Kino pavasaris
Tendencijos ir kadencijos
Gyvūnų teisės vis dar nenukonkuravo žmogaus teisių, korėjiečių kinas – rumunų, o kino trashu, panašiai kaip anksčiau Džordanos Butkutės dainomis, kažkodėl žavisi jaunieji inteligentai. Net mačiau frazę vienoje knygos recenzijoje – „intelektualus trashas“! Bet ar jis tikrai būna intelektualus?..
Sapnai, fantazijos ir Venecija netiesiogiai
Buvau pasiilgusi Apichatpongo Weerasethakulo dideliame ekrane. Kaip ir ankstesni jo filmai, „Memoria“ – magiškas, sukeliantis sapniškus pojūčius. Filmas neskubrus, kadrų kaita – tarsi ramiai žiūrinėtum poliaroidines nuotraukas. Režisierius kai kurias iš jų sukeičia arba sumaišo, tad filmo naratyvas tarsi sudaigstytas iš ne visada nuoseklios vaizdinių sekos – visai kaip sapne. Siužeto siūlas trūkinėja, bet tai netrukdo čiuopti pagrindinę pasakojimo liniją…
Gyvenimas kaip festivalis
Pavasariais apninka godulys – reikia apsivartoti filmų, jei jau festivalis. Vartoti ligi nusilpimo – gerų juk atvežama tik du kartus per metus. Po to jau visas gyvenimas virsta festivaliu – kasmet tampu tolerantiškesnė kino komercijai, verslo ir žmonių pozoms „Vingio“ erdvėse, didžiai reikšmingoms diletantų rekomendacijoms. Gerai išreklamuotas „Moters malonumas“ (rež. Barbara Miller, Šveicarija, Vokietija, Indija, Japonija, Jungtinės Valstijos, Jungtinė…
9 salė: provokatyvios temos, neįprastos formos ir naujų kino ritualų pažadai
Pokalbis su 24-ojo Vilniaus kino festivalio „Kino pavasaris“ programos viena iš sudarytojų Aiste Račaityte.
Kaip patekti į filmą
Dar nė vienais metais nėra taip buvę, kad turėdamas akreditaciją nepatektum į kino salę. Šiemet, deja, taip atsitiko net kelis kartus. Ateini dešimt minučių ligi seanso, pamatai minią žmonių, savanoriai šūkauja: dėmesio, tie, kurie turite akreditacijas, – nėra prasmės laukti, jūs jau vis vien nepateksite, soldautas. Kitąkart jau atslenki ten prieš pusvalandį ir nervingai pratrypčioji, bet vis vien nėra…
