IGNĖ GRIKEVIČIŪTĖ

pieši smulkiažiedes gėles
man ant nugaros
net neįtardamas
kad jos auga
vidun

 

įsikandęs neši gelsvą kamuolį
baksnoji juo, suki ratus
nors tikrasis dar kabo
jo aplink vis mažiau
su kiekvienu tavo priėjimu
mėnulio daugiau manyje

Autorės nuotrauka

Autorės nuotrauka

 

eida

sujuda po oda
auganti nežinoma forma

tai kitas kalvotas gyvenimas
jis stingdo beformes mintis

vienintelė visų paslaptis
sujuda po oda

rankose vandenynai
naktimis nerimą išskalauja

jis švintant pasklinda
kaip skersvėjis kambary

ilgi balti marškiniai
pridengia manęs likučius

 

melsvės ir troškuliai

nemiegi
kelies
ir tik tiek
prarandi
tiek net

tam take šakos šonuose
liečia lyg ilgi pirštai
klavišus mane

mirtinais
aidi vyrų balsais
kertanti kelią srovė

žodžiai traška po kojomis
kaip sudžiūvusios gėlės
iš gyvenimo knygos

baimė šiame kelyje
kvepia saulėtais pušynais
jų kūnai yra šokančių stirnų

į gretimus takelius
teka pavojai
išplukdo

paukščiai išplasnoja sapnus
išskrisdami palieka juos
lizduose apkamšytus
šie auga ir įkrenta
į mūsų namus
ir naktis
mūsų

miškas ruošiasi tavo gimimui
atveria girgždančius langus
tylioje pievoje įsupa lopšį

saulės apšviesti plotai
tai nematomas kraujas
tekantis dviguba širdimi

jis yra takas per begalybę
kur kamienai linguodami
numezga šilumą

ramiu miško balsu
kartosiu lopšinę
kai tik užgimsi

jau prabundi
už mūsų pačių
siekdama samanų

mano kūne
migdantis pienas
kvepia saulėlydžiu
degančiomis pušimis

virš galvos telkiasi vasara
kurioje mes pamilome
tavo pasirinkimą
pabust ateity

juodpaukščiu rodeisi
to miško pakraščiuose
kartu nekantriai virpėjome
matydami trims skirtas saules

kalbamės tyliai
kaip tekantys vandenys
savyje slepiam gyvenvietes
o kitiems dykumas išdalinam
neatsekamoje sekoje
ramybės sraunumą
atrandam

 

amarilė

dieną gimei
ir saulė pasikeitė
krito trimito formos žiedu
trupėjo raudonom dulkėm
ant tavo skruosto
ji sutilpo visa

jos akys
skyla po gabalėlį
sliuogia gelme ir pasislepia
beribiuose gimties namuose
kur saugomos ateitys
ji pati

aplink medžių mirties sezoną
pereinantį į žibuoklių laiką
sukom ratus

šalikelėj kritom
ant sudžiūvusių lapų
slėpėmės nuo pavargusio sniego

kada spėjo išgriūti miškai
juk per juos kasdien
lėtai ėjom

liko tik tuštumos
kad taptų pavasariais
ir per mus skleistų žiedus

o tu mažas laukinis alyvmedis
įsuptas į laukus, kuriuose augi

pelenais virtusių dobilų kvapą
skleidi ir neši į namus vis kitus

ten jis nuogais sakiniais tampa
pranyksta dar prieš užrašomas

rankose laikai atmintį
delnu pridengi savo klausą
bandai išsaugoti vasaros pabaigą
siūbuojantį žiogų skambesį
taip virpa gyvenimas
į kurį krenta kometos ir mirtys
kol savo rankose migdai laiką

tarp žiedų levituoji
kol kūno spalva
tampa pieno baltumo

tarp aukštų smilgų slepiesi
kol tave randa kūdikio akys
tik tada ištirpsti jo sapnuos

tavo rankos kasdien virsta upėmis
kuriose troškulį malšina baltieji vilkai

jų kojos įkvimpa medum
nes dugne gėlių nuosėdos

žydėjusios praeityje
dabar tampa užmarštimi

ir tik taip
pasirodo prasmė

sklinda
kaip oras

 

 

kopa

įsirėmusi į mano krūtinę
miegi ir kvėpuoji giliai

dešinėje tyli marios
įkvepiam tėčio žingsnius

užsimerkusios matom jį
kylantį iš vandens siluetą

kai iškvėpimas nuskambės kairėje
kur jūra nemato savo krantų

ši akimirka taps paminklu
tavo kvėpavimui

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.