Va­sa­ra kai­me

VYGANTAS VAREIKIS

Lie­tin­ga, karš­ta ir aud­rin­ga olim­pi­nė 2012 me­tų va­sa­ra jau ge­ro­kai per­si­ri­to į ant­rą­ją pu­sę. Kas atos­to­gau­ja prie te­le­vi­zo­riaus, kas – už­sie­ny­je, kas – prie jū­ros, o kai ku­rie ren­ka­si po­il­sį lie­tu­viš­ka­me kai­me. Bė­ga va­sa­ros, o Dzū­ki­jo­je, at­ro­do, ma­žai kas kei­čia­si. Tik­tai kai ku­rios ap­leis­tos so­dy­bos vis gi­liau grimz­ta į že­mę – ko­va su brūz­gy­nais, men­ka­ver­čiais krū­mais ir Sos­nov­skio barš­čiais be­vil­tiš­kai bus pra­lai­mė­ta ten, kur gy­ven­to­jų tan­ku­mas vie­na­me kvad­ra­ti­nia­me ki­lo­met­re kas­met ma­žė­ja. Emig­ra­ci­ja į mies­tus vaiz­din­gas apy­lin­kes pa­ver­čia vien va­sa­ros po­il­sia­vi­mo vie­to­mis.
Dzū­ki­jo­je eg­zis­tuo­ja įvai­raus pa­ty­ri­mo for­mos. Ir gy­ve­na­ma čia ne vien tik gry­bų ir uo­gų rin­ki­mu ir pri­da­vi­mu į su­pir­ki­mo punk­tus, ir ypač tarp ši­li­nių, gy­ve­nan­čių ši­luo­se, miš­kuo­se ir tik ret­kar­čiais at­vyks­tan­čių į Va­rė­ną. Nors gry­bai ne­abe­jo­ti­nai yra Dzū­ki­jos ver­tės žen­klas. Taip 1943 me­tais, pa­si­bai­gus Per­lo­jos baž­ny­čios de­ko­ra­vi­mo dar­bams, „Sta­ty­bos“ ben­dro­vės di­rek­to­rius, be su­tar­to at­ly­gio, as­me­niš­kai dar ga­vo ir 3 ki­log­ra­mus džio­vin­tų ba­ra­vy­kų. Be­je, čia ir baž­ny­čių, esan­čių vos už po­ros de­šim­čių ki­lo­met­rų, in­ter­je­rai ski­ria­si. Ne­dzin­gės baž­ny­čio­je do­mi­nuo­ja tau­ti­niai mo­ty­vai – Vy­tis su Ge­di­mi­no stul­pais ir tau­ti­nė vė­lia­va, o Per­lo­jos baž­ny­čio­je, ku­rią de­ko­ra­vo gar­sus, kaip šian­dien pa­sa­ky­tu­me, di­zai­ne­ris Jer­zy Hop­pe­nas, iš­ta­py­ta „Va­ka­rie­nė Le­vio na­muo­se“, „Sū­nus pa­lai­dū­nas“, at­pir­ki­mo au­kos, se­ra­fi­mai, Ap­vaiz­dos akis. Tie­sa, kaž­kur skliau­tuo­se pa­vaiz­duo­tas ir le­gen­di­nis ku­ni­gaikš­tis Per­lius. „Už Per­lo­ją ir vi­są Lie­tu­vą!“
Krokš­lio kai­me lie­pą vy­ko kai­mo šven­tė – bu­vo ati­deng­ta S. Da­riaus ir S. Gi­rė­no skulp­tū­ra, su­reng­ta se­no­vi­nių nuo­trau­kų, mez­gi­nių ir au­di­nių pa­ro­da, pri­sta­ty­tas kai­mo ge­ne­a­lo­gi­nis me­dis ir is­to­ri­ja, de­monst­ruo­tas is­to­ri­nis kai­mo fil­mas, vy­ko dis­ko­te­ka ir jau tik­ra nau­jo­vė – gol­fo var­žy­bos Krokš­lio kai­mo ben­druo­me­nės pir­mo­jo se­niū­no Juo­zo Se­rei­či­ko tau­rei lai­mė­ti.
Pra­ei­tą va­sa­rą Ame­ri­ko­je, Mei­no vals­ti­jos An­do­ve­rio mies­te­ly­je, te­ko ste­bė­ti šven­tę Old Ho­me Da­ys, ten vy­ko kon­cer­tai, bu­vo lai­mės ra­tas, pa­ra­das, ku­ria­me bu­vo ve­da­mi veis­li­niai bu­liai, ar­kliai trau­kė se­no­vi­nius ve­ži­mus, va­žia­vo El­vio Pres­ley lai­kų au­to­mo­bi­liai, gais­ri­nės, Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro lai­kų tan­ke­tės ir net tik­ras Sher­ma­no tan­kas. Lie­tu­viš­kos ga­li­my­bės, ži­no­ma, ne to­kios, bet ben­druo­me­niš­ku­mo jaus­mas čia ne pra­stes­nis.
Kaip ir Ne­dzin­gė­je, ku­rios baž­ny­čio­je per Šv. Onos at­lai­dus bu­vo pa­mi­nė­tos ku­ni­go Zig­mo Ne­ciuns­ko, ži­no­mo par­ti­za­nų ry­ši­nin­ko Ely­tės sla­py­var­džiu, slė­pu­sio Adol­fą Ra­ma­naus­ką-Va­na­gą, šim­to­sios gi­mi­mo me­ti­nės. To­kia die­na tam­pa ga­li­my­be baž­nyt­kai­mio gy­ven­to­jams su­si­tik­ti, pa­si­kal­bė­ti, pa­ben­drau­ti. To­kią die­ną nie­kas ne­dir­ba, ne­burz­gia ir gra­žes­nių so­dy­bų šei­mi­nin­kų pa­mėg­ti at­ri­bu­tai – žo­liap­jo­vės. Vie­ti­nis ūki­nin­kas, ap­si­vil­kęs iš­ei­gi­niais rū­bais, ap­gai­les­tau­ja: „Jei­gu ne at­lai­dai, bū­čiau du hek­ta­rus pie­vų nu­pjo­vęs.“ Trum­pa rim­tis ap­ima darbš­tų kai­mą.
Šią va­sa­rą su­ka­ko 20 me­tų nuo po­eto An­ta­no Ka­la­na­vi­čiaus mir­ties kraš­te, ku­ris gar­sus ne tik po­eti­niu gam­tos ir „in­ten­sy­vios daik­tų pa­tir­ties“, anot fi­lo­so­fo Ar­vy­do Šlio­ge­rio, su­vo­ki­mu, bet ir po­etais.
Ke­lios šei­mos Ne­dzin­gė­je be­lai­ko kar­ves, Pu­vo­čiuo­se, kur prieš 20 me­tų bu­vo apie 50 kar­vių, o da­bar kles­ti kai­mo tu­riz­mo ir bai­da­rių nuo­mos ver­slas, – nė vie­nos. Tad ir Mer­kio pa­kran­tės ap­žė­lu­sios pus­met­ri­ne žo­le.
Kas tu­ri sta­bi­lių pa­ja­mų, gy­ve­na, anot dzū­kų, „kaip an­tis ant van­dens“. Kaip sa­ko se­na­sis Šom­ba­ra iš Ne­dzin­gės, vis­ko yra, vai­kai ir anū­kai svei­ki, pen­si­jos už­ten­ka, na­muo­se spin­to­je trys kos­tiu­mai „kaip žva­kės“. Ko dau­giau rei­kia?
Dzū­kams rū­pi gry­bų ir uo­gų su­pir­ki­mo kai­nos, miš­ko par­da­vi­mas – „su že­me ar­ba išsi­kirs­ti“, – pen­si­jos dy­dis ir vie­ti­nės nau­jie­nos. O tas vie­ti­nes nau­jie­nas at­sklei­džia vie­ti­nė spau­da, ku­riai glo­ba­li­os pro­ble­mos ne­la­bai ir įdo­mios. Tuo įdo­miau ją skai­ty­ti. Re­kla­ma „Mer­kio kraš­te“ kvie­čia į ki­ną Va­rė­no­je: bus ro­do­mas ani­ma­ci­nis „Par­še­lio fil­mas“ – Mi­kės Pū­kuo­tu­ko, Tig­riu­ko ir Asi­liu­ko links­mų nuo­ty­kių da­lis – ir „Gel­mių pa­bai­sa“ – siau­bo fil­mas apie įsi­kū­ni­ju­sį žu­dy­mo ins­tink­tą. Įspū­din­ga.
Tu­ris­tų po­il­siui Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nia­me par­ke pa­da­ry­ta daug, ta­čiau, skir­tin­gai ne­gu Ame­ri­kos Mei­ne, ku­ris ga­li di­džiuo­tis nuo­sta­bia gam­ta, tuš­ti alaus bu­te­liai, skar­di­nės ir ki­tos šiukš­lės pa­lie­ka­mos prie pat vaiz­din­gų vie­tų. Net Len­ki­jo­je, ką jau kal­bė­ti apie Skan­di­na­vi­ją ar Vo­kie­ti­ją, to­kiose vietovėse yra pa­sta­ty­tos šiukš­lia­dė­žės. Čia – nė vie­nos, tad ir šiukš­li­na ne­kul­tū­rin­gi tau­tie­čiai. Ta­čiau čia jau de­ta­lės, o šiaip va­sa­ra ir jos džiaugs­mai dar ne­si­bai­gė. Mer­kiu ir Ūla, at­si­trenk­da­mos į sa­le­les ir me­džių iš­var­tas, kaps­to­si ne­pa­ty­ru­sių ir­kluo­to­jų bai­da­rės. Kaip de­mok­ra­ti­ja Lie­tu­vo­je.
Vi­suo­me­nė­je kaž­kaip iš­po­pu­lia­rė­jo pri­mi­ty­vo­kas vie­no ra­šy­to­jo po­sa­kis apie Lie­tu­vą kaip apie „dur­nių lai­vą“, bet man la­biau pa­tin­ka lo­giš­ka vie­nos dzū­kės pa­sta­ba: „O kaip­gi dur­niai ga­li pa­sta­ty­ti lai­vą?“

Lie­tu­vos ra­di­jo ko­men­ta­ras (VIII.7)