Archyvų razinkos (8)
Yra du esminiai nereglamentuoti archyvinių dokumentų tvarkymo etapai: „išdėžinimas“ ir „likučių puota“. Kūrėjų dokumentai į archyvą atkeliauja suskirstyti pagal skirtingas naminio archyvavimo sistemas. Pirmiausia archyvaras turi dokumentus išlukštenti iš tų pirminių būvių ir sukrauti į smėlio spalvos dėžes. Ilgais žodžiais tariant – institucionalizuoti. Prašau padaryti minorinį atsidusimą. Kodėl? Materialios formos, į kurias fondo sudarytojas ar jo giminaičiai pasirenka sudėti kūrybinį palikimą, sakykime, yra savaip autentiškos. Net jei kelia grėsmę dokumentų būklei ir beveik visada prieštarauja sveikam protui.
Archyvo istorijoje esama atvejo, kai rašytojas eilėraščių rankraščius atidavė saugoti sugrūdęs į du kibirus. „80 litrų sąlyginių vienetų (numanomas bylų skaičius)“, – įrašytų kruopštus archyvaras dokumentų perdavimo akte. „Per gyvenimą primelžti du kibirai eilių“, – būtų siūlomas mano formuluotės variantas. Patirtis sako, kad eilėraščiai, vos tik ištraukti iš kibiro, bananų dėžės, panaudotų pleistrų pakuočių ar bulvių maišo, kaip jau yra buvę, perskaitomi kažkaip kitaip nei vėliau išėmus iš tvarkingo kartoninio aplanko. Parsigabenus dokumentus į archyvą ir mėginant juos sutvarkyti, dokumento ribų klausimas (nors kiek mąstančiam archyvarui) turėtų kilti. Na, ne tiek kibiro atveju ar mikrobangų krosnelės, kurią vieno rašytojo giminaičiai atsiuntė į archyvą kartu su rankraščiais. Turiu omeny kiek subtilesnes situacijas, kai, tarkim, dokumentai paties fondo sudarytojo buvo susisteminti pagal tam tikras taisykles. Esu linkusi manyti, kad dabar archyve lyg ir nebandoma išardyti tokių autonomiškų „mikroorganizmų“ (sudarytų straipsnių, eilėraščių aplankų, atsiminimų albumų ir t. t.). Nors kartais visokios komisijos ir nesupranta, kaip galima dokumentus suskirstyti nesilaikant chronologijos ar paisyti kokiu nors būdu materializuotos fondo sudarytojo valios, kai iškaltos tvarkymo metodologijos lieptų daryti priešingai.
Viena lietuvių grafikė, jei gerai atmenu, mažo formato darbus, fotografijas, laiškus sudėjo į skirtingas sausų pusryčių pakuotes. Dalies dėžučių viršus buvo nupjautas 45 laipsnių kampu, tarsi imituojant plastikinius brošiūrų stovus. Gausaus kūrybinio palikimo suskirstymo į 400 gramų dėžutes nesiimčiau interpretuoti kaip visai atsitiktinio, neintencionalaus veiksmo. Tad ką tame „išdėžinimo“ etape archyvarui reikėtų daryti su „Nesquik“ dribsnių pakuote, ant kurios ranka užrašyta „FOTOGRAFIJOS“. Nesaugoti? Juk esmė pačios fotografijos, o ne į ką jos buvo sudėtos. Išdėlioti archyvo rašytiniai dokumentai jau ir taip būtų devynių Vilniaus televizijos bokštų ilgio, o tu siūlai užsiimti pakuočių saugojimu. Postringauji apie dokumentų ribas, bet saugyklos, gerbiamoji archyvare, jas irgi turi. Juk ne guminės, – būtų įprastas atsakymas. Mano naivus siūlymas archyvarui: kovoti dėl išimčių ir truputį pagalvoti, kada dribsnių dėžutė gali būti ne ką mažiau „vertingas“ dokumentas. Aš ne apie tai, kad iš pakuočių ateities tyrėjai sužinos menininkės dribsnių preferencijas ar faktą, jog ji nebuvo pusryčių gaminimo entuziastė. Fotografijas išvietinant iš „Nesquik“ ar „Kellogg’s“ dribsnių pakuočių vis tik įvykdomas kažkoks reikšmės nuostolis. Nelieka materialių apraiškų to, kuris nusprendė susisteminti savo kūrinius, būtent taip atiduoti juos saugoti ar dešimtmečiais konservuoti svetainės sekcijos lentynose. Jei tekstas, kantrusis skaitytojau, jau spėjo pasmirsti lengvu moralizavimu, tai veikiausiai taip ir yra.
Antrą svarbiausią tvarkymo etapą, kurį minėjau pradžioje, pavadinau „likučių puota“. Dokumentų sisteminimo laikotarpiu atsiranda tokių archyvalijų (gryniausių razinkų), kad archyvaras iš visiškos nevilties yra priverstas padaryti joms laikiną bylą. Įprastai ant jos užklijuojami lapeliai su užrašais: „Likučiai“, „Nežinau, ką daryti“, „Prie ko dėt?“, „Vėliau išskaidysiu“, „Kažkas“. Taigi likučių byla visą dokumentų tvarkymo laiką pildoma marginalijomis ir kūriniais pamestinukais. Galiausiai baigus tvarkyti fondą ir turint tikslų bylų sąrašą (apyrašą), grįžtama prie sudėtingiausios dalies – likučių inventorizacijos.
Archyvaras ant stalo paserviruoja visus „nežinau, ką daryti“ atvejus ir sprendžia, kur tuos bežemius priglausti. Likučių skirstymo patirtis atpažįstama ir universali tvarkant namus: išvertus spintas visada lieka daiktų, kuriems reikia dar vieno niekalų stalčiaus arba tiesioginio kelialapio į šiukšlinę. Archyve, net turint geriausių norų, tokie tvarkymo metodai negalimi. Vadinasi, archyvaras privalo pasitelkti viešai slaptą strategiją pavadinimu „Ir kita“. Jei tarp sutvarkytų asmens fondo dokumentų esama bylų, į kurias tematiškai ar dėl beveik mistiškų sąsajų galima sudėti ant stalo patiektus „likučius“, jos antraštės pabaigoje archyvaras įrašo trumpinį „ir kt.“. Kitaip tariant, signalizuoja skaitytojui, kad byloje galima tikėtis kažko „kito“, o kas tai per svetimkūnis – paliekama išsiaiškinti pačiam.
Likučių bylos neabejotinai yra razinkiškiausi archyvo dariniai, nesutelpantys į „vertingų“, „saugotinų“ dokumentų aprašymus reglamentuose. Tad sočiausias archyvarės likučių puotos meniu neapsieina be nežinomų autorių (dažnai prastokų) eilėraščių, supelijusių veikalų ištraukų ir nedatuotų piešinių-keverzonių.
Archyvė B.
Asmens fondo apyrašo pavyzdys
Jurgio Kunčino piešiniai, kažkada nukeliavę į bylą „Prie ko dėt?“. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 799
Eilėraštis, laikinai atsidūręs byloje „Nežinau, ką daryti“. Galima tik atsargiai numanyti, kad teksto autorystė priklauso aštuoniolikmečiam Jurgiui Kunčinui. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 799
