA KAZARIAN

Nespalvota „Šaltojo karo“ iliuzija

  Atsiliepimo apie „Šaltąjį karą“ rašyti neketinau: žiūrėdama šį filmą gana maloniai praleidau laiką kine, bet poreikio prie jo grįžti nebuvo. Tačiau pagyrimai „Šaltajam karui“ nustebino ir paskatino tarti kelis žodžius, kuriuos priešingu atveju būčiau tiesiog nutylėjusi. Manau, kad būtent aukšti įvertinimai įpareigoja labiau apsvarstyti šį filmą ir pagalvoti, ar jis išties vertas būti elitinio kino pavyzdžiu kitiems režisieriams.  …

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

„Scanorama“

  Rudenį supranti, koks magiškas yra kinas ir kaip jis įsiurbia, – eini, pamiršus viską, nors tarsi ir nereikia, galėtum apsieiti be to. Apima sezoninė vaizdų informacijos narkomanija, niekuo nepateisinamas kino troškulys. „Scanorama“ man asocijuojasi pirmiausia su jaukiu Gražinos Arlickaitės balsu, kai ji kalbina kokį režisierių vokiškai. Su tamsiais vakariniais ir naktiniais seansais, jūriniu Baltoskandijos dvelksmu. Kinas yra idėjos. Šiemet…

Prisiminimai apie Adomo Galdiko kūrybą ir asmenybę

125-ųjų Adomo Galdiko gimimo metinių proga šiais metais buvo surengta ne viena dailininko darbų retrospektyvinė paroda. [...] Šia proga JAV lietuvių visuomenės veikėja, „Katalikų kronikos“  organizatorė, filosofijos ir farmacijos mokslų daktarė ROZALIJA ŠOMKAITĖ dalinasi prisiminimais…

IRENA JOMANTIENĖ

Su teptuku ant Bernardinų slenksčio

  Kai sykį FB pasidalinau Kristaus laiptų koplyčios nuotrauka su lyg ašaros spindinčiais laiptų pakopose įtaisytų relikvijų stikliukais, nušviestais Boscho „Šviesos tunelį“ primenančios šviesos, sukruto klausinėti net užupiečiai – kas gi tai ir kur? Ši tarsi visiems po kojų, tačiau sykiu nepastebima paslaptinga Scala Sancta koplyčia, vienas senųjų Bernardinų konvento statinių, tik XIX a. varpinės užgultu fasadu, tarsi koks pranciškonų…