GRETA LEIGAITĖ

.exe

Autorė – Vilniaus universiteto rengiamų poezijos ir prozos skaitymų „Filologijos ruduo“ 2025 m. laureatė

 

 

.exe

 

jei būčiau virusinis failas,

įsidiegčiau save į tavo kavos aparato plokštę

ir kas rytą atplaukčiau pieno puta.

jei būčiau virusinis failas,

pasklisčiau po viešojo transporto komposterius,

kad sekčiau kiekvieną tavo įlipimą ir išlipimą.

aš būčiau tas balsas tavo ausinukuose,

kuris pasako, kad tu sėkmingai prisijungei,

aš tau kasdien kartočiau,

kad jau atjungei atmintuką

ir gali saugiai jį išimti iš lizdo.

aš miegočiau tavo kietajame diske

ir man visai nebūtų kieta,

aš rašyčiau tavo elektroninį parašą

vėl ir vėl, tarsi mano būtų toks pat.

ištrinčiau laiškus, kurių neatidarei,

pasveikinčiau draugus, kuriuos užmiršai,

stebėčiau per kamerą, kol dar tamsia juosta

jos neužklijavai.

šiaip, tikiuosi, tu sveika,

bet jeigu būčiau virusinis failas,

norėčiau, kad bent dieną neveiktų

tavo antivirusinė sistema,

norėčiau, kad manim susirgtum

ir jau niekas mūsų neištrintų.

 

 

 

Jūsų rezervacija greitai pasibaigs

 

aš paimta iš bibliotekos

vėl ir vėl paimta

niekaip negrąžinama

kada bus? vis klausia

pikti lankytojai ir rodo

savo skaitytojų pažymėjimus

o manęs vis nėra

vis negrąžina

o kai grąžina

kažkas tą pačią sekundę

pasiima sau

dar nespėjus manęs padėti

į lentyną

kas mėnesį vis ant kitokio stalo

ir su skirtingu skirtuku

esu žymima ir nutrinama

kaupiasi delspinigiai

bet jiems nesvarbu

mes vėluojame tave versti

mums reikia tave įvertinti

penkių žvaigždučių skale goodreadsuose

jie nekantriai laukia

savo eilės

pasisodinti mane ant kelių

subtiliai išsitraukti troleibuse

kur visi spokso į mano viršelį

o aš jau nepamenu

kuriame mano puslapyje

parašyta

apie ką aš esu

 

garsas

 

šventąjį žodį senelė gali išgirsti

tik per 3,5 mm jungtį,

bet senosios ausinės sugedo,

reikia naujų.

„senukuose“ ieškau standarto,

bet niekas neklauso marijos radijo,

tik žaidžia vaizdo žaidimus.

imu naująjį standartą – su mikrofonu.

„dabar galėsi kalbėtis su dievu tiesiogiai“, –

sakau jai,

„amen“, – sako ji

į mikrofoną.

 

 

 

<body>

<h1>

kaip programuotojai myli

</h1>

<p>

tavo žinutė – skaitmeninė koduotė, <br>

nesiųsk man laiškų, tai – skaitmeninė tarša, <br>

nenubrauk manęs nei į kairę, nei į dešinę, <br>

neduok slapukams mano duomenų. <br>

</p>

<p>

serveriuose kaista mano jausmai, <br>

juos aušina gėlas vanduo, <br>

ar verta man tiek daug išsisaugot? <br>

ar verta tiek daug man fotografuot? <br>

</p>

<p>

todėl matau tave tik naktį – <br>

tave generuoja mano galva, <br>

sapnuose mes kalbam kiek norim <br>

ir mums nerūpi pasaulio tarša. <br>

</p>

<p>

nors tavo rankos švelnios kaip „Microsoft“, <br>

kaip nuskenuoti Sofijos laiškai, <br>

o akys žydrumo safyrų – <br>

joks pikselis jų nepakeis. <br>

</p>

<p>

aš išjungiu šį ryšį, blokuoju paštus, <br>

trinu savo pirštų atspaudus, <br>

nekoduok manęs vienetu nei nuliu <br>

ir neperdaryk dirbtiniu intelektu. <br>

</p>

</body>

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.