Disidentai

Iš pirmo žvilgsnio nesuprasi, ką čia dabar matai. Nelabai suprasi nė iš antro ar iš trečio. Fotografas nebuvo profesionalas. Turbūt net ne mėgėjas. Per daug keistas pats kadras, ne žmonių sueiga nuotraukoje. Gal kas nors iš minios pakišo fotoaparatą ir paprašė nuspausti mygtuką. Tada, aišku, visko pasitaiko.

Nuotrauka iš asmeninio albumo. Užrašo nėra. Nežinoma tarpukario Lietuvos provincija. Sakytum, trečiasis dešimtmetis. Ir jau po tautininkų perversmo. Būtų panašu į pamaldas, mišias po atviru dangumi. Antai priešais du baltai dengti staliukai, lyg ir kryžius stovi. Bet dar reikia kunigo. Nesimato. Milžiniškas medinis pastatas. Gal daržinė ar klojimas, ar jauja, neskiriu. Ar koks specialus kariuomenės statinys. Šone ant elegantiško suolo sutūpusios kelios damos puošniais vasariniais drabužiais. Atsipalaidavusios. Matyt, kurortų patirtis. Už jų kukliai būriuojasi kaimietės moterys. Viskas pagal rangą ir tradicijas.

Kariškių nuotraukoje daug. Vienas jų prie stalo atsistojęs drožia prakalbą. Karinė garbės sargyba šalia vėliavos. Reikalas rimtas. Kieno vėliava, būtų galima nustatyti. Rodos, tiktų sukarinta Šaulių sąjunga. Centre, dailiai apkaišytas berželiais, švyti mūsų Vytis. Kaip ir priklauso. Portreto apačioje neįžiūriu. Galėtų būti prezidento Smetonos. Bet nebūtinai. Valdžios atstovai ir garbingiausi svečiai susodinti po berželiais, pavėsyje. Įsaulyje daug nugarų – kareiviškų ir civilių. Kas klausosi, kas dairosi į šalis. Nieko naujo.

Greičiausiai per atsitiktinumą pagrindiniu renginio personažu tampa berniukas, išdygęs pirmame fotografijos plane. Papuoštas šviesiu, ne kaimo vaiko kostiumėliu, jis, ko gero, atvykėlis, iš šventės svečių komandos. Kostiumėlis jam kiek ankštokas, išaugtas ar skolintas, bet turėjo reikšti berniukui kario uniformą. Pasitempęs lyg rikiuotėje. Rūsti, kone tragiška mina. Gal kad būtum panašesnis į tuos, kurie prisiekia dėti galvą už tėvynę. O gal baisiai nelaimingas, įsižeidęs, nes niekas nepastebi jo, tokio svarbaus ir gražaus, nepakviečia priekin, po berželiais? Kadre netyčia atsidūrę dar keli vaikigaliai. Dviejų matosi tik akys ir viršugalviai. Vienas išsišiepęs dūksta už suaugusiųjų nugaros – vėl nieko naujo. Vidudienio saulė. Nuleisk kameros objektyvą truputį žemiau, ir būtų išėjusi firminė Antano Sutkaus nuotrauka.

„Tu, vaikeli, būsi Aukščiausiojo pranašu, nes eisi pirm Viešpaties veido jam kelio nutiesti“, – kartodavome vieningai per rytmetines pamaldas kunigų seminarijoje kone penkerius metus. Zacharijo giesmės žodžiai. Jo nelauktam, neįmanomam sūnui, Jonui Krikštytojui, gimus. Man ta eilutė suskambėdavo lyg užmaskuotas siūlymas nesilaikyti seminarijos taisyklių. Atsirado bendraminčių. Jonas Krikštytojas juk buvo disidentas. Jo tėtušis – taip pat. Ir apskritai kiek tik nori jų per visus Šv.   Rašto tomus. Kiekvienas pranašas daužė visuotinai pripažintas, gerbiamas tiesas ir šaipėsi iš šventenybių. „Sugriaukite šitą Šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ 

Bibliniai disidentai, kaip ir dauguma kitų, baigia savo karjerą liūdnai. Liaudies posakiai apie pranašo atmetimą tėviškėje ar jo laukiančius akmenis nenukritę iš dangaus. Dar liūdniau, kai jiems tenka suabejoti, ar buvo prasmė ardytis ir pulti ant šakių. Joną Krikštytoją ta abejonė aplankė Erodo kalėjime. Tačiau atsakymui jau nebuvo laiko. Klaustukas pasiliks ir kartosis.

Bet vis tiek dar nuostabiau, kad disidentai neišvengiamai pasėja po savęs mokinių ir sekėjų. Net pačiais liūdniausiais atvejais kažkas, žiūrėk, perima jų estafetę. Lyg būtų koks užkratas. Ar genetinis polinkis, papildoma kraujo grupė.

Mažasis disidentas šioje nuotraukoje tik tiek ir pasako, kad štai jis yra čia. Vienas prieš visus. Ir nebūtinai jo šviesi figūrėlė turi reikšti protestą prieš tuščius ritualus, primityvią retoriką, smegenų plovimą. Tarpukario patriotiniai renginiai su savo vėliavomis ir berželiais šiandien gal ir komiškai atrodo. Bet jų vertę jau išmatavo vėlesnė istorija, tad nėra ko šaipytis. Pagaliau mūsų atgimimo laikų mitingai nedaug kuo skyrėsi nuo anų provincijos sueigų. 

Tikram disidentui nė nereikia konkrečios vertybinės programos. Čia ne partija, ne politinė organizacija. Ir kai turintieji valdžią nusprendžia disidentą uždaryti ar likviduoti, paprastai būna nesvarbu įstatymų pažeidimai, nusikaltimo sudėtis. Užtenka žvilgsnio, akių spalvos, balso tembro. Išaugto šviesaus kostiumėlio.

Pajūrio poilsiavietėje ant namelio sienos iš lauko pakabintas vietinės valdžios draudimas rūkyti. Įprastu biurokratiniu stiliumi. Su visomis detalėmis, kaip ir kur, kiek metrų nuo pastatų, kokios bausmės už nesilaikymą, kam galima skųstis ir t.   t. Tiesiai po tuo skelbimu žmogelis sau sėdi ir traukia dūmą. Kur dingo mūsų policija?

Aišku, yra teisė į gryną orą, sveikatą, visavertį poilsį. Bet ar tikrai visada tik tiek? Jeigu nutrūktų disidentinė grandinė, gyventume pilkai ir nuobodžiai. Be klaustukų. Dėl to turbūt ir laikosi, neišnyksta niekaip ta sena giminė.