Penkiolika metų po Fukušimos avarijos: dienoraštis iš sėkmės salos

 

2011 m. kovo 11 d. pasaulį sudrebino žinios apie Tohoku žemės drebėjimą – vieną galingiausių nuo modernių seismografų matavimų pradžios – ir jo sukeltą cunamį. Ir taip sudėtingą situaciją rytinius Tohoku regiono krantus siaubiant iki 40 m aukščio cunamio bangoms praėjus parai pablogino nelaimė atominėje elektrinėje – viename Fukušimos I branduolinės elektrinės reaktorių įvyko vandenilio dujų nuotėkis ir sprogimas; praėjus trims paroms po cunamio keturi iš šešių reaktorių buvo gerokai apgadinti tokių sprogimų. Įvyko antra pagal pragaištingumą branduolinė avarija.

Triguba katastrofa Tohoku pražudė apie 20 000 gyventojų (palyginkime: per antrą pagal pražūtingumą žemės drebėjimą Japonijoje po 1945 m., 1995 m. nusiaubusį didmiestį Kobę, žuvo apie 6 500 žmonių), sugriovė nesuskaičiuojamą daugybę pastatų, sudavė skaudų smūgį ir taip stagnavusiai ekonomikai, o uždarius šalies atomines jėgaines apsunkino nuo iškastinio kuro importo labai priklausomos Japonijos energetikos sektorių.

Pamenu, kaip ši Japonijai pragaištinga žinia pranešta per Lietuvos televiziją, transliuojančią iškilmingą posėdį Seimo salėje, taip pat akimirką, kai Nepriklausomybės atkūrimo dienos iškilmes trumpam nutraukė tylos minutė cunamio aukoms pagerbti. Sunku surasti datą, kuri taip skirtų Japonijos ir Lietuvos visuomenes: lietuviams tai džiugi diena prisimenant atkurtą nepriklausomybę, japonams ši skaičių kombinacija – visa naikinančios katastrofos simbolis.

 

Stebėtinai greitos apsukos

 

Pirmąkart lankydamasis Fukušimoje per šių metų Velykas tikėjausi rasti daugiau apleistų ir apgriuvusių pastatų vaiduoklių ir tuščių, į niekur nevedančių gatvių. Vietoj to radau naujut naujutėlius kvartalus, aikštes, modernias stočių prieigas. Viskas švaru ir tvarkinga – naujos, dar žvilgančios trinkelės, pasodinti jauni medeliai, nauji gyvenamųjų namų kvartalai su saulės moduliais ant stogų, sutvarkyti pėsčiųjų takai upių pakrantėse – kai kur jautiesi, tarytum vaikščiotum ne po vietoves, smarkiai apgriautas per pastarąjį tūkstantmetį vieno stipriausių žemės drebėjimų, o po kompiuterinį modelį, tiksliai vaizduojantį, kaip viskas atrodys po rekonstrukcijos. Tokia mus pasitiko Ono stotis Okumos miestelyje – aplinka sutvarkyta, įrengtas modernus daugiafunkcis pastatas su konferencijų salėmis, keliomis valgyklomis ir parduotuve bei informacijos centru, pasakojančiu apie radionuklidais užteršto dirvožemio laikiną saugojimo vietą. Sunku patikėti, kad nuo buvusios elektrinės skiria vos 5 kilometrai.

Tiesa, kitaip atrodo vietos, vis dar laikomos užterštomis radiacija ir netinkamomis gyventi, – šešios minutės kelio automobiliu ir atsiduri prie patikros posto su vartais. Patenkama tik su leidimais. Šioje zonoje, užimančioje kiek didesnį nei 300 kvadratinių kilometrų plotą, laikas sustojęs, kadaise žmonių kurtas erdves užvaldo augalija. Daugiausia paveiktos Futabos, Okumos ir Namijės savivaldybės. Šiek tiek primena prieš beveik dvylika metų matytą Čornobylio zoną. Išskyrus tai, kad per penkiolika metų čia radionuklidai pašalinti iš nemažų plotų, o Čornobylyje to dar teks laukti bent kelis dešimtmečius.

Miesteliai, mokyklos, ligoninės čia tarytum užmigę laike. Viskas palikta taip, kaip buvo prasidėjus žemės drebėjimui. Net vadovėliai ir kuprinės klasėse palikti tvarkingai, tarytum per evakuaciją tikintis netrukus sugrįžti. Kumamačio pradinės mokyklos teritorija gerokai apžėlusi, bet pats pastatas stebėtinai geros būklės. Kai kuriose klasėse laikrodžiai sustoję ties riba, kai prasidėjo galingas žemės drebėjimas – 14:46. Apie šias vietoves mums papasakojo ponas Kimura, per trigubą katastrofą netekęs dukrelės, žmonos ir tėvo. Jam tas užkonservuotas laikas klasėje, kurioje sėdėjo jo dukrelė, – ypač brangus, nes žvelgdamas pro langą į vidų jis dar gali prisiminti ją gyvą. Ponui Kimurai neduoda ramybės mintis, kad bent tėvą ir dukrą būtų galėjęs išgelbėti, – tačiau gelbėjimo darbai buvo atliekami paskubomis, baiminantis dar vieno cunamio ir vis sudrebant žemei, o netrukus – ir dėl apsinuodijimo radiacija grėsmės.

Net ir tokiose vietose kaip buvusios mokyklos ir darželio teritorija keliai prižiūrimi, medeliai ir krūmai apgenėti. Pakankamai tvarkingai atrodo net nuo cunamio nukentėjusios rytinės pakrantės – ten dar vykdyti gelbėjimo darbai, yra kas dingusių kūnų ar jų dalių ieško iki šiol, tad griuvėsiai tvarkingai sukrauti šalia pastatų karkasų, lyg lauktų sugrįžtant žmonių klegesio.

Vis dėlto nustebino, kodėl buvo nutarta griauti ir žemės drebėjimą atlaikiusius ar nesmarkiai apgadintus namus. Toks pragmatiškas ir nesentimentalus japonų požiūris į senus pastatus. Visoje Japonijoje nedaug miestų ir gyvenviečių, kur senoji architektūra saugoma ir griežtai prižiūrima. Tad ir atstatant apmirusias Fukušimos gyvenvietes nutarta ne restauruoti, o perstatyti. Tiesa, ten gyvenantys japonai į tokį ūkiškumą žiūri ne vien pozityviai. Ypač seniesiems gyventojams turėjo būti liūdna, kai sugrįžus į gimtąsias ar įprastas vietas ir neradus nė vienos gyvenimą iki katastrofos menančios vietos reikėjo pratintis prie visiškai naujo miesto peizažo. Pavyzdžiui, Okumos apylinkėse kadaise buvo visiems Japonijos miestukams būdinga jauki parduotuvėlių ir restoranų gatvelė su žibintais, o dabar ten – tvarkinga tuščia gatvė, kuri ateityje bus užstatyta naujais gyvenamaisiais namais. Tarp šių gyvenviečių dabartinių gyventojų vietiniai yra mažuma. Tarkime, iš 1 500 vieno neseniai vėl atidaryto miestelio gyventojų tik 300 yra senieji.

Naujakuriams požiūris, kad viską geriau atstatyti iš naujo nei lėtinti apsukas išsaugant kuo daugiau paveldo, ko gero, priimtinesnis ar bent jau nekeliantis dvilypių jausmų. O seniesiems gyventojams tai reiškia jaukintis naujų gyvenviečių peizažus savo pačių žemėse, kurių vienintelė jungtis su praeitimi neretai būna tik senieji vietovardžiai. Be personalo, užsiimančio elektrinės uždarymu ir padarinių likvidavimu, čia yra ir naujakurių, pasirinkusių vietoves dėl siūlomų naujų galimybių, pojūčio, kad viską gali pradėti tarytum nuo balto lapo, kad tavo indėlis besikuriančiai naujai bendruomenei bus reikšmingas. Persikėlusieji į šias vietas tikrai ras darbą. Be to, valdžia dosniai remia kadaise nuniokotą prefektūrą, norėdama išvengti socialinės piktžaizdės. Būtent subsidijų sistema ir paskatino greitą gyvenviečių perstatymą – visiškai kompensuotos pastatų griovimo, ne restauravimo ar remontavimo išlaidos. Griauti ne tik nuosavi namai ar daugiabučiai, bet ir viešosios paskirties pastatai, tokie kaip ligoninė ir biblioteka, – nors jiems būtų pakakę nedidelio remonto.

 

Mes ir jie

 

Atminties politika neišvengiamai kelia ginčus. Skirtis tarp vietinio ir atvykėlio čia labai didelė, ją atspindi kasdieniai pokalbiai. Sugrįžusiems vietiniams įprasta kalbant apie naujakurius vartoti „imigranto“ terminą. Japonijoje gyvenantys užsieniečiai dažnai susiduria su ta „mes“ ir „jie“ riba, tačiau pirmąkart teko pastebėti tokią griežtą skirtį taikant tėvynainiams. Kita vertus, nebuvo keista dėl tokios dichotomijos – atvykusieji niekuomet iki galo nesupras, ką teko patirti iš brangių gimtųjų ar ilgai gyventų vietų evakuotiems žmonėms. Taip pat grįžę senbuviai matys, kad naujakuriai nenori prisitaikyti prie vietinės kultūros, atsainiai ar abejingai žiūri į istorinės atminties puoselėjimą, nes jų santykis su vieta neišvengiamai skiriasi. „Imigrantai“ juk nėra patyrę archetipinio egzilio, kai buvai išvytas iš savo žemės, o sugrįžus ši vargiai primena gyvenimą iki 2011 m. Vienas gidų teigė, kad neretai senbuviai ieško paprasčiausių dingsčių čia negrįžti. Tačiau yra kam ryšys su gimtąja žeme svarbiau. Gidas pats jaučia tvirtą ryšį, mat jo giminė šiose žemėse gyvena jau penkis šimtmečius – būtent prieš tiek laiko į dabartinės Minamisomos apylinkes atvyko Somos klano pirmeivis, jo protėvis. Somos klano samurajai garsėjo kaip puikūs raiteliai ir žirgai dažnai vaizduojami regiono tradicinio meno dirbiniuose.

Taip pat kai kurie vietiniai iki šiol jaučiasi smarkiai nuskriausti ir nepakankamai išgirsti – juk Fukušimos I branduolinė elektrinė elektrą gamino ne pačios Fukušimos apylinkėms, o siuntė į elektros rijiką Tokijo megapolį. Ir elektrinę valdė ne Fukušimos, o Tokijo elektros kompanija. Tad jei ne ta nelemta Tokijui elektrą gaminusi elektrinė, Fukušima būtų išvengusi trečiojo katastrofos komponento, visi norintieji grįžti būtų galėję tai padaryti neilgai trukus. Anuomet Fukušima turėjo dar vieną elektrinę, mažesnę ir naujesnę, taip pat pastatytą vandenyno pakrantėje. Nors nukentėjo minimaliai – nuo žemesnės cunamio bangos apsaugojo pakankamai aukšta siena, – ji taip pat buvo išjungta ir nebeįjungta. Mano nuostabai, buvau sutikęs vietinių, kurie nepritarė tokiam centrinės valdžios sprendimui, nes vėl paleista ji būtų davusi apčiuopiamos ekonominės naudos vietiniams gyventojams. Žinoma, yra ir besipiktinančių branduolinės energetikos renesansu Japonijoje, jie beda pirštu į milžiniškus uždarymo kaštus ir poveikį aplinkai, kuris dar ilgai bus juntamas. Branduolinė energetika čia dar labiau priešina nei kitur Japonijoje.

 

Skubrus vietų gaivinimas ir skirtumai nuo Čornobylio

 

Šiemet sukanka ne tik penkiolika metų nuo Fukušimos I branduolinės elektrinės avarijos, bet ir keturiasdešimt metų nuo Čornobylio atominės elektrinės avarijos, įvykusios 1986 m. balandžio 26 d. Iš pirmo žvilgsnio analogiškos katastrofos, tačiau bent truputį geriau susipažinus su abiem aiškėja didelės skirtybės ir supranti, kad daugiau skirtumų nei panašumų. Žinoma, abi katastrofos bus neišvengiamai rikiuojamos greta – jos vienintelės klasifikuojamos kaip „didelės avarijos“ pagal Tarptautinę branduolinių ir radiologinių įvykių skalę. Svarbu pažymėti, kad Čornobylio avarija įvyko išimtinai dėl žmogiškosios klaidos, vandenilio dujos sprogo reaktoriaus viduje ir ilgą laiką degė grafitas. O Fukušimos elektrinė atlaikė žemės drebėjimą, buvo laikinai sustabdyta avarinių sistemų, tačiau buvo užlieta cunamio ir dėl to sutriko aušintuvų veikla (neįvertinta, kad cunamis gali pasiekti keliolikos metrų aukštį). Per Čornobylio avariją į aplinką išmestas maždaug dešimt kartų didesnis radioaktyvių medžiagų kiekis.

Kitas skirtumas – evakuacijos eiga, visuomenės informavimas ir atgaivinimo sparta. Viena priežasčių, kodėl tiek daug prieš penkiolika metų radioaktyviomis medžiagomis užterštų gyvenviečių jau atkurtos ir laukia naujų gyventojų, – brangi ir dėl to nevienareikšmiškai vertinama dirvožemio nukasimo politika. Vietinis gidas, po katastrofos daug prisidėjęs prie prefektūros energetikos strategijos, ją vertina skeptiškai.

Tokio sprendimo ištakos – atokiau esanti, bet radiacijos paveikta Iitatės savivaldybė ėmėsi grandiozinio darbo nukasti 5 cm dirvožemio tose vietose, kuriose radiacinis fonas gerokai viršijo gamtinį. Nukastas dirvožemis buvo kraunamas į baltus storus plastikinius maišus ir vežamas į 1 600 hektarų užimančią raudonąją zoną, jam nustatytas „karantinas“ iki 2045 m. Šia savivaldybe netruko pasekti ir kiti miesteliai ir kaimai.

Gido teigimu, radionuklidų pašalinimas nukasant dirvožemio sluoksnius – labai neūkiškas sprendimas. Jo argumentas – su laiku radiacija ir taip išsivadėtų. Jo manymu, toks veiksmas parodomasis, sukuriantis saugumo iliuziją vietiniams – suprask, dabar jau saugu įsikurti, – tačiau gerokai pakeliantis padarinių likvidavimo kaštus. O jie jau siekia tris šimtus milijardų JAV dolerių. Sunku įvertinti, kiek gidas teisus, nes neteko matyti mokslinės studijos, lyginančios, koks būtų radiacinis fonas, jei dirvožemis nebūtų nukastas teritorijose, kuriose vėl iš lėto grįžta įprastas žmonių gyvenimas. Būtent augalija ištikimiausiai saugo žmonijos branduolinio nuopuolio istoriją – tuo įsitikini įžengęs į miškelius uždarytoje zonoje ar netgi užlipęs ant samanų kauburėlio išvalytomis laikomose teritorijose ir patikrinęs dozimetru.

Čornobylio katastrofa suartino Japoniją ir Ukrainą, ypač Čornobylio apylinkes ir Fukušimą. Riokano, tradicinio japoniško viešbučio, Odakoje, kuriame apsistojome, savininkė ne kartą lankėsi Čornobylio zonoje, rinko ir renka aukas Čornobylio regionui; pirmame aukšte įrengta nemaža ekspozicija apie šių nelaimių suvienytų vietovių bendradarbiavimą – nuo 2012 m. balandžio 16 d., kai evakuacija miestelyje buvo atšaukta ir nedidelė dalis gyventojų grįžo.

 

Išmanūs sprendimai ir vietinei kultūrai nepalankus verdiktas

 

Triguba katastrofa buvo negailestinga vietinei kultūrai. Ir ne tik miestų architektūrai. Yra pasirodęs straipsnis, kad daugybę gyventojų pražudęs, o kitus išvijęs cunamis neigiamai paveikė vietinę tarmę – jai kyla grėsmė išnykti. Amatininkai turėjo palikti dirbtuves ir bandyti tęsti savo tradicijas kitose žemėse ar imtis kitokios veiklos. Netoli radionuklidais užterštų žemių, Namijės miestelyje, veikia puodų ir lėkščių žiedimo tradicijas puoselėjančių amatininkų dirbtuvė su krautuve. Jie – pirmieji ir kol kas vieninteliai sugrįžusieji, nors iki katastrofos čia glaudėsi dvidešimt dirbtuvių, o kaimas amatais garsėjo nuo 1690 m. Jei ne šie drąsūs sugrįžusieji, grėsmė būtų iškilusi Obori Somos stiliaus žiedimo tęstinumui. Anot meistro, tradicijos puoselėjimas galimas tik savoje žemėje, nes svetur ir dirvožemis kitas, ir pati technika neišvengiamai praras savitumą.

Kad ir kokią tragediją teko patirti, didžioji dalis Fukušimos nenustojo gyventi ir svajoti. Priešingai – maloniai stebina ambicingumas. Fukušimos prefektūra iš kitų išsiskiria ambicinga atsinaujinančių energetikos išteklių plėtros programa. Jau dabar didžiąją dalį elektros poreikio patenkina saulės ir vėjo jėgainės. Tikslas – pasiekti, kad ir transporto ir pramonės sektoriai naudotų tik atsinaujinančius išteklius. Iki tikslo, žinoma, labai toli. Bet važiuojant Fukušimos keliais per vietoves, kur evakuacija atšaukta, stebina saulės parkų gausa – ko neišvysi kitose Japonijos vietose. Kai kurie sumontuoti virš žemės, kad netrukdytų pasėliams, – po platformomis galima vaikščioti. Ūkanotuose kalnuose vėją žaboja didžiausias vėjo jėgainių parkas Japonijoje – prieš metus įrengtas Abukumos vėjo jėgainių kompleksas su 46 malūnais, galia tik perpus nusileidžiantis Kelmės vėjo jėgainių parkui. Įspūdinga, kad jis įkurtas kalnuose visai šalia dėl radiacinės taršos aptvertos zonos. Ten foninė radiacija vis dar siekia apie 0,5 milisiverto per valandą, t. y. dešimt kartų didesnę vertę nei aplinkinėse išvalytose savivaldybėse.

Kacurao kaimas, kurio pakraštyje pastatytas minimas parkas, turi savo mažuosius elektros tinklus, kuriais maždaug 250 kaimo gyventojų aprūpina elektra iš saulės jėgainių. Tiesa, dėl to susiduria ir su iššūkiais, bet rankų nenuleidžia.

 

Gyvų istorijų muziejus

 

Nors atminties vietos su ekspozicijomis gali daug papasakoti, daugybė svarbių detalių taip ir liks nepaminėta ar nugrims į užmarštį, į daugybę klausimų niekas neatsakys. Ir net išlikusios istorijos bus neišvengiamai truputį romantizuotos ir neatspindės viso paveikslo. Antai buvusi Ukedo pradinė mokykla buvo nuniokota cunamio. Dokumentuota, kad išsigelbėjo visi mokiniai, kurie paskelbus cunamio pavojų bėgo link miškingos kalvos. Tačiau kiek daug istorijų liks nepapasakota – apie žuvusius tėvus, skubėjusius pasiimti savo vaikų į mokyklą, apie mokytojus, gelbėjusius mokinius, bet netekusius savo pačių šeimos narių, apie skubėjusią į Fukušimos elektrinę gelbėtojų brigadą, tuo metu nublokštą galingo cunamio. Arba vietinių pasakojama istorija apie pražudytus slaugos namų gyventojus, kai juos evakuoti atvyko įprastas keleivinis autobusas. Istorijos apie priverstuosius palikti likimo valiai augintinius ir galvijus, šiems atsidūrus evakuojamoje zonoje.

Todėl grįžęs iš kelionės supratau, kad dabar ir aš esu viso to liudininkas ir privalau dalintis tuo, ką sužinojau. Būtent vietinių pasakojimai ir ekspozicijos daro didžiausią įspūdį – per juos geriau įsisąmonini, kad tūkstančiai pražuvusiųjų nebuvo tik statistiniai vienetai.

 

Kovojant su stigma

 

Apmaudu dėl stigmos, kurią patiria visa Fukušimos prefektūra, nors tik 2,2 % jos teritorijos yra netinkama gyventi. Fukušimos teritorija labai kalnuota; kalnynai nežymiai už Dzūkiją plotu didesnę prefektūrą dalina į tris dalis – vakarinę (Aizu), centrinę (Nakadorį) ir rytinės pakrantės (Hamadorį), kurių kiekviena turi savitą kultūrą ir klimatą. Prefektūroje, be kalnų ir miškų, gausu pilkapių, pilių, ežerų, olų, karštųjų versmių, budistinio paveldo objektų. Pats Fukušimos miestas yra toli tiek nuo vandenyno, tiek nuo buvusios elektrinės, tad nukentėjo tik nuo stipraus žemės drebėjimo. Radioaktyviomis medžiagomis jis niekada užterštas nebuvo dėl tomis dienomis vyravusios vėjo krypties. Per patį piką fiksuota 25 mikrosivertų per valandą gama spinduliuotė – kai kuriais skaičiavimais, panaši galėjusi būti Klaipėdą pasiekus Čornobylio katastrofos debesiui. Net dirbtinis intelektas gali nurodyti klaidingą informaciją – esą Fukušimos miestas buvo evakuotas, nors nuo buvusios elektrinės yra nutolęs 60 km! Kai kurie vietiniai kaltina žurnalistus ir aktyvistus, kurių reportažai toliau sėja baimę ir prasilenkia su radiologijos mokslu.

Prieš išvykdamas iš Fukušimos užkopiau į neaukštą Hanamijamos kalną. Velykų laikotarpiu buvo pats žydėjimo metas – net akys raibo nuo spalvų: ne tik nuo skirtingų sakurų veislių atspalvių – nuo baltos iki rožinės, – bet ir nuo gausybės geltonio ir raudonio. Fukušimos prefektūros meno muziejuje galima susipažinti su vietinių menininkų darbais. Nieko stebėtino, kad moderniajame mene gausu aliuzijų į išgyventą trigubą katastrofą. Tai jau – tapatybės dalis. Grįžtant link Fukušimos stoties apniukusio dangaus fone atšiauriai atrodė per miestą tekanti Arakavos upė ir tolumoje dunksantys snieguoti kalnai, pasilikę už nugaros. Jų papėdėse matyti vėjo jėgainės ir saulės modulių parkas. Tas, kas kadaise Fukušimoje stovėjusiai piliai, taigi ir visam miestui, suteikė pavadinimą, reiškiantį „sėkmės sala“, tarytum ruošė vietovę sunkiems laikams. Susimąsčiau, kad laikas čia – puikiausias gyventojų sąjungininkas, išgydysiantis tragedijos paliktus randus, suskaldysiantis radionuklidus ir grąžinsiantis šiai oriai prefektūrai užtarnautą gerą vardą. Yra ženklų, kad Sėkmės salos pranašystė jau ima pildytis.