Henriko Radausko laiškai Antanui Škėmai (6)

Sveikata, draugo operacija ir moters lieknumas – šios detalės patraukia Henriko Radausko dėmesį 1952 m. rugsėjo 21 d. laiške. Tekste taip pat užfiksuota kasdienybė – išgėrimai, trumpai lengvinę sunkią tremtinių dalią.

Radauskas reflektuoja lietuvių išeivijos kultūrinį gyvenimą, aptaria žurnalo „Literatūros lankai“ pirmojo numerio pasirodymą ir abejoja jo idėjos įgyvendinimu. Jis užsimena ir apie žurnalo užkulisius: vadinamųjų „šnipų“ perduotą informaciją bei išeivijos vidinę cenzūrą – redaktoriaus Kazio Bradūno įtaką, dėl kurios buvo atidėtas vienas straipsnis.

Laiške taip pat minimas Juliaus Kaupo spektaklis „Anna“. Nesėkmingą jo pastatymą Radauskas vertina kaip keistą norą „viešai demonstruoti kreivai padarytus vaikus“.

Gerda Vilimaitė

                                                                                                                                                                          Chicago,

                                                                                                                                                                          1952.IX.21.

Mielas ponas Škėma,

atsakau tik dabar į Jūsų laišką, bet – siaubo pagautas – matau, kad ir per tą laiką neprisirinko jokių tikrai įdomių naujienų. Gal iš tikro nebėra svarbių įvykių, o gal jų nebepastebi nuo kančios atbukusi tremtinio akis (širdis?).

Dėkoju labai už sveikinimus vedybinės sukakties proga. „Naujieji metai“ prasidėjo tam tikros melancholijos šešėly, nes iš vakaro buvo atiduota duoklė Bordeaux ir Burgundijos pramonei (išgėrimai, ačiū Dievui, tebevyksta).

Tikrai malonu buvo girdėt, kad Jūsų vienatvę šiek tiek palinksmino trijų didžiųjų apsilankymas. Mes tik vieną iš jų turim progą dažniau matyt, – būtent Jorgę. Jo operacija (išėmė inkstų akmenį) praėjo neblogiausiai. Po jos jis savaitę praleido pas mus, o paskui – apie dvi savaites pas Kaupą, kuris daktarauja tarp bepročių už dviejų ar trijų šimtų mylių nuo Čikagos. Dabar jis bijo, kad nuo 1.X teks vėl padirbėti pas Woolworthą, juo labiau, kad netrukus po tos datos jis ketina kažkur vežti „Anną“, kurios pastatymą pats man nupeikė kaip nepavykusį. Keistas noras viešai demonstruoti kreivai padarytus vaikus.

Aistis čia nesilankė; vietoj Nykos turėjom Sandrą, kuri čia buvo prieš kelias savaites ir praleido Čikagoj 4 ar 5 dienas. Ji labai suliesėjusi (tesveria 114 sv.) ir turėjo tikrai gražias sukneles, taigi atrodė tiesiog elegantiškai. Čikagos sužavėta, pareiškė norą tuojau pat čia persikelti, bet kai priminiau jai gausią šeimą (tokie dalykai greit pamirštami), tai tuo kėlimusi labai suabejojo. Kaip, tur būt, žinot, Nyka jau dveji metai ruošias į New Yorką, bet dabar, rodos, tos viltys nėra nė kiek didesnės negu mums išvykstant iš Baltimorės.

Prieš kelias savaites gavau iš jo „Lit. Lankus“. Labai gerai suredaguota (be abejo, Nykos) trumpa deklaracija, tik kažin kaip pavyks ją realizuoti. Iš žurnalo medžiagos geriausiai man patiko straipsniai (išskyrus vieną kitą). – Per šnipus sužinojau, kad Jūsų „Giesmė“ – tai tas pats dalykas, kuris anksčiau buvęs nusiųstas Prunskiui. Ar tai tiesa? Per tuos pat šnipus patyriau, kad „Lankai“ visgi neapsiėjo be „dvasinės (bradūninės?) cenzūros“: „atidėtas“ straipsnis prieš Baroną, kuris buvęs jau surinktas (vienoj vietoj, tiesa, jam kiek įgnybta).

Kai klausiat dėl mano širdies, tai ji nuostabiu būdu gerokai pasitaisė (gal dėl to, kad numečiau apie 10 svarų); aš ja, žinoma, perdaug netikiu, nes žmonių širdys, kaip žinoma, baisiai klastingos.

Šia pesimistiška sentencija baigdamas, teiraujuos Jūsų sveikatos ir laukiu ilgo ir optimistiško laiško – kaip iš žmogaus laisvo ir nedirbančio.

Spaudžiu ranką – Jūsų H. Radauskas.

P. S. Žmona labai sveikina.