Laikas be Jane Goodall ir Birutės Galdikas

 

Kai kurių asmenybių net mirtis nesugeba kuriam laikui patraukti iš viešojo gyvenimo. Jane Goodall ir Birutė Galdikas – vienos tokių asmenybių. Dar neblėsta internetiniame sraute jų nesenos viešos paskaitos, įrašai, sentencijos, filmai ir straipsniai apie jas. Ilgus dešimtmečius, jei ne šimtmečius jų išmintis bus prisimenama ir išliks aktuali, o mokslinių tyrimų rezultatai – cituojami.

Abi mokslininkės dėl milžiniško indėlio į primatologijos mokslą taip pat žinomos kaip vienos iš „trimačių“ (The Trimates, primatologių trijulės). Būtent taip šias dvi mokslininkes ir Dian Fossey pavadino antropologas ir jų tyrimų rėmėjas Louisas Leakey, taip pavadintas ir šiemet „Sengirės kino“ rodytas dokumentinis filmas. Prof. Leakey manė, kad kai kuriuos žmogaus evoliucijos aspektus perprasti galime tik tyrinėdami tris žmogui giminingiausias žmogbeždžionių rūšis. Žiūrint iš mokslinės perspektyvos, šios „trimatės“ padarė reikšmingų atradimų primatų etologijoje, pakeitė įsivaizdavimą, kas yra primatas, tad ir – kas yra žmogus. Šių trijų mokslininkių atradimai daugiausia reikšmės įgauna vertinant juos kartu. Kiekviena jų ėmėsi visai kitokios metodologijos, nei iki tol buvo įprasta, – ilgų ir kantrių stebėjimų gyvojoje gamtoje, gyvūnų natūraliose buveinėse, o ne epizodiškų su nelaisvėje laikomais gyvūnais. Tuo metu buvo neįprasta moterims imtis pavojingų tyrimų laukinėje gamtoje (Jane Goodall darbavosi Tanzanijoje, Birutė Galdikas – Indonezijoje, Dian Fossey – Ruandoje). Apie vyrų mokslininkų nenorą moteris koleges laikyti lygiavertėmis yra užsiminusi Jane – ypač kai atradimai neatitikę iki tol įsigalėjusių paradigmų. Vieni tokių – kad ne tik žmogus, bet ir šimpanzės geba pasigaminti įrankių, nors ir skirtingo sudėtingumo, kad kiekviena žmogbeždžionė turi asmenybę ir charakterį.

Šių mokslininkių atradimai paneigia tiek romantinę Jeano-Jacquesʼo Rousseau „tauraus laukinio“ idėją, tiek arogantišką nuostatą, kad vienintelis žmogus apdovanotas sąmoningumu, savitu charakteriu ir asmenybe. Ši Vakarų pasaulyje įsigalėjusi nuostata ilgus šimtmečius buvo „išstūmusi“ žmogų iš ekosistemos ir leidusi beribį viešpatavimą visų kitų ekosistemos dalyvių sąskaita. Tiesa, dar XIX a. Charlesas Darwinas rašė, kad žmonių emocijos ir elgesys turi bendrą evoliucinę kilmę su gyvūnų, turinčių į mūsų panašios sandaros smegenis. Pastaruosius kelis dešimtmečius vykdyti gyvūnų elgsenos ir neuromokslų tyrimai sukaupė vis daugiau įrodymų, kad žinduoliai geba justi į žmogaus panašias emocijas. Įdomu tai, kad agresijos priepuoliais garsėja žmogui giminingiausios šimpanzės, ypač patinai; dokumentuota nemažai atvejų, kai šimpanzės būriais užpuldinėja kitų šimpanzių genčių teritorijas. Dėl nepakankamo supratimo apie šį gyvūną nukenčia tiek patys gyvūnai, tiek žmonės – pastaraisiais metais netrūksta pranešimų apie mirtinus kaip naminiai augintiniai laikomų šimpanzių užpuolimus, tiesa, (dar) ne Lietuvoje. Nors didžiąją dalį gyvenimo praleido tyrinėdama šimpanzes, Jane Goodall viename interviu pripažino, kad šimpanzė nėra jos mėgstamiausias gyvūnas – būtent dėl per didelio panašumo į žmogų, priminimo apie žmogaus blogąsias savybes (o gal ir dėl nemalonios užuominos, kad žmogus per daug nenutolęs nuo šios pusseserės).

Per metus pasaulis neteko dviejų „trimačių“: 2025 m. spalio 1 d. užgeso Jane, 2026 m. kovo 24 d. – Birutės gyvybė. Visos trys paliko pasauliui ištisą lobyną – knygų, filmuotos medžiagos ir visiškai kitokį suvokimą apie artimiausius mūsų giminaičius – primatus šimpanzę, orangutaną ir kalnų gorilą. Lobyną, kurį ištyrinėję geriau suvoktume ne tik biologinės įvairovės reikšmingumą kiekvienam iš mūsų, bet ir akivaizdų ryšį tarp žmonijos ir šių primatų, permąstytume santykį su savo mažaisiais giminaičiais – ir ne tik primatais, bet ir visa gyvūnija, ypač ta, kuri jaučia ir yra protingesnė ir panašesnė į mus, nei mes linkę manyti.

 

Aiški pilietinė pozicija

 

Kadangi tyrė gyvūnus, kurių išlikimas priklauso nuo gamtos būklės, visoms trims teko laikytis aiškios pilietinės pozicijos, imtis aktyvios šviečiamosios veiklos. Jos ne tik pakeitė primatologiją, bet ir reikšmingai prisidėjo prie globalių gyvūnų gerovės bei aplinkosaugos judėjimų, jų mokslinio pagrindimo. Birutė Galdikas už savo poziciją pasisakant prieš gyvūnų išnaudojimą buvo apdovanota Eddie Bauerio Žemės didvyrės premija ir PETA humanitarine premija. Jos dėka Tandžungputingas Indonezijoje XX a. devintajame dešimtmetyje tapo nacionaliniu parku. Dian Fossey akademinė veikla ir bekompromisė kova prieš brakonierius jai kainavo gyvybę.

Jane Goodall buvo apdovanota daugybe garbės daktaro regalijų ir keliais valstybiniais apdovanojimais, paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį itin daug energijos skyrė mokslo ir atsakingo požiūrio į gamtą populiarinimui; iškart po mirties ji buvo gretinama su kita gyvosios gamtos mokslo populiarinimo legenda tautiečiu Davidu Attenborough. 2021 m. buvo pagerbta Templetono premija, įsteigta už „siekimą išsiaiškinti giliausius visatos klausimus bei žmonijos vietą ir paskirtį joje“, 2022 m. – Stepheno Hawkingo medaliu už mokslo populiarinimą. Iškalbingas faktas, kad vienas paskutinių Jane skirtų apdovanojimų – Prezidento laisvės medalis, kuriuo buvęs JAV prezidentas Joe Bidenas mokslininkę spėjo apdovanoti paskutinį savo kadencijos mėnesį. 1977 m. įsteigtas Jane Goodall institutas JAV siekia gerinti primatų priežiūrą ir visuomenės supratimą apie juos, saugoti jų buveines bendradarbiaujant su vietos bendruomenėmis, į primatų saugojimo darbą įtraukiant jaunąją kartą. Beje, JAV paskaitų turo metu ir užgeso mokslininkės gyvybė.

Jane daug dėmesio skyrė jaunimo įgalinimui, ne kartą yra pabrėžusi, kad tiki jaunais žmonėmis, taip tiesdama tvirtą tiltą tarp kartų. Po jos mirties ir toliau veikia tarptautinė programa „Roots and Shoots“, įtraukianti jaunus žmones, daugiausia mokyklinio amžiaus vaikus, į dažniausiai nedidelius su aplinkosauga, gyvūnų gerove susijusius ir vietines bendruomenes buriančius projektus.

 

Jane Goodall receptas nuo cinizmo ir nevilties

 

Žmonijos poveikis aplinkai ir viso to atoveiksmis darosi vis akivaizdesni. Daugmaž suvokus žalos ekosistemoms ir biologinei įvairovei mastus, svyra rankos. Būtent kalbantis apie ekologiją ir emocijas pravartu išgirsti Jane argumentus prieš neviltį ar cinizmą. 2021 m. išleistoje ir 2022 m. į lietuvių kalbą išverstoje „Vilties knygoje: išlikimo sunkiais laikais vadove“, rašytoje nežinios kupinais COVID-19 pandemijos metais, Jane Goodall nurodo keturias priežastis išlikti viltingiems dėl ateities. Tai – jaunų žmonių energija ir pasišventimas, žmogaus protingumas ir kūrybingumas, gerokai išskiriantis žmogų iš kitų gyvūnų, gamtos gebėjimas atsistatyti ir nepalaužiama žmogaus dvasia grėsmės akivaizdoje.

Nors ir Jane Goodall neišvengiamai teko kalbėti apie milžiniško masto globalines ekologines problemas, iš kitų mokslo populiarintojų ji išsiskyrė viltingu tonu ir tikėjimu, kad teigiamą pokytį galime padaryti kiekvienas mūsų: „Kiekvienas turi savo vaidmenį. Kiekvieno gyvenimas yra svarbus. Kiekvienas daro įtaką pasauliui ir gali pasirinkti, kokią.“ Tad viltingumą ir pasipriešinimą beviltiškumo jausmui turi lydėti atsakingumas už savo veiksmus.

Pasisekė, kad kadaise teko garbė dalyvauti ir Birutės Galdikas paskaitoje Kaune, ir Jane Goodall viešoje paskaitoje 2025 m. birželį, likus vos keliems mėnesiams iki mokslininkės iškeliavimo amžinybėn. Jane viešėjo Tokijo švietimo institucijose ir pritraukė gausybę auditorijos. Formatas buvo šiek tiek pakeistas Jane mažumėlę sunegalavus – ji buvo peršalusi, bet susitikimo neatšaukė: renginys vyko kaip pokalbis tarp moderatorės ir garbios viešnios, po jo buvo pasodinti trys medeliai Tarptautinio krikščioniško universiteto miestelyje. Birutė Galdikas daug kartų lankėsi Lietuvoje, skaitė paskaitas Vytauto Didžiojo universitete (VDU), priėmė jaunuosius tyrėjus atlikti praktiką Borneo saloje. 2010 m. ji tapo VDU garbės daktare, tais pačiais metais apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi, VDU Botanikos sode pasodinta jos vardu pavadinta ąžuolų giraitė.

Tiek Jane, tiek Birutę pirmaisiais gyvenimo metais persekiojo karo šešėliai. Birutė gimė 1946 m. karo pabėgėlių (dipukų) stovykloje ir iš tėvų daug girdėjo apie jų prievartinį persikėlimą bėgant nuo sovietų represijų ir neįsitvirtinimą svečioje žemėje. Ko gero, ši nesaugaus pasaulio pajauta vėliau padėjo Birutei geriau atjausti dėl miškų kirtimo namų netenkančius orangutanus. 1934 m. gimusi Jane regėjo Antrojo pasaulinio karo baisumus, nors karo metais gyveno ne Londone, o mažiau bombarduojamame Bornmute. Susitikime Japonijoje yra sakiusi, kad šiuo metu beveik Europos viduryje vykstantis karas dėl akivaizdžių paralelių atgaivino prisiminimus. Ne mažiau už išgyventą grėsmingą situaciją, kurioje buvo jos šalis karo metais, ją sukrėtė iš karto po karo laikraščiuose išspausdintos nuotraukos iš nacių koncentracijos ir mirties lagerių, žinia apie karo metais vykdytą Holokaustą – to negalėjo pamiršti visą gyvenimą. Galbūt pergyventi šiurpūs karo metai padėjo jai įsisąmoninti žmogaus dvilypumą – polinkį žvėriškiems žiaurumams susidarius atitinkamoms aplinkybėms, tačiau kartu – ir viltingumą, juk žlugus Trečiajam reichui liovėsi ir Anglijai pavojingi bei tamsūs laikai? Svarstau, kad asmeninis karo pajautimas, suvokimas, jog karo metais buvo ir labiau už jos tautiečius kenčiančių, dar jaunystėje Jane suformavo tautybės, galop ir rūšies kategoriją pranokstantį empatijos jausmą ir troškimą pažinti.

Į susitikimą Jane buvo atsinešusi kelis pliušinius žaisliukus. Iš šono atrodė vaikiškai, tačiau tokiu subtiliu būdu Jane gynė tuos, kurie patys neturi balso. Pliušiniai žaisliukai simbolizavo jaučiančius, bet mūsų poreikiams labiausiai išnaudojamus gyvūnus – paršelius ir karves, kurių dauguma yra įkalinti industrinėse fermose pasibaisėtinomis sąlygomis. Per švelniąją galią, labai subtiliai ji prieidavo prie gyvūnų teisių klausimo, oponavimo rūšizmui. Nuoseklus nuosaikumas greta erudicijos – savybės, pelniusios žmonių pagarbą ir susižavėjimą šia mokslininke.

Nors Jane Goodall lietuvių auditorijai yra palyginti mažiau pažįstama, o dalinę įtaką susidomėjimui Birute Galdikas kaip asmenybe daro tai, kad ji – lietuvių kilmės mokslininkė, kas paneigs, kad dažnam lietuviui skauda dėl niokojamos gamtos – jei ne nuo Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ laikų, tai bent nuo praeito šimtmečio priešpaskutinio dešimtmečio, kai šylant politiniam klimatui radosi vis daugiau pavyzdžių, kokią didelę žalą neefektyvi Sovietų Sąjungos pramonė ir energetika darė gamtai. Ir nors dabar poveikio pobūdis yra pasikeitęs, gamtą ir gyvūnus žmonės myli nepriklausomai nuo išsilavinimo ar politinių pažiūrų. Galbūt tai viena nedažnų, vis dar nepoliarizuojančių temų, galinčių suvienyti didžiąją dalį lietuvių.

 

Ko galime išmokti iš beždžionių

 

Birutė Galdikas orangutanus vadino Edeno gyventojais – dėl to, kiek mažai jie pasikeitę per milijonus metų: jei Edene prieš dešimtį milijonų metų būtų gyvenę jų ir žmonių protėviai, orangutanai būtų jiems artimiausi. Stebėdama orangutanus ji galėjo kontempliuoti, ką prarado ir ką įgijo žmonės, išvaryti iš Edeno. Net sumaniausia ir genetiškai žmogui artimiausia šimpanzė daug lėčiau vystėsi, nors kaip rūšis egzistuoja gerokai ilgiau nei Homo sapiens. Kadaise drąsūs psichologai atliko eksperimentą – kaip brolius bandė auginti vaiką ir šimpanzės jauniklį. Eksperimentas buvo nutrauktas vos po kelių mėnesių, pastebėjus, kad šimpanziukas beveik nesimoko iš berniuko, o šis perima šimpanzės elgesį ir neartikuliuotus garsus. Šis prieštaringas eksperimentas įrodo ne tik koks didelis mūsų, kaip rūšies, empatijos potencialas, bet ir kaip palyginti lengvai galime (nors anaiptol ne visuomet norime) keistis.

Visi žmonijos pasiekimai – dėl proveržio, sugebėjimo keistis. Tad ir dabar svarbu nenusigąsti milžiniško technologijų ir kitų pokyčių greičio, gebėti juos suvaldyti. Išlikti tiek nuolankiems kitų gamtos kūrinių atžvilgiu, pripažįstant bendrumą, tiek ambicingiems mažinant savo neigiamą įtaką planetai, atrandant sprendimus mūsų ir gyvūnų gerovei.

Susitaikyti su gamta galima nebūtinai perimant giliosios ekologijos ar biocentrizmo idėjas. Pakaktų įsisąmoninti, kad mūsų, žmonių, gerovė priklauso nuo gamtos būklės. Kad ir kokie politiniai gaivalai siaučia Europoje ir visur kitur pasaulyje, net tvyrant karo baimei, pravartu kiekvienam persvarstyti, ar konkretūs veiksmai nepjauna šakos, ant kurios sėdi visa žmonija. Jane Goodall tam pasiūlė receptą – nebūti ciniškiems savo pačių ir kitų kartų atžvilgiu, nelikti nusiminusiems ir sutrikusiems globalių iššūkių akivaizdoje. Pasauliui jau trūksta kantrumo ir ramybės, kuriais pasižymėjo tiek Goodall, tiek Galdikas, pasakodavusios mums apie pagarbą, kurios nusipelno kiekviena gyvybė, ir kad dideli pokyčiai prasideda nuo mažų darbų vietinėse bendruomenėse. Dabar mūsų eilė perimti šių mokslininkių naratyvus ir aktyviau taikyti žmoniją su gyvąja gamta, išdrįstant žvelgti plačiau ir mąstyti gerokai didesniais masteliais.