●
●
pieši smulkiažiedes gėles
man ant nugaros
net neįtardamas
kad jos auga
vidun
●
įsikandęs neši gelsvą kamuolį
baksnoji juo, suki ratus
nors tikrasis dar kabo
jo aplink vis mažiau
su kiekvienu tavo priėjimu
mėnulio daugiau manyje
Autorės nuotrauka
eida
sujuda po oda
auganti nežinoma forma
tai kitas kalvotas gyvenimas
jis stingdo beformes mintis
vienintelė visų paslaptis
sujuda po oda
●
rankose vandenynai
naktimis nerimą išskalauja
jis švintant pasklinda
kaip skersvėjis kambary
ilgi balti marškiniai
pridengia manęs likučius
melsvės ir troškuliai
nemiegi
kelies
ir tik tiek
prarandi
tiek net
●
tam take šakos šonuose
liečia lyg ilgi pirštai
klavišus mane
mirtinais
aidi vyrų balsais
kertanti kelią srovė
žodžiai traška po kojomis
kaip sudžiūvusios gėlės
iš gyvenimo knygos
baimė šiame kelyje
kvepia saulėtais pušynais
jų kūnai yra šokančių stirnų
į gretimus takelius
teka pavojai
išplukdo
●
paukščiai išplasnoja sapnus
išskrisdami palieka juos
lizduose apkamšytus
šie auga ir įkrenta
į mūsų namus
ir naktis
mūsų
●
miškas ruošiasi tavo gimimui
atveria girgždančius langus
tylioje pievoje įsupa lopšį
saulės apšviesti plotai
tai nematomas kraujas
tekantis dviguba širdimi
jis yra takas per begalybę
kur kamienai linguodami
numezga šilumą
ramiu miško balsu
kartosiu lopšinę
kai tik užgimsi
jau prabundi
už mūsų pačių
siekdama samanų
●
mano kūne
migdantis pienas
kvepia saulėlydžiu
degančiomis pušimis
virš galvos telkiasi vasara
kurioje mes pamilome
tavo pasirinkimą
pabust ateity
juodpaukščiu rodeisi
to miško pakraščiuose
kartu nekantriai virpėjome
matydami trims skirtas saules
●
kalbamės tyliai
kaip tekantys vandenys
savyje slepiam gyvenvietes
o kitiems dykumas išdalinam
neatsekamoje sekoje
ramybės sraunumą
atrandam
amarilė
dieną gimei
ir saulė pasikeitė
krito trimito formos žiedu
trupėjo raudonom dulkėm
ant tavo skruosto
ji sutilpo visa
●
jos akys
skyla po gabalėlį
sliuogia gelme ir pasislepia
beribiuose gimties namuose
kur saugomos ateitys
ji pati
●
aplink medžių mirties sezoną
pereinantį į žibuoklių laiką
sukom ratus
šalikelėj kritom
ant sudžiūvusių lapų
slėpėmės nuo pavargusio sniego
kada spėjo išgriūti miškai
juk per juos kasdien
lėtai ėjom
liko tik tuštumos
kad taptų pavasariais
ir per mus skleistų žiedus
●
o tu mažas laukinis alyvmedis
įsuptas į laukus, kuriuose augi
pelenais virtusių dobilų kvapą
skleidi ir neši į namus vis kitus
ten jis nuogais sakiniais tampa
pranyksta dar prieš užrašomas
●
rankose laikai atmintį
delnu pridengi savo klausą
bandai išsaugoti vasaros pabaigą
siūbuojantį žiogų skambesį
taip virpa gyvenimas
į kurį krenta kometos ir mirtys
kol savo rankose migdai laiką
●
tarp žiedų levituoji
kol kūno spalva
tampa pieno baltumo
tarp aukštų smilgų slepiesi
kol tave randa kūdikio akys
tik tada ištirpsti jo sapnuos
●
tavo rankos kasdien virsta upėmis
kuriose troškulį malšina baltieji vilkai
jų kojos įkvimpa medum
nes dugne gėlių nuosėdos
žydėjusios praeityje
dabar tampa užmarštimi
ir tik taip
pasirodo prasmė
sklinda
kaip oras
kopa
įsirėmusi į mano krūtinę
miegi ir kvėpuoji giliai
dešinėje tyli marios
įkvepiam tėčio žingsnius
užsimerkusios matom jį
kylantį iš vandens siluetą
kai iškvėpimas nuskambės kairėje
kur jūra nemato savo krantų
ši akimirka taps paminklu
tavo kvėpavimui
