.exe
Autorė – Vilniaus universiteto rengiamų poezijos ir prozos skaitymų „Filologijos ruduo“ 2025 m. laureatė
.exe
jei būčiau virusinis failas,
įsidiegčiau save į tavo kavos aparato plokštę
ir kas rytą atplaukčiau pieno puta.
jei būčiau virusinis failas,
pasklisčiau po viešojo transporto komposterius,
kad sekčiau kiekvieną tavo įlipimą ir išlipimą.
aš būčiau tas balsas tavo ausinukuose,
kuris pasako, kad tu sėkmingai prisijungei,
aš tau kasdien kartočiau,
kad jau atjungei atmintuką
ir gali saugiai jį išimti iš lizdo.
aš miegočiau tavo kietajame diske
ir man visai nebūtų kieta,
aš rašyčiau tavo elektroninį parašą
vėl ir vėl, tarsi mano būtų toks pat.
ištrinčiau laiškus, kurių neatidarei,
pasveikinčiau draugus, kuriuos užmiršai,
stebėčiau per kamerą, kol dar tamsia juosta
jos neužklijavai.
šiaip, tikiuosi, tu sveika,
bet jeigu būčiau virusinis failas,
norėčiau, kad bent dieną neveiktų
tavo antivirusinė sistema,
norėčiau, kad manim susirgtum
ir jau niekas mūsų neištrintų.
Jūsų rezervacija greitai pasibaigs
aš paimta iš bibliotekos
vėl ir vėl paimta
niekaip negrąžinama
kada bus? vis klausia
pikti lankytojai ir rodo
savo skaitytojų pažymėjimus
o manęs vis nėra
vis negrąžina
o kai grąžina
kažkas tą pačią sekundę
pasiima sau
dar nespėjus manęs padėti
į lentyną
kas mėnesį vis ant kitokio stalo
ir su skirtingu skirtuku
esu žymima ir nutrinama
kaupiasi delspinigiai
bet jiems nesvarbu
mes vėluojame tave versti
mums reikia tave įvertinti
penkių žvaigždučių skale goodreadsuose
jie nekantriai laukia
savo eilės
pasisodinti mane ant kelių
subtiliai išsitraukti troleibuse
kur visi spokso į mano viršelį
o aš jau nepamenu
kuriame mano puslapyje
parašyta
apie ką aš esu
garsas
šventąjį žodį senelė gali išgirsti
tik per 3,5 mm jungtį,
bet senosios ausinės sugedo,
reikia naujų.
„senukuose“ ieškau standarto,
bet niekas neklauso marijos radijo,
tik žaidžia vaizdo žaidimus.
imu naująjį standartą – su mikrofonu.
„dabar galėsi kalbėtis su dievu tiesiogiai“, –
sakau jai,
„amen“, – sako ji
į mikrofoną.
<body>
<h1>
kaip programuotojai myli
</h1>
<p>
tavo žinutė – skaitmeninė koduotė, <br>
nesiųsk man laiškų, tai – skaitmeninė tarša, <br>
nenubrauk manęs nei į kairę, nei į dešinę, <br>
neduok slapukams mano duomenų. <br>
</p>
<p>
serveriuose kaista mano jausmai, <br>
juos aušina gėlas vanduo, <br>
ar verta man tiek daug išsisaugot? <br>
ar verta tiek daug man fotografuot? <br>
</p>
<p>
todėl matau tave tik naktį – <br>
tave generuoja mano galva, <br>
sapnuose mes kalbam kiek norim <br>
ir mums nerūpi pasaulio tarša. <br>
</p>
<p>
nors tavo rankos švelnios kaip „Microsoft“, <br>
kaip nuskenuoti Sofijos laiškai, <br>
o akys žydrumo safyrų – <br>
joks pikselis jų nepakeis. <br>
</p>
<p>
aš išjungiu šį ryšį, blokuoju paštus, <br>
trinu savo pirštų atspaudus, <br>
nekoduok manęs vienetu nei nuliu <br>
ir neperdaryk dirbtiniu intelektu. <br>
</p>
</body>
