ARTŪRAS TEREŠKINAS

Artūras Tereškinas – sociologas, rašytojas, kultūros kritikas, viena ryškiausių figūrų Lietuvoje, mąstančių apie kūniškumą, seksualumą, emocijas ir socialinį pažeidžiamumą. Ten, kur poezija dažniausiai renkasi tylą, metaforą ir lyriškumą, Tereškinas imasi atvirai kalbėti apie queer vyrų kūnus, seksualinius geismus, senėjimą, ligą ir vienatvę. Atviri ir erotiškai nefiltruoti eilėraščiai kuria Lietuvos queer poetinį archyvą, kokio dar neturėjome: Europos miestų gatvės, Vilniaus Šopeno, Šv. Stepono ir Kalvarijų gatvių butai, Palangos paplūdimiai tampa intymios queer vyrų istorijos žemėlapiu. Tai poezija, kuri nesitaiksto su literatūrinėmis ir socialinėmis normomis, griauna kultūrinį kuklumą, įrašo queer erotinio geismo patirtis į lietuvių literatūros lauką ir kartu prisideda apie pasaulinės queer erotinės poezijos kanono.

Čia spausdinami eilėraščiai iš būsimos Artūro Tereškino knygos „Lipnūs kūnai“. Rinkinį gegužės pabaigoje išleis leidykla „Kitos knygos“.

 

 

Šv. Stepono gatvė
 

tavo bute Šv. Stepono gatvėje

gulėjome ant čiužinio

tiesiai ant žemės

pirmą kartą parsivežiau

poppers

moksliškai kalbant

alkilo nitritų

kvapai buteliukuose

pauostyk sekso metu

 

rodės, kad išeisi iš proto

pirmą kartą uostydamas

tik neapsilaistyk

skystis aitrus, deginantis

 

įkvėpk jo į vieną šnervę

paskui į kitą

o tada dulkink mane

kol išseks jėgos

 

niekada negirdėjau

tavęs taip dejuojant

garsiai, lyg rėktum

o gal verktum

svaiginantis kvapas

svaiginantis seksas

 

o kaip gera

šaukei dejuodamas

duok man to popperso dar

negailėk

čiužinys braška per siūles

mes judame vis greičiau

abu atsiklaupę ant kelių

tavo bute Šv. Stepono gatvėje

 
 

 

Mano bute Šopeno gatvėje šalta

aukštos lubos, plastikiniai langai

prisiglaudę prie tavo lūpų

elektriniai radiatoriai urzgia iš sielvarto

kad vis dar šalta

 

Kai bučiuoji mane

mėginu įsivaizduoti, kas yra meilė

ar ji panaši į deginantį radiatorių

jo metalinę aistrą

nors vis dar šąla delnai

 

Po trečios sunkaus raudono vyno taurės

mums šiek tiek šilčiau

gulim nuogi ant senos ištiesiamos sofos

tamsiai mėlynų paklodžių

tavo kūno plaukai šildo mane

 

Tau patinka būti grubiam

švelniai daužyti man sėdmenis

tavo rankos šiurkščios

nuo darbo tėvų sode

subraižo mane lyg nuogo klevo šakos

už lango

 

Kai įkaistame kaip elektrinis radiatorius

šūkaudami nešvankybes

aš angliškai, tu lietuviškai

vis tiek nežinau, ar tai meilė

ar tik nekasdienis seksas

kurio vis dar ilgiuosi kaip vasaros Helsinkyje

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka


 
 
 

 

 

lapkritį šviesos nedaug

ji dažnai meluoja

kaip ir vyrai, kuriuos sutinki savo lovoje

vienkartiniam nuotykiui

šypsenai, seksualiam apsikabinimui

ar dar kitiems veiksmams

 

jų nedaug kaip nedaug šviesos lapkritį

mėgini įsiminti jų veidus, rankas, kojas

kai kuriuos sėdmenis ar net penius

kai šviesos nedaug

jie kartojasi prieblandoje

kai lieti save ir vyrus, kurių kūnai nusitrina tamsoje

kaip tavo randai ant kaktos ir skruostų

 

lapkritį visko nedaug

mano bute vėsu, paskutinis aukštas

kiauras stogas ir seni langai

todėl kiekvienas vyro kūnas –

kaip gyvas šildytuvas

trini į jį rankas pėdas pilvą

ir kitus organus

laukdamas šiltesnio gruodžio

 
 
 

 

Viešbutyje daug laiko

raudonos šviesos vestibiulyje

terasa panaši į didžiulį butą

Madrido karštis liepą

paskambink man, vadink mane

negražiais vardais

kokie tik ateina į galvą

 

Pro langą matosi palmės

nemiga panaši į ryškią

raudoną šviesą

trečia naktis tarsi gatvės

triukšmas, aukšti vyrų balsai

paskambink man, vadink mane

negražiais vardais

 

Filmai, kuriuos žiūriu netflikse

užmigdo mane

pagaliau pamirštu raudoną spalvą

prašau viešbučio darbuotojos

kad išjungtų raudonas lempas

galite išjungti ir mane

juk aš problema

 

Negaišk laiko

nors viešbutyje jo daug

neskambink man

nevadink manęs juokingais vardais

nesikeik, nesiųsk man nuogų nuotraukų

 

Madride karšta

trys naktys viešbutyje

niekas neskambina

prakaituoju raudoną šviesą

žiūrėdamas į tamsėjančias palmes

 
 
 
Niekad
 

Nežinau tavo vardo

net geidulio, kurį jaučiu, negaliu pavadinti

ar jis išgyventų, jei pasakyčiau

noriu kandžioti tave, noriu skverbtis į tave

noriu dejuoti ir verkti

 

ar bučiniai išgyventų, jei juos vadinčiau

neteisingais vardais

bučinys kaip tabletė nuo nerimo

bučinys kaip gelbėjimosi ratas

tamsiame šaltame vandenyne

kai nesimato nei kranto, nei tavęs

 

nežinau tavo vardo

ar tu išgyventum, jei pavadinčiau tave radikaliai neteisingu

pertekliškai nepatogiu, prieštaringu

kaip tavo nuogas beplaukis kūnas

kaip prakaito kvapas ir skonis

kaip didelės rankos ir šiurkštūs delnai

 

ar išgyvenčiau, jei pamirštum atsisveikinti

po malonumo, kurį sunku pavadinti

jei nežinodamas mano vardo

pasakytum sudie, mano balandi

 

mano balandžio meile

nesusitiksim daugiau šitą mėnesį

bet tai nereiškia, kad niekad

 
 
 

 

Kai jautiesi pavargęs jau dvidešimt metų

kai nežinai, kur padėti galvą

viskas, ką pasakei, jau pavargo

net tada, kai gimei

jau buvai panašus į rausvą nuovargį

visada, kai juokiesi, tampi nematomas

dar labiau, kai verki

 

Ką reiškia kvėpuoti nuovargiu

pasakoti apie nuovargį nepažįstamiesiems

prekybos centruose perkant naujus telefonus

ir ieškant lengviausio telefono numerio

kai atsigręži atgal

matai, kaip dvidešimt metų pavargo

nors atrodo, kad visą laiką tingėjai

mylėti, keltis, eiti, kalbėti

tingėjai rašyti ir dainuoti

 

Kai jautiesi pavargęs jau dvidešimt metų

tarsi viskas būtų sugriauta ir sulaužyta

tarsi žinotum, kas buvo ir bus

sudėjęs rankas, padėjęs galvą

sau ant kelių

 
 
 

 

Nemėgstu degintis, todėl mano kūną uždengia

baltos dėmės, tamsios tatuiruotės ir daug nereikalingų

                kilogramų

 

ten viduje gyvena lieknas asmuo

kurį vienam kartui sutikti vyrai vadindavo

pretty baby sweet baby

šniodami baltas linijas nuo stiklinio stalo

svajodami apie naujas orgijas

įsivaizduodami šviežius kūnus

nebijančius saulės įdegio ir malonumo

 

visada maniau, kad vasara skamba

kaip pistoleto šūvis, kaip atidaroma kokakola

kaip praverta burna, apžiojanti sunkiai

ištariamą žodį abrakadabra, kaip kandeliabrai

apdulkėję ir kabantys pavojingai žemai

 

mano išblyškęs kūnas, žili plaukai

pajuodę paakiai, kurių nepaslepia makiažas

tamsūs akiniai geriausia gynyba

nuo žvilgsnių, kada tik šešėliai susikalba su manimi

gyventi juose, tarsi maudytis šaltoje jūroje

 

ar vyrų nosys, aplipusios baltais milteliais

užuodžia mano kvapą, mano kūno dėmes

dezodorantą, kvepalus, juos keičiu kasdien

ar jų nosys gali atspėti, kada galėsiu prisidengti

naujais vardais ir pavardėmis, kad manęs neatpažintų

draugai ir pažįstami, kad mane pamirštų

vienkartiniai erotiniai nuotykiai su švelniais žodžiais

pretty baby sweet baby

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.