Čia kažkur yra maža šviesa, ten toliau esu aš

 

I walk down a path, on the edge of the hill, where a steep cliff starts, I walk. And I walk in the shade. And out there is the strong light. And the light is in us too, that’s what they say, and I can feel it in myself too.

Jon Fosse, Melancholy I-II

 

Šį tekstą pradėjau rašyti prieš leisdamasi į 88 šventyklų piligriminį kelią Šikoku saloje, Japonijoje, ir rašau juo eidama. Jame vis šmėsteli Taneda Santōka – viskas dėl to, kad šis mano mėgstamas poetas irgi kadaise šituo pačiu keliu ėjo. 1940 metų spalio 11 dieną Santōka mirė Macujamos mieste, link kurio dabar ir einu.

 

Spalio 23 diena

 

Pabudau po vidurnakčio – kambaryje plieskia balta šalta šviesa. Kiek užtrunka, kol suvokiu, kur išvis esu. Taip, dabar jau esu Japonijoje, ir man šitą žinojimą dar reiks prisijaukinti. Galima perskristi pusę pasaulio, bet protas ir mintys taip greit neperskrenda. Jos dar sklendžia kažkur Lietuvoje – tuo paskutiniu rytu Vilniuje, kai visas miestas buvo paralyžiuotas pirmos šalnos. Sklendžia Osakos oro uoste, kur iš ilgiausios eilės priekio buvau nusiųsta į jos galą, nes užpildžiau atvykimo anketą savo rudo rašalo parkeriu (jie prašė mėlynos spalvos). Jau prieš keletą metų lioviausi žavėtis oro uostais – dabar man tai reiškia tik vietą, kur gyvena žmonių nuovargis.

Esu maždaug dvidešimties kvadratų kambaryje, kuriame yra trys baldai (jeigu galiu leisti sau visus tris vadinti baldais). Pirmas baldas – žemas, mažas juodas staliukas. Antras baldas – šalia staliuko vienas ant kito sudėti maži žali čiužinukai, jeigu nori minkščiau sėdėti prie stalo. Trečias baldas – futonas, ant kurio dabar ir vartausi. Jis neturi būti storas, jis turi būti plonas ir lengvai sulankstomas. Taigi, guliu ir jaučiu jo nestorumą.

Namo, kuriame gyvenu, savininkas – toks senas japonas be priekinių dantų. Angliškai beveik nekalba, bet namo taisykles nedaugžodžiaudamas paaiškino: „Šlepetės lieka už kambario durų. Eidama į tualetą įsispiri į kitas šlepetes. Tualete užrakto nėra, bet žmogus, kuris matys namams skirtas šlepetes prie tualeto durų, supras, kad užimta, ir neis. Galima išsiskalbti drabužius. Iki parduotuvės – 10 minučių.“

Dar niekada nebuvau taip toli nuo namų, vien dėl šito jau yra keista. Nors – iš kitos pusės – tai tiesiog patvirtinimas, kad pasaulis visada vyksta visur.

 

Spalio 24 diena

 

Kai prieš keletą dienų buvau užsukusi į vieną užkandinę Tokušimos geležinkelio stoty, ten prie pagrindinio patiekalo galėjai rinktis iš keturių gėrimų – sultys, alus, sakė arba shōchū. Prisimenu, kaip savo dienoraščiuose Taneda Santōka peikė shōchū – jis jį gėrė, nes sakei, būdavo (o, matyt, būdavo dažnai, nes jis gyveno iš išmaldos), neužtekdavo pinigų.

Shōchū jam sukeldavo nekokią savijautą, ir jis vis prisižadėdavo gerti tik sakę (tačiau jį vėl ir vėl ištikdavo shōchū). Čia – įrašas iš jo dienoraščio: „June 24, 1935. Get rid of attachment – attachment to sake, to poetry writing, to you yourself!“* Galvoju, prie ko esu prisirišusi aš. Žinoma, kad esu prisirišusi prie tam tikrų žmonių, ir man būtų sunku, labai sunku juos paleisti. Esu linkusi prisirišti, greitai įsimylėti žmones – visokio plauko keistuolius. Aišku, kad esu prisirišusi prie tam tikro komforto – pavyzdžiui, žiemą, kai atsibudus kambaryje termometras keletą kartų rodė šešis laipsnius, mano fizinis kūnas ėmė dejuoti ir buvo labai nepatenkintas, o protą kaipmat apsiautė tamsokos mintys. Taigi, labai žaviuosi žmonėmis, kurie tvėrė tokį nepatogumą. Be namų, besibastydami, miegodami lauke, vartydamiesi purve ir panašiai. Na, pavyzdžiui, Santōka – 1930 metais jis užrašė: „sleep on the ground / sooner or later / peaceful as a clod of dirt.“ Nesvarbu, kad jam tą nepatogumą padėjo išgyventi sakė.

Šiandien vis spyriausi ir spyriausi į skirtingas šlepetes, o išėjusi koridoriun vis nužvelgdavau, kaip kiti žmonės jas „priparkuoja“ prie savo kambario durų. Visi skirtingai. Vienų šlepetės glaudžiasi viena prie kitos, kitų – viena nuo kitos atitolusios. Vienų prilipdytos prie pat kambario durų, kitų – išlaiko pagarbią distanciją. Pavyzdžiui, mano šlepetės, kai nusispyriau, atsidūrė viena ant kitos, bet aš iškart pamaniau, kad sukeliu netvarkingumo įspūdį, ir tą šlepečių poziciją ištaisiau.

Tebegalvoju apie prisirišimus. Esu prisirišusi prie minties, kad žmonės, kurie gyvenime gavo gerus gimdytojus, o kartu – ir glaudų ryšį su jais, yra sėkmės lydimi, o jų gyvenimas – labiau spindintis, nusisekęs, toks, kokio man norisi pavydėti.

Mokausi šitą mintį stumti šalin, bet kartais man sunkiai pavyksta! Vis primenu sau, kad pagrindinė gyvenimo ir išgyvenimo praktika – priimti visokiausius reiškinius nuolankiai nulenkus galvą. Jeigu to nedarau, galvoje, kaip kokiame lizdelyje, ima kiaušinukus perėti patsai velnias. Kai galvą nulenkiu, tie užperėti kiaušinukai nukrenta žemėn. Mano gyvenime tai vis kartojasi – tas kiaušinukų perėjimas ir jų daužymas.

 

Spalio 25 diena

 

Šiandien pradėjau eiti link Santōkos miesto. Iki jo – beveik 800 kilometrų. Naktį niekaip negalėjau užmigti – pradėjo kamuoti baisus nerimas ir baimės, pavyzdžiui, kad kelyje nerasiu, kur nakvoti. Kad į kuprinę įropos šimtakojis. Kad užlipsiu ant gyvatės. Ir savo pirmąją ėjimo dieną gyvatę, vos nusukusi porą šimtų metrų už miesto į bambukų giraitę, sutikau. Ji šliaužė taku, kuriuo ėjau. Tik aš ėjau tiesiai, o ji nušliaužė į dešinę. Sekundei sustingau, tada ėjau toliau.

Prieš užmigdama bandau dėmesį nuo savo baimių ir nerimo nukreipti kitur – paimu skaityklę ir skaitau Jono Fossės Melancholy I-II. Išeina maždaug taip: vienas sakinys Fossės, kitas sakinys (iš minčių planetos) – mano baimė ir nerimas. Po keleto puslapių skaityklę išjungiau ir užmerkusi akis ėmiau įsivaizduoti, kad esu panirusi po vandeniu. Tas vanduo mane gaubė ir saugojo. Užmigau.

 

Lapkričio 8 diena

 

Jau vienuolika dienų, kai kasdien keliuosi anksti ryte ir išeinu į kelią. Ir daugmaž trečia diena, kai žingsniuoju Ramiojo vandenyno pakrante. Koks jo šėlsmas! Kai jį stebiu, užeina noras, kad jis, tas vanduo, mane pasiimtų sau. Arba – perfrazuojant – kad jis pasiimtų tą mano visada kažko prašantį, reikalaujantį, kartais frustruojantį „aš“ (kiek daug jis užima vietos).

Vakar, kūną ilsindama onsene, išėjau į lauką ir priguliau ant balto gulto. Mano žvilgsnio trajektorija nusidriekė iki žvaigždžių ir oranžinio beprotiškai didelio mėnulio. Po dienos ėjimo pajaučiau, kad mano fizinis kūnas atsijungęs, dėl to galvoje – absoliuti tuštuma. Ir čia man toptelėjo tokia mintis: kad kabinčiausi labiau į šitą gyvenimą, aš (noriu to ar nenoriu) turiu savo kūną fiziškai vis išjudinti. Nutinka taip – jeigu kūnas sustoja, mano įgimta melancholija pradeda svirti į tamsesnę pusę, ir tada pasidaro išties nelengva. Vėl bandau sau priminti – turiu nesipriešinti šitai būčiai. Liautis save plakti tada, kai jaučiuosi sau nepakankama, tada, kai man rodosi, kad kažko savo gyvenime stokoju, kad kažkuo reikia dar jį papildyti. Atrodo, kad toji gyvenimo talpykla, kurią vis bandau pildyti, yra mano pačios išgalvota (taigi, neegzistuojanti) arba sukurta taip, kad pati neturiu galios to papildymo veiksmo atlikti. Išvada: ko taip verčiuosi per galvą?

 

Lapkričio x diena

 

Nutiko taip: visai pamečiau dienų skaičių. Gyvenu nuo saulės patekėjimo iki tol, kol ji nusileidžia. Miegojau ant visokių skirtingų pagalvių (vienos buvo baisiai kietos, pripildytos grikių lukštų, kitos – minkštesnės, labiau pritaikytos europiečiams). Miegojau ant skirtingų lovų ir futonų. Miegojau palapinėje. Miegojau garaže. Kartais ilgiuosi Europos – labiausiai tada, kai nesuprantu japonų kalbos ir hieroglifų, kai nesuprantu, kaip reikia elgtis arba kaip užmegzti kontaktą su žmogumi. Niekada gyvenime tiek daug nežiūrėjau į žemėlapį ir Ramųjį vandenyną. Šiuo metu esu daugmaž pusiaukelėje – ir savo kelionės, ir savo kelio.

Už lango dabar pučia stiprus vėjas, uoste stovi žvejų laivai, nuo gatvės žibintų spindi, raibuliuoja vanduo įlankoje. Galvoju: ar dar kada nors gyvenime būsiu taip nutolusi nuo namų? Ar dar gyvenime tiek nueisiu, kiek nuėjau dabar? Ir apskritai – kam man šito ėjimo reikia? Vakarais ir rytais tvarstau savo pavargusias, nutrintas pėdas, o dešinės kojos mažasis pirštelis šiuo momentu atrodo kaip bulvių kroketas – toks jau jis nutrintas. Kai kojos visai išeina iš rikiuotės, šventykloje meldžiu kojų ir kelio lengvumo.

 

Gruodžio 6 diena. Macujama

 

Vakare aplankau namelį, kuriame paskutines savo gyvenimo dienas leido Santōka. Jis stovi miesto pakraštyje šalia kapinių ir šventyklos. Už jų – kalnas. Šalia namelio auga išstypęs persimonų medis, vedantis oranžinius vaisius. Namo vidus išklotas tatamiais, tuštokas – kelios Santōkos fotografijos ir ant sienos pakabinta jo piligriminė skrybėlė, kadaise saugojusi nuo saulės ir lietaus. Ant žemo stalelio – pluoštas laikraščių, kuriuos skaito čia dirbantis, namą prižiūrintis 84 metų senolis. Jis domisi, kas aš tokia, o aš net ir nežinau, kaip jam paaiškinti, – mus skiria stora kalbos barjero siena ir šiaip mes atėję iš skirtingų pasaulių. „Is your father one hundred years old?“ – klausia senolis, ir aš dar labiau sutrinku.

Grįždama laikinų namų link užsuku pamirkyti pėdų. Apačioje stypso įspūdingasis Dōgo onsenas – jo centre, pačiame viršuje, raudoniu dega bokštas. Panardinusi pėdas į vandenį, žvelgiu tai į savo kojų pirštus, tai į tą raudoną bokštą. Siurbčioju karštą kavą, nusipirktą iš čia pat už kampo stovinčio vending machine.

Rytoj Macujamą palieku ir traukiu tolyn. Kai galvoju apie visas vietas, kurias palikau, man visada smalsu, ar ten lieka kokios nors mano dalys. Ar tas miestas turi atmintį, ir jeigu į jį sugrįšiu ateityje, ar jis mane atpažins? Ar toji atmintis, jeigu tokia yra, yra tik trumpalaikė – su mano išvykimu ji ir baigiasi?

Galvoju, kokios aplankytų miestų skeveldros lieka mano pačios atmintyje. Las Palmasas – iš Ramón y Cajal gatvės atsiverianti panorama į spalvotuosius San Chuano ir San Chosė rajonų namukus, kuriuos kadaise tapė jaunasis tapytojas Jorgė Oramasas. Benamis, kuris užvertęs galvą žvelgė į dangų sėdėdamas ant grindinio Triana gatvėje. Prisimenu sutrūkusius po žemės drebėjimo namus ir dulkes Marakeše – ten mane medinoje partrenkė motoroleris ir aš apsiverčiau kūlversčia. Helsinkis man siejasi su literatūriniu renginiu, kur vieno poeto pusė kėdės kojos stovėjo ant bedugnės krašto, o kita pusė – ant scenos. Siejasi su hipiška pirtimi ant jūros kranto, kur žmonės nuogi kapoja malkas ir tokie patys nuogi groja muzikos instrumentais. Yra daugybė vietų ir miestų, kurie mane ir mano atmintį kažkaip paveikė.

Atmintis, keliaujantis kūnas, besikeičiantys vaizdai. Šviesos languose, kuriuose dega visokiausi gyvenimai – jų aš niekada nepasimatuosiu. Dėl to reikia eiti toliau. Reikia matuotis tai, kas man duota, – ir jeigu tai yra kokia nors maža šviesa, tai jau yra neblogai.