AUSTĖJA JAKAS

Eilės

 

sutikau šunį

jis buvo balto kailio, ypatingai švarus šuo

iš jo manierų jautėsi, kad šeimininkai nepagailėjo pinigų dresūrai

aš ėjau ir jis man atidarė duris ir kažkaip keistai sujudino ausis

jis atidarė tas duris ir man galvoj nesusijungė, kaip tai gali būti tiesa

(nuo kada šunys atidarinėja duris?)

paskui man atėjo kitos mintys

šunys atidarinėja duris ir jie gali ir daugiau visko atidaryt

pavyzdžiui, alaus skardinę arba šiaip, arbatos indą

man atėjo kitos mintys

jos ėjo ir ėjo ir jos mane kamavo

tuo metu šuo atidarė langus

(nuo kada šunys gali atidarinėti langus?)

 

po kažkiek laiko beveik viskas nustojo stebinti

nustojo stebinti žmonės ir jų pasirinkimai

nustojo stebint auksiniai rūbai, nuo kurių krenta žvynai, kai eini

nustojo stebint, kad žmonės anksčiau vaikščiojo su klumpėm

kad žmonės sėdi kalėjimuose pasikabinę savo šeimos fotografijas

arba kad jie kelia į jutubą vaizdo įrašus, kaip suvalgo 2 kilogramus čili

 

mane vis dar stebina, kad galima persodinti širdį

ir kad mamos vakarais skaito savo vaikų dienoraščius

stebina, kokie žmonės yra vieniši ir pavargę

 

mano baltasis gerasis šuo

galiu patikėti jam savo paslaptis

jis užgesina šviesą, kai einu miegoti

mano būsimas širdies donoras

 

 

 

 

žmonės čia mėgsta sakyt, kad viskas bus rytoj

rytoj jie sutvarkys šiltą vandenį

rytoj paduos švarią baltą paklodę

rytoj taps milijonieriais

rytoj bus kažkur, kur svajoja būti, bet dar nebuvo niekados

rytoj aš tau paskambinsiu

rytoj bus audra, rytoj lis, rytoj mes įstrigsim namuos

 

rytojus yra tas, kuris niekada neateina

rytojus yra kvailas padaras, įsibaiminęs padaras, žioplas padaras

jis lipa sienomis, lubomis, ropoja grindimis ir šliaužia

rytoj

 

mes judam į šiaurę

kojomis, rankomis, plaukais pinamės, miegodami grimztam, rimstam

mes išdresuoti gyvūnai

skaičiuoti laiką, mokėti sąskaitas, duoti ir imti, bet labiau imti

rytojus ateis kada nors, šitas keistas žodis stringa gerklėj

jausmas toks pats, lyg valgyčiau sausą duoną

trečią riekę iš eilės neužsigerdama vandeniu

 

rytojus yra tik žodis, kuris praranda reikšmę jį ištarus

mes išdresuoti gyvūnai

mes netenkame savo reikšmės (ir tai yra gerai)

kaip netenka reikšmės egzaminų rezultatai, daiktai, tolimi draugai

 

dabar viską nupučia vėjas jūros link

žvejų sapnai, minčių raizgalynės, neparašyti laiškai

rytoj išmoksim paleisti

kaip plėšri katė paleidžia vis dar gyvą paukštį

 

 

 

kai buvau vaikas, visada labai norėdavau valgyt čipsus ir gerti kolą

man atrodė, kad dievas mane sutvėrė šitom veiklom

kai buvau vaikas, labai norėdavau visų žurnalo priedų

kartą tai buvo seklio akiniai

užsidėjus matydavau, kas man eina už nugaros

kai buvau vaikas, kiekvieną trečiadienį pirkdavau mėlyną lenkišką dražė iš kioskelio

valgydavau pirmos pamokos metu

tada buvo toks laikotarpis, kai labai svajojau pamatyti bręstančios mergaitės ar berniuko kūną

bet labiau mergaitės

 

kai man buvo vos 7, sakydavau nelabai pažįstamiems žmonėms, kad man 16

16 metų atrodė kažkas labai svarbaus

kažkas daug žadančio

toks kaip renesansas ar kažkas panašaus

kai man buvo 7, niekada negalvojau, kad žuvys yra tokios godžios

kad miršta tiesiog persiėdusios

nes durnos

baltos išbrinkusios žuvys, kurios visai nekelia apetito

kurias vis tiek suvalgo šuo

(vėliau žiaukčioja)

 

keistai mus čia sutvėrė kažkas

kaip kokią lentyną iš ikeos, tik be garantijos

 

jaučiu gailestį tarakonui, kuris apvirsta ant nugaros ir negali nieko padaryt, tik tabaluoja savo

mažom kojom

tokį patį mačiau ir pagyvenusį, seną vyrą –

tiesiog parkrito ir neturėjo jėgų pasikelti

seni žmonės tampa permatomi kaip vanduo

nesvarbu, kad jie važinėjo aplink pasaulį ir mokė meditacijos meno

nesvarbu, jeigu tas vanduo ir drumstas

 

kai mano draugei suėjo 16 metų, aš labai ja didžiavausi

padariau didelį plakatą ir parašiau

16 metų – jau moteris

mano mama tą dieną, o gal kitą dieną labai užsidegė

moterimi tampama tik tada, kai pagimdai vaiką

sakė ji

vėliau aš sutikau 60 metų mergaitę, kuri buvo ką tik palaidojusi savo mamą

ką tik išbarsčius jos pelenus

ir 68 metų mergaitę, kuriai kažkokiu būdu pajaučiau meilę ir pavogiau jos plauką įsidėjus į savo saulės akinių dėklą

mergaitę virš 70 metų, kuri kažkada pusryčiams išsikepė gyvatę

 

kai buvau vaikas, niekada negalvojau, kad taip sunkiai seksis užaugti

niekas man nesakė, kad net kambarinę gėlę užauginti bus sunkus uždavinys

 

aš pradėjau rūkyti ir augti nustojau

vėliau kartais koridoriuje žirmūnuose pakabėdavau ant turniko

gal kokį centimetrą dar galima išspaust

kažkaip taip galvojau

 

niekad negalvojau, kad užaugęs turėsiu būti toks rimtas

kad taip anksti turėsiu pradėti kaupti kažką pensijai

dabar esu sukaupęs katę trimis kojomis

68 metų mergaitės plauką

daug katino ūsų geltonam voke

ką čia man dar sukaupus

galvojau sėdėdamas nepatogioj kėdėj

niekas neatėjo į galvą

 

keliu bėgo baltas purus mažiukas triušis rožine nosimi

keistai mus čia sutvėrė kažkas

bet dabar laikas persišviesti

tiesiog pažiūrėti

ar tikrai mums viskas tvarkoj

 

Urtės Bimbaitės piešinys

Urtės Bimbaitės piešinys

 

 

sėdėjau savo kambary ir kažkas pasibeldė į duris

nuėjau

jas atidariau

ten stovėjo senas vyras su dideliais akiniais nuo saulės

jis laikė ginklą ir iškart nutaikė jį man į kaktą

aš stovėjau ir nieko nejaučiau

baimės nei išgąsčio

 

aš pažiūrėjau į jo nupezusį ginklą

jis man sukėlė gailestį

gal nori užeit kavos ar arbatos

matau, esi pavargęs, sakau jam

turiu kokybiškos arbatos, ją gavau dovanų iš draugo, kuris lankėsi pietų korėjoj

nors tai buvo seniai, tai vis dar yra traktuojama kaip tiesa

arbatos turiu nedaug, likę porą žiupsnelių

 

turbūt dievas žinojo, kad tu ateisi

dėl to tau jos ir liko

užeik, nestovėk čia, juk šalta

 

tada jis nutaikė ginklą man į koją ir šovė

aš stovėjau ir nieko nejaučiau

pažiūrėjau į savo koją ir ji atrodė baisiai

ji man irgi sukėlė gailestį, kaip gailestį sukėlė to vyro nupezęs ginklas

aš stovėjau kraujo baloj ir mačiau, kaip duonos trupiniai, kurie gulėjo ant žemės

pranyksta raudoname skystyje

 

gerai, užeisiu, bet turiu nedaug laiko, pasakė tas vyras

jis padėjo savo ginklą ant lentynos, kur dedu raktus

kaip gyveni, paklausiau jo

viskas būtų gerai, tik atlyginimas šį mėnesį vėluoja

jis nežiūrėjo į mano koją ir aš irgi nežiūrėjau į savo koją

mes linkę žiūrėti į daiktus, kurie atrodo gražiai, turbūt dėl to

atnešiau jam arbatos ir jis jos atsigėrė

ji buvo verdančio vandens karštumo

jis nusiplikė liežuvį ir ėmė rėkti

 

jis rėkė apie tai, kad visos moterys yra gyvatės ir visos jos vienodos

jos turi tik aštrius liežuvius ir keistą kvapą, kuris erzina jo uoslę visą gyvenimą

jo ginklas gulėjo ant lentynos ir knarkė

jis buvo pavargęs

į mane šovęs vyras irgi buvo pavargęs, aš jam paklojau lovą ir nuaviau batus

jo kojinės buvo skirtingų spalvų

 

jis užmigo ir aš nuėjau kasti sniego

palikau raudoną pėdsaką

mano namuose miega du nepažįstamieji

ryte aš jiems padarysiu pusryčius

viskas bus kaip visada

paštininkas atneš laikraštį ir aš jį skaitysiu gerdama drungną kavą

viskas bus kaip visada pasaulyje

tai pasitvirtina, kai žiūriu pro savo langą

jis visąlaik rodo tą patį

 

 

 

 

sakė, rašyk poeziją, rašyk rašyk

kasdien po 5 eilėraščius, kad ir blogus, tai nesvarbu

rašyk bet ką, bet rašyk

 

aš rašiau ir rašiau, nes manęs prašė rašyt

pradžioje rašiau apie savo miestą, išsekusį miestą, laukiantį lietaus degančią vasarą

rašiau apie vaikus, kurie neturi tėvų ir kuriems vaikystėje pavydėjau

bijodama savo tėvų mirties pavydėjau, kad patiems niekada neteks patirti gedulo

(po to supratau, kad tai nesąmonė, bet visa tai supratau vėliau, kai kažkiek paaugau)

man sakė, parašyk ką nors gražaus

aš paėmiau ir parašiau kažką gražaus

po kažkiek laiko supratau, kad išsekau

ėmiau nevalgyti, negerti, nerašyti ir net negalvoti

buvau žmogus be minčių

 

ėjo dienos, savaitės ir mėnesiai

man atsirado keletas minčių

 

pirma mintis buvo, kad praradau laiko nuovoką

mano dantų pastos tūbelė ant vonios krašto atrodė vieniša

kaip atrodo vienišos besilaukiančios moterys, kai jas palieka vyrai sužinoję apie jų nėštumą

vėliau kažkuriuo gyvenimo momentu jie vėl išnyra

kodėl?

nežinau

žmonės yra keisti, nes kartais jie nori tik apsėklinti priešingą lytį

tuo metu jie praranda visą subtilumą ir būna kaip keturkojai

 

mano antra mintis buvo neprasminga

iš viso buvo dvi mintys ir aš vėl buvau švarus

buvau žmogus be minčių

buvau tik džiaugsmas

 

 

 

 

sėdėjau veidu į jūrą

atėjo tas žmogus, kur kalba hindi

prisėdo šalia

atidavė savo sultis, tada tas citrinos griežinėlis, kai siurbiau

slapčia nukrito man ant suknelės

jis to nepastebėjo ir aš irgi apsimečiau

nieko neįvyko

man buvo toks svoris širdies plote, kurį norėjosi kažkaip nustumti

 

tada jis ėmė kalbėti

kaip kadaise buvo studentas

ir bombėjuj traukinių stoty, kurią palikęs buvo prieš 10 minučių

sukištos bombos į kažkokius greitpuodžius traukiniuose

viskas ten pakilo į orą

sakė, mirė berods 209 žmonės ir daugybė sužeistų

sakė, kaip jo kaimynas sugalvojo sudegint savo žmoną

apipylęs benzinu ir kaip jis ją matė ir jos odos tiesiog kabėjo

ką jis dar sakė

kad kai buvo vaikas, rajone, kuriame gyveno, kilo riaušės

musulmonai ir hinduistai

ir ten viskas degė ir kitą rytą žmonių

kūnai sudegę tiesiog pakelėse gulėjo

ir jis vaikas viską matė

dailios mažo vaiko rudos akys viską matė

 

aš sėdėjau ir klausiau

buvo sunku ir nepatogu ir negera ir net tas maistas, kurį valgiau

kažkaip greičiau vėso

ir dar ta neprognozuojama varna ir vėl pavogė mano sausainį

 

aš sėdėjau ir klausiau

ir prisiminiau vakarą, kai jau visko vyko tiek daug, kad aš radau save sėdinčią ant lovos

bet tada tas išprotėjęs japonas viską nutraukė

kur vaikšto ant galvos užsitaisęs didelį lapą

kur vaikšto rožiniais plačiais šortais visas išdžiūvęs kaip kokia džiovinta slyva

ir niekada nekalba su jokiais žmonėmis, tik skleidžia kažkokias atgrasias paskalas

kur savo kambary vakare niekad neužsitraukia užuolaidos ir ten ratais vaikšto

bandydamas susisiekt su galbūt kitom planetom

gal taip veikia jo protas

gal jis turi jausmus

bet aš galiu ir klysti

gal jis visai kitokia gyvybės forma

gal aš per naivi ir galvoju, kad jis toks kaip žmonės

 

tada pradingsta vanduo ir išėjęs jis rėkia taip desperatiškai

galvoji, kad ten jau jo kambary dega visos kitų pasaulių mikroschemos

kad nutrūko ryšys su kitais jam žinomais pasauliais, gal jis dabar jau paliktas čia absoliučiai vienas

toks vienas, kad jau nebegali pakelti ir išėjęs tiesiog desperatiškai rėkia kažkieno vardą

 

jis rėkia ir galbūt tai reiškia

jis nori meilės

gal jis nežino, kas yra meilė

kas tai yra per konceptas

gal meilė jam kaip sniegas, kur randi tik paaiškinimą, bet niekad juo nėjai, niekad nečiupinėjai

negirdėta

svetima

 

galbūt jis nori tik meilės

bet kaip skauda klausyt visų šitų istorijų

apie sprogstančias bombėjaus traukinių stotis

apie sužeistus žmones

 

tada aš jam sakau, kad tai yra nesuvokiama, tai per sunku, tai nepaaiškinama

tada aš jam sakau, kad tikiu

pasaulyje vis dar yra balansas tarp gėrio ir blogio

kad viskas yra maždaug 50 ir 50 ir dėl to mes dar pilni vilties gyvenimui

 

tada jis padeda savo knygą ant stalo ir šypsosi ir sako, kad ne

ne 50 ir 50

o 51 ir 49, kad daugiau čia vis tiek yra blogio

aš sėdėjau ir žiūrėjau į savo ranką

apgamą ant jos

 

po pietų grįžau į savo kambarį

nuspyriau savo baltas šlepetes skirtingom trajektorijom

viena pasiekė duris ir kita netoli kėdės

nubraukiau smėlį nuo padų

gulėjau

aš tik gulėjau

 

galvoj buvo

bombėjaus degančios traukinių stotys

o ar mes dar pilni vilties gyvenimui

ar viltis tai tokia kaip tas vanduo, kur vieną vakarą užsibaigia

ar ji tokia ribota

 

galvoj buvo

bombėjaus degančios traukinių stotys

tada iš visų istorijų gimsta filmai ir tai atrodo taip tolima

ir artimos man tampa tik to mažo vaiko

nekalto vaiko rudos akys

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.