Filosofė atviroje santuokoje: Sofija Bilevičiūtė-Zubovienė

Verta prisiminti vienos lietuvių bajorės knygą, kuri nesulaukė pakankamo nei literatūrologų, nei platesnės visuomenės dėmesio. Šiaulių regiono grafai Zubovai šiandien nėra itin plačiai žinomi. Juolab nėra plačiai žinoma tai, kad jie buvo kairiųjų pažiūrų, progresyvaus mąstymo, nuoseklios pasaulėžiūros.

Kai kur Vladimiro Zubovo ratas apibūdinamas kaip bajorai revoliucionieriai. Su Zubovų vardu tiesiogiai susijusi ir kultūrinėje sąmonėje naujai suspindusi menininkė Aleksandra Kašuba, užkariaujanti dabarties akiratį. Jos atsiminimai „Tiksintis vaikas“, pasakojantys apie modernizavimo laikų Lietuvos dvarelio gyvenimą XX a. pradžioje, su savomis keistenybėmis ir žavesiu, buvo tokie populiarūs, kad ir man nepavyko įsigyti egzemplioriaus iš pirmojo leidimo. Ką tik išėjo ir dar vienas menininkės knygos vertimas, „Pakeliui į Ameriką“, o galerijoje „Tate St Ives“ buvo surengta jos retrospektyvinė paroda. Kašubos „Tiksinčiame vaike“ pasirodo menininkės močiutė Sofija, ji buvo susituokusi su Kašubos seneliu Vladimiru Zubovu. O 1912 m. sugebėjo jį palikti išsireikalavusi skyrybų (vyras jų vengė) – XX a. pradžioje tai buvo itin drąsu ir net skandalinga. Toji bajorė ir liko pernelyg neįvertinta.

Sofija Bilevičiūtė-Zubovienė buvo ne tik grafienė, bet ir mąstytoja, rašytoja. Ji parašė ir 1902 m. Varšuvoje lenkų kalba išleido filosofinį romaną „Laimė“, prisidengusi slapyvardžiu Z. Włodowicz. Romanas tik 2015 m. pirmą kartą išverstas į lietuvių kalbą (vertė Jolanta Kriūnienė). Per atsitiktinumą išlikęs – XX a. pradžioje romaną išleidus, Vladimiras Zubovas, nepatenkintas tuo, kas ten rašoma, nupirko visus egzempliorius ir… sudegino. Visgi vieną egzempliorių jis pražiūrėjo (tikroji laimė). Taip iki šių dienų išliko vienas žinomas originalaus leidimo egzempliorius, šį Sofija buvo padovanojusi artimiesiems. Pradūlėjęs giminaičių asmeninėje bibliotekoje šimtą dvidešimt metų ir pirmą, kol kas vienintelį, kartą perleistas. Galima tik spėlioti, kodėl prieš dešimt metų į jį nebuvo atkreipta pakankamai dėmesio – galbūt tai nulėmė ir romano turinys, persmelktas sentimentalizmo, ir iš to išplaukiantis moterų literatūros nesureikšminimas? O galbūt vis dar nėra itin lengva priimti aristokratės kita kalba parašytą kitakalbį romaną kaip lietuvių literatūros dalį?

O Sofijos Bilevičiūtės-Zubovienės rašymą apmąstyti lietuvių literatūros ribose įdomu. Zubovai XIX a. buvo turtinga giminė, gerai prisitaikiusi prie industrializacijos bumo – jų fabrikai gamino pelningą produkciją (jų įsteigta „Gubernijos“ alaus darykla vis dar veikia), prie jų pramonės klestėjimo prisidėjo ir tai, kad po paskutinio XIX a. sukilimo Šiauliai tapo reikšmingu ūkiniu centru, per juos ėjo svarbus geležinkelis, todėl amžių sandūroje miestas sparčiai vystėsi ne tik ekonominiu, bet ir kultūriniu lygmeniu, ypač vešėjo kairuoliškos idėjos, dar neaptemdytos XX a. kataklizmų. Ir ne atsitiktinumas, jog Zubovai daug prisidėjo, kad Šiauliai tapo kairiųjų intelektualų veikimo centru.

Zubovai, būdami stačiatikiai aristokratai, savo išorine rusiška tapatybe galėjo naudotis kaip tam tikru šydu nuo carizmo persekiojimo (na, ir turėjo stiprų užnugarį Sankt Peterburge), jie aktyviai palaikė lietuvių nacionalinį judėjimą, lietuviškos literatūros ir spaudos plėtotę, jų dėka veikė slaptos draudžiamosios lietuviškos spaudos biblioteka, jie rėmė knygnešystę ir net sukūrė nuosavą pažangių mokyklų tinklą – po 1918 m. jį perdavė Lietuvos Vyriausybei. Zubovų asmeninis mokytojas ir geras bičiulis buvo žymus švietėjas, rašytojas Laurynas Ivinskis. Vladimiras Zubovas jaunystėje priklausė socialistinėms partijoms. Pasakojama, kad jis, būsimasis Sofijos vyras, norėjęs atsisakyti viso turto dėl socialistinės pasaulėžiūros, bet bendraminčiai jį įtikinę, kad bus daugiau naudos, jei savo turtus ir įtaką kaip tik didins ir skirs progresyviai visuomenei remti.

Pati Kašuba apie močiutę pasakoja taip: „Zofija, Krokuvos universiteto filosofijos profesoriaus Hipolito Billevicziaus duktė, buvo vyriausia iš dvylikos vaikų šeimoje, o jos sesuo Johana – pirmoji moteris, Ciuricho universitete įgijusi filosofijos diplomą. Zofija buvo atvira socialistė, o studijuodama Sankt Peterburgo universitete pirmą kartą atliko studentų savižudybių tyrimą, kuris ją įtikino, kad giliausios žmogaus kančios kyla iš susvetimėjimo, socialinio bendravimo ir pilietinių įsipareigojimų stygiaus, sukeliančio žmogui nenatūralų atskirties jausmą. Po vedybų Zofija ir Vladimiras apsigyveno Ginkūnuose (dabartinis Šiaulių rajonas) ir pirmieji Lietuvoje panaikino baudžiavą, suteikdami laisvę savo valdose gyvenusioms šeimoms.“ Ar visi faktai visiškai tikslūs, galbūt ne taip svarbu, bet taip Šiauliai, daugiakultūris miestas, iškilo ir kaip svarbus progresyvios lietuvių tautinės kultūros centras. Garsiose gegužinėse, kurios pradėtos organizuoti kelių kairuojančių bajorų iniciatyva 1897 m., tarp jų – be abejo, Zubovų, dalyvavo ir Jonas Biliūnas, Julija ir Veronika Janulaitytės, Augustinas Janulaitis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir t. t.

Sofija Bilevičiūtė-Zubovienė Ginkūnų dvare. Viršuje trečia iš kairės Sofija Bilevičiūtė-Zubovienė, šalia Aleksandra Zubovaitė (Aleksandros Kašubos motina), žemiau Vladimiras Zubovas, dešinėje Aleksandra Zubovienė, kairėje stovi Jonas Fledžinskas (Kašubos tėvas), apie 1907–1914. Šiaulių „Aušros“ muziejus

Sofija Bilevičiūtė su Vladimiru Zubovu susipažino Sankt Peterburge, kur abu studijavo. Bestuževo kursuose, vienintelėje tuometinėje Rusijos imperijos aukštojoje mokykloje, kur moterys galėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą, ji gilinosi į gamtos mokslus ir pedagogiką. Vladimiras Zubovas, kaip ir būsimoji žmona, studijavo gamtos mokslus ir chemiją Sankt Peterburgo universitete, vienas iš jo profesorių – garsus to meto chemikas Dmitrijus Mendelejevas. Vėliau jie kartu keliavo į Vokietiją, į Halę, kur Vladimiras baigė veterinarijos mokslus – praktinis pasirinkimas ūkio ir krašto vystymui, apskritai būdingas daliai to meto bajorijos.

Sofija buvo svarbi spiritus movens švietimo ir kultūros projektuose, 1896 m. sutuoktiniai Ginkūnų dvaro rūmų rūsyje įkūrė slaptą lietuvišką pradinę mokyklą apylinkių vaikams (joje mokslas buvo nemokamas), o ši būdavo pertvarkoma į dirbtuves, apsilankius žandarams. Jie steigė ir kitas mokyklas, jas išlaikydavo, mokėdavo dosnias algas mokytojams, savo didžiuosiuose dvaruose įkūrė Ginkūnų, Naisių, Gubernijos, Dabikinės, Medemrodės mokyklas. Jose slapta buvo dėstoma ir lietuvių kalba, o atgavus spaudą pradėta dėstyti ir oficialiai. Pirmoji lietuvių kalbos mokytoja – Jadvyga Juškytė, vėliau kartu su Gabriele Petkevičaite-Bite ir kitais studentais ji lankys prieš mirtį Vincą Kudirką. Pas Zubovus mokytojais dirbo originalios, revoliucingam mentalitetui prijaučiančios asmenybės: Jonas Šliūpas, Jonas Bielskis, bajoras Liudvikas Janavičius. Remiantis Kašubos atsiminimais, liudijama, kad Sofija Bilevičiūtė reiškėsi „visose švietimo srityse“.

Tiesa, Sofijos uošviai Nikolajus ir Aleksandra Zubovai dar iki susituokiant porai buvo pradėję plačius ūkio modernizacijos ir plėtros darbus, rėmė lietuvių kultūrą (per „Žiburėlio“ draugiją rėmė Vincą Kudirką, Žemaitę, Kiprą Petrauską, Julių Janonį), įsteigė senelių, vaikų ir invalidų prieglaudą, mergaičių pensioną (dabartinė Didždvario gimnazija) – jaunieji Zubovai paveldėjo ir savaip tęsė pradėtus darbus. Vyresnieji Zubovai laikėsi liberalių pažiūrų, leido vaikams bendrauti su kitų luomų vaikais (tai nebuvo visiškai įprasta). Aleksandra, buvusi caro rūmų freilina, 1897 m. kreipėsi į carą Aleksandrą III raštu, kad kitatikiai (t. y. ne stačiatikiai) vaikai nebūtų verčiami eiti į cerkvę melstis už carą.

Rašytoja Sofija buvo kilusi iš žemaičių bajorų Bilevičių giminės, ji buvo viena pirmųjų Lietuvos bajorių ir apskritai moterų, baigusių aukštąjį mokslą. Priklausė senai LDK giminei, rėmusiai reformaciją (tiesiogiai susijusiai su Radvila Juoduoju ir Abraomu Kulviečiu). Visgi giminė buvo spalvinga – vėliau viena atšaka atsivertė į katalikybę, dalyvavo liūdnai pagarsėjusioje Targovicos konfederacijoje. Sofijos tėvas Ipolitas, filosofas rašytojas, vertė Adomą Mickevičių į prancūzų kalbą, daug keliavo. Sofijos sesuo Joana Bilevičiūtė ištekėjo už dvarininko Stanislovo Narutavičiaus (pirmojo Lenkijos prezidento Gabrielio Narutowicziaus brolio, būsimo Nepriklausomybės Akto signataro). Sesuo Joana, kuri baigė mokslus Ciuricho universitete, su vyru buvo įsteigę utopišką Alsėdžių respubliką, paremtą socialinio teisingumo principais, ši respublika gyvavo dvi savaites (dabartinis Plungės rajonas), taip trumpai truko ir pirmojo Lenkijos prezidento kadencija. Jiems tai pavyko padaryti pasinaudojus 1905 m. revoliucijos suirute. Abu broliai žuvo nuo kulkų – Stanislovas nusišovė, Gabrielis buvo nušautas. Bilevičiūtes taip pat siejo giminystės ryšys su Lenkijos maršalu Józefu Piłsudskiu (antros eilės pusseserės).

Taigi tokioje aplinkoje, kurioje itin rūpintasi visuomenės pažangos, socialinių pokyčių idėjomis, ilgus šimtmečius gyvavusiomis šeimos tradicijoje, Sofija gyveno ir mąstė utopiškai, nors, kaip būdinga tuometinei pozityvistinei filosofijai, itin praktiškai. Kašuba atsimena, kad šeima pasižymėjo net radikaliu požiūriu: „Kadangi šeima palaikė socialinius pokyčius, man ko nors paklausus atsakydavo, kad su praeitimi jau baigta, kad tai buvo didžių socialinių reformų epocha, kuri turėjo būti naudinga visiems žmonėms visame pasaulyje.“ Pati Sofija Zubovų funduojamose mokyklose skaitydavo paskaitas šeimos ir moralės klausimais. Šių klausimų svarba, mąstymas apie ateitį ir rašytojos akiratis nulėmė romano „Laimė“ turinį. Jame gamtamokslinės idėjos derinamos su psichologija, svarstoma apie žmogaus laimės sampratą, jos įgyvendinimą kasdienybėje.

„Laimė“ yra įdomus kaip savojo laiko kūrinys, pozityvistinis romanas, aristokratiškai kosmopolitiškas. Siužetas sutelktas aplink moterį, pagrindinę veikėją Elvyrą, dvarininkę. Ji rūpinasi šeima ir jos gerove, vyras Steponas, nors ir nestokojantis tam tikro meilumo, yra patriarchališka figūra – sutuoktinės mintis pašiepia kaip naivias ir filosofiškas, nors ir netrukdo joms skleistis. Vyro elgesys leidžia svarstyti apie tam tikrą socialinį nejaukumą, negebėjimą priimti moters kaip lygiaverčio individo, lygiavertės mąstytojos, tai sietina su XIX a. samprata, kad moteris negalinti savarankiškai mąstyti. Tokia samprata romane kritikuojama. Ši detalė svarbi, nes kūrinys leidžia plačiau svarstyti apie moterų emancipacijos kelią Lietuvoje. Nors romane sutuoktinių meilė ir laimė yra ištiktos krizės, o vyro figūra itin patriarchališka, tikėtina, jog autorė vadovavosi tuometinei literatūros sampratai svarbia pozicija – rašyti tik tai, ką išmanai, nekeisti realybės dėl fikcijos. Romanas gali būti perskaitomas kaip išsilaisvinimo metafora – moteris atranda klausytoją, žavų bajoraitį Mykolą, ir jam pamažu atskleidžia savo idėjinę sistemą, gyvenimo filosofiją. Elvyra galiausiai išsikovoja autonomiją, elgdamasi autentiškai, priešinasi vyrui ir jo primetamai gyvenimo sampratai. Nepagalvokite, kad šeimos drama banali, ji sukasi apie nemonogaminių santykių problemą (open relationship / marriage), kaip pasirodo, tokie santykiai nėra naujas šiandienos reiškinys, XIX a. apie juos taip pat gana atvirai diskutuota. Šis klausimas romano plotmėje skleidžiasi ne kaip utopinė naujosios visuomenės santykių sankloda, o kaip tragedija: pažangioje šeimoje tuo metu vyrui buvo leidžiama kur kas daugiau nei moteriai. Turbūt viena iš priežasčių, kodėl Vladimiras Zubovas norėjo sunaikinti visus romano egzempliorius, buvo ta, kad Steponas, kurio prototipas jis buvo, „Laimėje“ siejamas su įvairiais meilės romanais, o pagrindinė veikėja aprašoma kaip skaudžiai išgyvenanti vyro išdavystes. Stepono nesantuokiniai santykiai su Elvyros gyvenimo filosofija nesuderinami, todėl jų pateisinti ši negalinti.

Remiantis romano logika, tikėtina, kad ne skandalas motyvavo rašytoją kalbėti nepatogiomis temomis, o poreikis diskutuoti aktualiais klausimais: su modernių idėjų banga plūstelėjo ir naujos šeimos, naujų santykių modelio idėjos, jas reikėjo reflektuoti. Vyras Elvyrai dėsto: „Matau, tenkiniesi tuo, ką tau davė likimas, ir esi laiminga. Mano prigimtis kitokia. Nesijaučiu sukurtas monogaminiam ryšiui. Tai mane tiesiog traumuoja“, o toliau svarstoma apie moralinį dviejų santuokos, tradicinės ir atviros, sampratų susidūrimą: „Juk puikiausiai žinai, – kalbėjo [Steponas], pabrėždamas kiekvieną žodį, – kad mes abu vienas be kito negalim gyventi, kad aš geresnės žmonos niekur nerasčiau. Visą pasaulį nustebintumėm savo skyrybom, nes visi, išskyrus tave pačią, laiko mus ypač darnia pora, o kažką panašaus kaip tarp mūsų, jei atidžiau pažiūrėtum į žmones, pastebėtum beveik kiekvienoje šeimoje. Pati gali flirtuoti, jei tik nori, – aš nieko prieš, nematau tame nieko bloga. Kada nors žmonės susipras ir nevaržys vienas kito. O skyrybas žmonių, kurie yra prisirišę vienas prie kito, turi vaikų ir gali būti draugais, laikau pasileidimu.“ Šiandien tokie pasažai galėtų būti laikomi klasikine toksiškų santykių iliustracija, visgi romano ir istorinio konteksto plotmėje tokie svarstymai buvo pačiu laiku. Elvyra palaipsniui išsikovoja autonomiją išlikdama ištikima savo moralinei pozicijai, ją motyvuodama filosofinėmis prielaidomis, taip susigrąžina vyrą ir savo gyvenimo autentiškumą, tai yra per monogaminius tradicinius santykius.

Romano struktūra neatsitiktinė, jis parašytas taip, kad kiekvieną dieną būtų galima skaityti po skyrių kaip savotišką savišvietos priemonę. Tai yra brandžios moters romanas, jame gvildenama ir nesantuokinio flirto (Elvyros ir Mykolo duetas), jausmų tema, moters savivertės ir santykio su kitais santuokoje išgyvenimai. Apie tai svarstant romane, pasitelkus Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ personažo Gustavo paralelę, prieinama prie išvados, kad žavėtis vieni kitais galima, bet kol „neužgims troškimas suartėti su tuo asmeniu“. Nemonogaminiai santykiai, anot pagrindinės veikėjos, pasmerkti nesėkmei, jei jie trikdo kito asmens individualų buvimą. Įdomu, kad kaip argumentas pasitelkiama paralelė su privačios nuosavybės teise, kuri laikoma žmogaus prigimtine teise, nepriimant socialistinių bendruomeninio turto principų: „Mano manymu, žmonės patys turi padėti vieni kitiems orientuotis, kad pakaktų jėgų nepasiduoti meilės vilionėms ten, kur tai darydami atimtume kažkam ramybę, užkirstume kelią į ramybę, užkirstume kelią į laimę. Turime saugotis niekaip nesugriauti sutuoktinių pasitikėjimo, nes tai žlugdo visuomenę ir kenkia visai žmonijai. Kaip privati nuosavybė buvo galutinė pakopa civilizacijos vystymuisi, taip monogamija yra kitas būtinas jos veiksnys, be kurio nusiristume į barbarų laikus, prarastume savo organinę jėgą ir galiausiai išnyktume nuo žemės paviršiaus.“ Tad matome, kad atvirai save socialistais laikę amžių sandūros inteligentai privačios nuosavybės ar komuninės santuokos idėjas nebūtinai priėmė kaip duotybę.

Romano pasakojimas taip pat itin persmelktas pažangos dvasios – remiamasi organinėmis teorijomis: spenserizmu, darvinizmu, neaplenkiamas ir Friedrichas Nietzschė. Šios idėjos laisvai jungiamos, kritikuojami tam tikri aspektai, bet iš esmės remiantis gamtamokslinėmis teorijomis bandoma aiškinti žmogaus psichologiją. Romano struktūra nėra itin sudėtinga, bet tai įdomus ir dabar itin originaliai bendrame lietuvių literatūros kontekste atrodantis bandymas bendražmogiškai mąstyti apie žmogaus ir šeiminio, galbūt net apskritai kolektyvinio gyvenimo prigimtį. Kita vertus, Sofija Bilevičiūtė-Zubovienė pasakojimu visai kaip Gustaveʼas Flaubertʼas kritikuoja aukštesniuosius visuomenės sluoksnius, iš esmės deklaruodama, kad su senuoju pasauliu yra baigta.

Istorikas Rimantas Miknys yra apibendrinęs, kad Zubovai, kaip ir nemažai veikėjų mūsų istorijoje, nėra vienareikšmiškos figūros: XVIII a. jie prisidėjo prie Abiejų Tautų Respublikos padalijimų įgyvendinimo. Kita vertus, jų giminės atstovai dar po šimto metų galiausiai prisidėjo prie Rusijos imperijos ir senojo pasaulio sugriovimo, perimdami savotiškų maištautojų vaidmenį.

„Laimėje“ dialektiniu principu pasakojama apie santuokinės laimės peripetijas, pasirenkama nuosaikumo pozicija, tačiau propaguojama moters autonomijos ir subjektiškumo būtinybė, o tai leidžia „Laimę“ laikyti emancipaciniu romanu. Laiminga romano pabaiga su tikruoju autorės gyvenimu nesutapo, po skyrybų, kurios įvyko po 10 metų nuo romano pasirodymo, Sofija liko viena. Bet per vieną vienintelį išlikusį romano egzempliorių Sofijos Bilevičiūtės-Zubovienės istorijos versija triumfavo. Jei ji nebūtų žengusi savęs išlaisvinimo keliu, galbūt nebūtume turėję Aleksandros Kašubos. Aleksandra Kašuba pati ištars savo mylimajam Vytautui Kašubai Insbruke, jiems pasitraukus iš Lietuvos: „Niekada nebūsiu tavo žmona, – pridūriau: – Nebūsiu ištikima ir darysiu, ką noriu. Visada.“ Tai jau bus abipusis susitarimas, kylantis iš lygiaverčio santykio ir panašios gyvenimo filosofijos.