Author Archive for lina cerniauskaite

Tarp Tur­niš­kės, Ne­ries ir Rie­šės upių

LIUD­VI­KAS GIED­RAI­TIS Nau­jie­ji Ver­kiai–Sta­viš­kės–Bu­bi­niai–Ver­kių Rie­šė–Nau­jie­ji Ver­kiai (8 km) Nuo Kal­va­ri­jų gat­vės at­va­žiuo­ja­me iki sto­te­lės Po­pie­riaus (ar­ba Mo­kyk­los – tuo at­ve­ju pa­ei­na­me į prie­kį 150 m). Ten – bu­vu­sio Ver­kių po­pie­riaus fab­ri­ko pri­ei­gos. Ap­link tven­ki­niai, ga­no­si ož­ky­tės, to­liau – du rūks­tan­tys po­pie­riaus ka­mi­nai, ten pat – ving­ri upe­ly­tė Tur­niš­kė (Tur­niš­kė­lė), til­tu­kas per ją, kriok­lys po til­tu­ku.

Bai­siai tik­ros ru­siš­kos pa­sa­kai­tės

TOMAS MARCINKEVIČIUS Ana Po­lit­kov­ska­ja. Tik tie­sa, nie­ko dau­giau. Iš an­glų ir ru­sų k. ver­tė Do­na­tas Sta­čio­kas ir Ves­ta Ado­mai­tie­nė. K.: Ki­tos kny­gos, 2012. 402 p. Pa­sa­kai­tės apie ne­to­li­mą ša­lį, kur gy­vuo­ja, o kar­tais net įti­ki­ma keis­ta „val­do­mos de­mok­ra­ti­jos“ sis­te­ma, ir kaip to­ji de­mok­ra­ti­ja de­šimt me­tų ka­ria­vo su žmo­nė­mis

Gra­lio iš­klo­ti­nė

EMI­LIS MIL­KE­VIČIUS Au­gus­ti­nas Dai­nys. An­ge­lo­fi­lai: trys is­to­ri­jos apie sie­los al­che­mi­ją. Fi­lo­so­fi­nis ro­ma­nas. V.: Me­to­di­ka, 2012. 272 p. Pra­tar­mė­je fi­lo­so­fi­jos dak­ta­ras Au­gus­ti­nas Dai­nys šmaikš­čiai su­pa­žin­di­na mus su „stu­di­jų lai­kų ko­le­ga Hu­ber­tu Gru­šu“; jam „pa­ka­ko drą­sos ne­tap­ti aka­de­mi­niu dar­buo­to­ju“, ir to­dėl li­ki­mas, tiks­liau, an­ge­lai, įtei­kė jam šv. Gra­lį.

STASĖ LYGUTAITĖ. Eilės

RASA KUTKAITĖ. Eilės

Epi­zo­das apie Jur­gį Bal­tru­šai­tį Mask­vo­je

BA­LYS SRUO­GA …į Bal­tru­šai­čio bu­tą Mask­vo­je ėjau be­veik su mal­din­ga nuo­tai­ka. O pa­te­kęs į bu­tą pa­ty­riau: Bal­tru­šai­tis ma­nęs lau­kęs, bet ko­kiai sa­vai­tei iš­va­žia­vęs į už­mies­tį ir sa­kęs man pra­neš­ti, kad ir aš į už­mies­tį pas jį va­žiuo­čiau.

Olim­pia­da: vaikš­tant at­vė­su­siais kul­tū­ros pėd­sa­kais

DO­NA­TAS PAU­LAUS­KAS Olim­pi­nės žai­dy­nės ta­po to­kia ko­mer­cia­li­zuo­ta ir pri­mi­ty­via te­ma, kad ra­šy­ti apie jas kul­tū­ros sa­vait­raš­ty­je net kaž­kaip ne­pa­do­ru. Tik­riau­siai tu­rė­tų bū­ti keis­ta, kad ne­pa­do­ru, nes spor­tas lai­ko­mas kul­tū­ros da­li­mi. La­biau­siai fi­nan­suo­ja­ma, re­mia­ma, ma­sių pa­lai­ko­ma ir la­biau­siai at­si­per­kan­čia kul­tū­ros da­li­mi

At­eis­tai ne­ga­li pri­si­deng­ti tik­ro ti­kė­ji­mo dra­bu­žiais

GI­LES FRA­SER 1793 m. pran­cū­zų re­vo­liu­cio­nie­riai už­ėmė Die­vo Mo­ti­nos ka­ted­rą ir pa­ver­tė pro­to šven­to­ve. Jo­je su­si­rin­kę jie gar­bi­no tie­sos deg­lą lai­kan­čią ak­to­rę, ap­si­tai­siu­sią mė­ly­nos, bal­tos ir rau­do­nos vė­lia­vos spal­vo­mis, sim­bo­li­zuo­jan­čio­mis res­pub­li­kos Lais­vę.

užpilti

HAROLDAS BAUBINAS apleidi mano kūną gyvybe apleidi duoną keičiu į ugnis mano langai aklini o durys per siauros niekaip

Va­sa­ra kai­me

VYGANTAS VAREIKIS Lie­tin­ga, karš­ta ir aud­rin­ga olim­pi­nė 2012 me­tų va­sa­ra jau ge­ro­kai per­si­ri­to į ant­rą­ją pu­sę. Kas atos­to­gau­ja prie te­le­vi­zo­riaus, kas – už­sie­ny­je, kas – prie jū­ros, o kai ku­rie ren­ka­si po­il­sį lie­tu­viš­ka­me kai­me. Bė­ga va­sa­ros, o Dzū­ki­jo­je, at­ro­do, ma­žai kas kei­čia­si.