Rudeniniai spektakliai

Teatro savaitė

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Vilniaus mažasis teatras su kruopščiai atkurtomis išgaubto bespalvio stiklo lakštų lubomis panašus į kregždės lizdą, o publika su gatavomis iš nuostabos prasižioti burnomis ir į sceną subestais alkanais žvilgsniais – į sukritusius šion kišenėn paukštelius. Visi susispietė čia dvasinio peno, o jo gi nei mūsų teatras, nei nacionalinė dramaturgija nebepagamina. Štai netoli esančiame Nacionaliniame teatre su triukšmais pakeistas vadovas, naujasis ir turbūt gudresnis tuoj pažadėjo didelius spektaklius su dideliais režisieriais, bet, atleiskite, su kokiais parašiutais ir iš kokio dangaus jie nusileis? Juk mūsų teatre, mūsų gyvenimo jautriame atspindyje, dabar klesti mistrai, netikri pranašai, magijos mokytojai.

Adomui Mickevičiui, pradėjusiam penktą dešimtį, blogai sekėsi rašyti ir tuomet savo neišeikvotą romantiko energiją jis nutarė skirti Lenkijos ir Lietuvos laisvės idėjoms. Šalia poeto kaip pasakoj tuoj pat atsirado šešėlis – jis užgožė šeimininką, vėliau užkariavo ir intrigų ištroškusį Paryžių – mistikas, „apokalipsės Kristus“ Andrzejus Towiańskis. Naujos dramos „Mistras“ autorius Marius Ivaškevičius, pristatydamas savo kūrinį, pirmiausia visus ir tikina: nieko šioje istorijoje neišgalvojau, viskas taip ir atsitiko. Taip, mūsų brangus Adomas po sapnų Paryžiuje išvyko į Italiją, ten toliau svaičiojo apie laisvę ir svajojo tapti Napoleonu. Adomo draugai Šopenas, Balzakas, Žorž Sand patyrė savus dvasinius nuopuolius ir prisikėlimus.

Režisieriaus Rimo Tumino mums atveriama aptemusio proto istorija ir pati romantizmo epocha yra supuvusi jau nuo pirmo ištarto žodžio, o išsišokėlis mistras nepatiria jokio pasipriešinimo ir klykauja tarsi tuščioje scenoje. Šiame Paryžiaus salone bėginėja Adamsų šeimynėlė: kvailys Balzakas, persirūkiusi Aurora, paliegęs Šopenas, seksualiai socializmo idėjų įaudrintas filosofas Pjeras ir vargšas Adomas. Visi lengvai atpažįstami, nes nukopijuoti nuo žymių karikatūrinių savo portretų, gal tik Adomo pagailėta – jis čia pernelyg jaunas, liaunas, neimpozantiškas. Poetas kelis kartus, matyt, mirties ilgesio genamas, užlipa ant kolonos, bet jo sustingęs siluetas primena tik klasikinį Tumino „Maskaradą“ ir nė kiek nesusisieja su skulptoriaus Jokūbonio paminklu Mickevičiui, kuris remiasi į keistai pasislinkusią, bet nenuvirtusią koloną. Spektaklis neturi garbės pristatyti mums Poeto dramos.

Mickevičius yra antraeilis personažas. Matyt, šiandieninėje dekadentinio meno Lietuvoje būtų juokinga ir nepadoru iš poeto daryti reikšmingą herojų. Pastaruoju metu, atrodo, vienintelis Rolandas Kazlas išsišoko ir savo monospektaklyje nuoširdžiai perskaitė Vlado Šimkaus eiles. (Reikia dėkoti likimui, kad mūsų nacionalinis kinas negavo milijonų nacionaliniam epiniam filmui, nes sunkiai išgyventume Žalgirio ar Margirio deromantizavimą, susmulkėjimą.)

Tuminas yra pelnęs režisieriaus romantiko aureolę – jo rusų klasikos pastatymai buvo ir yra neišsemiami vilties šuliniai, jie sukūrė patikimų teatrinių namų iliuziją, jie atviliojo ir turtingus pirkėjus iš Maskvos. Režisierius dabar plėšosi tarp dviejų teatrų. Ilgai puoselėtas lietuviškas vyšnių sodas dar neparduotas, bet seniai tvyro nuojauta, kad jo šeimininkai sėdi ant lagaminų ir į mandagaus Lopachino vietą pasisiūlys ne toks mandagus mistras.

Sunku patikėti, kaip toks pašlemėkas Towiańskis užvaldė šviesųjį poetą, kaip lengvai Rasputinas suniurkė caro šeimą, pagaliau kaip prie paminklo Mickevičiui susirinko mitingas ir prasidėjo Atgimimas. Iki beprotybės (ar iki laisvės) tėra vienas žingsnis? Galbūt naujajame spektaklyje po plytomis, iš kurių tyliai išdėliojami Gedimino stulpai, ir pakišta panaši mintis? Pikčiausia, kad tie stulpai, Napoleono ir Vytauto portretai spektaklyje nieko nevaidina, tai smulkus rekvizitas. Dulkės nuo istorinių personažų, kaip deklaravo autoriai, drastiškai nupurtomos, bet nupurčius nesugalvota, kur tuos vargšus skeletus padėti, patogiausia štai tokiame istoriniame anekdote išstatyti – tegul skuta bulves lietuviškiems cepelinams (jos iš tikrųjų skutamos).

Žinoma, per mistrą tiesiamas kelias į šią dieną, į netikrus pranašus. Teatras žengia, taip sakant, vienoje gretoje su apmauta ir nusivylusia visuomene. Patrypkime ant griuvėsių. Bet tai ne iš Adomo Mickevičiaus.

OKT rodo Maksimo Gorkio pjesę „Dugne“ siauroje repeticijų salėje: prie ilgo stalo veidu į žiūrovus sėdi aktoriai, o keliose eilėse veidu į aktorius susispaudžia žiūrovai. Režisierius Oskaras Koršunovas sako norintis teatrinės laboratorijos, o kas gi pas mus turi jai daugiau teisių, jei ne šis režisierius taranas? Taigi, ryškiai apšviestoje laboratorijoje su mėgintuvėliais (t. y. degtinės buteliais) „sumerkta“: pjesė, aktoriai, publika.

Kas susiras ir skaitys seną Gorkio pjesę, negalės atsitraukti iki paskutinio veiksmo uždangos. Joje tiesiog sutrombuotus posakius ir monologus tarybinė visuomenė labai mėgo cituoti (už aktorių nugarų įtaisyta švieslentė su „bėgančiomis“ citatomis). Dabar drama pačiame dugne, Rusijos nakvynės namuose, užverda kaip nauja. (Manau, kad spektaklio žiūrovų daugumą sudarančiam jaunimui Gorkio tekstas yra tikras atradimas.) Koršunovas ilgiausią, daugiažodę pjesę permaišo, žiauriai trumpina, netgi atsisako logiškos istorijos – tokia savivalė kai kam gali būti baisi, bet, kai atsiverti knygą ir randi ten taip pat sūkuriais kunkuliuojantį veiksmą, režisierius neatrodo „nušokęs nuo proto“. Pjesė leidžiasi preparuojama, net ir perdaryta ji išsaugo skambumą, plakatiškumą. Gorkio taip lengvai neužmuši.

Į spektaklio „Dugne“ aktorinius bandymus pakviesti įvairių teatrų aktoriai. Užduotis jiems – ne tik parodyti personažą, bet ir kai kuriose veiksmo vietose legaliai susidvejinti, atidengti save patį, su vardu ir pavarde, na, pabūti moderniam ir tokiam štai ranka pasiekiamam… Reikėtų tardyti pačius aktorius, kaip jie praktiškai ieško dar kažkokio papildomo, teorinio KITO, ar atlikėjui yra kas svarbiau už šiandien pasisekusį arba nepasisekusį monologą. (Mano ausims ypatingai nuskambėjo klaipėdiečio Dariaus Meškausko Barono monologas apie žmogų, kuris supranta, kad „visą gyvenimą tik keitė apdarus“ ir nieko daugiau.)

O publika šioje laboratorijoje (lapkričio 7 d. spektaklis), sakyčiau, nedalyvauja. Nors daug ir dirbtinai juokiasi, gauna išgerti tikrų gėrimų, bučiuojama į lūpas. Beprasmiška trinti atstumą tarp scenos ir salės? Gorkio tekstas apeliuoja visų pirma į širdį, rašytojas mokėjo ašaringai ir tobulai „groti nervais“. Koršunovas nusivylęs visokiais gražiais žodžiais, tegul jie sau slenka kvailoje švieslentėje, liejasi iš aktorių burnų ant tų įkyrėjusių žiūrovų. Pabaigoje režisierius dar ima ir prilipdo fragmentus iš Šekspyro. Malonus kerštas publikai.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.