Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2015

Pabaiga. Pradžia 2018, Nr. 18

 

Sausio 1, ketvirtadienis. Pavakare paskambinau Adolfui P. Jis informavo, kad prieš Naujuosius per Marijos radiją skaitė Radauską. Prisiminėm, kaip dažnai aš deklamuodavau R. kadaise [Adolfas buvo man jį padovanojęs], būdamas ne itin blaivus…

O aš pats šį rytą gulėdamas ant ortopedinio matraco po ilgos pertraukos pasideklamavau Lorcą: „Oye, hijo mío, el silencio…“

 

Sausio 2, penktadienis. Prieš pietus skaitinėjau Strandą. Labai geri eilėraščiai. Net kyla pagunda dar sykį ką nors išversti… Taip pat skaitau [Modiano] „Tamsių krautuvių gatvę“. Aromatas – kaip ir „Horizonto“. Už Werfelį tikrai patraukliau.

 

Sausio 4, sekmadienis. Naktis visai gera: stuburo nė kiek neskaudėjo, pėdas – truputį. Sapnavau labai švarią upę, aš buvau granitu grįstoje krantinėje, aukštai, o upė – žemai.

 

Sausio 6, antradienis. Atėjo šaltis. /…/ Dangus mėlynas, balkonas – baltas: parapetas ir surfinijos storai apsnigti. Susišaukia su Hiroshigės reprodukcija kalendoriuje ant stalo.

Vis neprisikasu iki knygos, kurią skaityčiau pasigardžiuodamas. Įveikiau du trečdalius „Tamsių krautuvių gatvės“, subtilumo čia netrūksta, bet gardžiuotis, na, nesigardžiuoju. Reikia kitko.

Diena prieš akis. Vėl trainiosiuosi iš kampo į kampą.

 

Sausio 24, šeštadienis. Vis dėlto viena didžiausių kvailysčių – norėti, kad kiti elgtųsi ne taip, kaip elgiasi, kad kiti mąstytų kitaip, nei mąsto… Tai tas pat, ką trokšti, kad pušis turėtų klevo lapus, o ant klevo augtų žemuogės… Bet, protu tai puikiai suvokdamas, vis dėlto noriu, ir gana…

 

Vasario 22, sekmadienis. Užvakar buvau knygų mugėje. Vis dar atsiranda žmonių, norinčių mane skaityti. Ypač – buvusių studenčių. Keblu, kai negaliu prisiminti vardo. Taip nutiko su Aurelija. Ir su Jekaterina.

Šiandien išsiunčiau „Š. A.“ savo „Atsisveikinimą su daiktais“. Vis dėlto parašiau. Dabar jau atrodo, kad gal ir nėra visiškas šūdas. Žiūrėsiu, kaip atrodys vėliau.

 

Vasario 28, šeštadienis. Kai antradienį buvau mieste, nusipirkau Nykos-Niliūno dienoraščių paskutinę knygelę. Dieve, kaip jis gedi Sandros! Kaip neranda jokio atspirties taško nei savyje, nei kultūroje, nei kosmose…

Per kelionę į miestą aplankiau Valentiną A. Seniai bebuvau buvęs jo dirbtuvėje. Pažįstami vaizdai ir kvapai.

 

Kovo 8, sekmadienis. Penktadienį išėjo mano esė [„Atsi-sveikinimas su daiktais“]. Paskambino Mikas V., pabarė, kad iškreipiau faktą: Dzūkų gatvėje vėmęs [kad net geležinkelio stotyje buvo girdėti] ne jis, o kitas. Sakė turįs namie kirtiklį lipti į kalnus, kurio, suvokia, jau nepanaudosiąs. Ir dar: matąs save ankstesnį kaip svetimą žmogų.

 

Kovo 9, pirmadienis. Šios nakties sapnas: lyg buvau gavęs dvi dovanas – vieną iš kinų imperatoriaus, kitą iš indų karaliaus; tai buvo tarsi dvi molinės dažytos figūrėlės; vienos galva sukiojosi; laikiau jas suvyniotas plonan popieriun; sapne rodžiau Valentinui A.

 

Kovo 10, antradienis. Po antros atsidariau el. paštą. Radau Giedros R. laišką. Labai išgyrusi mano „Atsisveikinimą su daiktais“. Bet smagiausia man buvo vieta, kur ji sako, kad prie Algio K. žiauriai tinkanti detalė – majonezo dangtelis. O po pusvalandžio ji dar ir paskambino. Tai labai smagiai pasijuokėm.

 

Balandžio 9, ketvirtadienis. Nenorėti, kad būtų kitaip, negu yra. Nesitikėti, kad įsigalės išmintis ir tvarka. Nekūkčioti, kad esi parašytas taip, o ne kitaip. Ištverti save, būtent taip parašytą. Štai maksimos, kurių labai, labai sunku laikytis.

 

Balandžio 10, penktadienis. Toliau skaitau Petrą D. [„Ceremonijų knygas“], artėju prie „Karnavalo“ pabaigos. Nepatiko fragmentas su politiniu karikatūrizmu. Patiko kai kurie siurrealistiniai epizodai (su lavonų, t. y. kaulų, atkasimu, su arklio šovimu ir t. t.), nes juose, be kita ko, yra laikas ir vieta. Pirmą kartą suvokiau, kad Petras D. smarkiai giminingas Márquezui.

 

Gegužės 2, šeštadienis. Poskaistė diena. Bet su stiproku nešiltu vėju. /…/ Jau labai žalia. Ypač intensyviai žali maumedžiai ir beržai. Liepos irgi jau su lapais. Pradeda piltis pienės: sodrios ir tvirtos kaip kazlėkai.

Pastūmėjau esė [„Sufalsifikuotas dienoraštis 4“]. Lyg ir šis tas rašosi. Bet šiandien abejonių daugiau negu vakar. Matau, kad dauguma sakinių tik ką nors teigia arba pasakoja. Jie nėra įkrauti, neturi valentingumo. O ar pavyks jiems jį suteikti – nežinia.

Artėja prie pabaigos [Becketto] „Malonas miršta“ [antrą ar trečią kartą]. Štai kur valentingi sakiniai. Štai kur nerišlus rišlumas. Štai kur pakertanti sintaksė. Malonumas, malonumas…

 

Gegužės 21, ketvirtadienis. Jau visur pražydusios alyvos.

 

Gegužės 24, sekmadienis. Vakar pasiunčiau „Š. A.“ naująją esė [„Sufalsifikuotas dienoraštis 4“]. Giedrė K. atrašė, kad patiko. Ypač – asmeninės istorijos supynimas su augalija. /…/  Šiandien paprašiau Vytauto B., kad pasiųstų jiems kaštono nuotrauką. /…/

Truputį forsuoju [Atwood] „Tarnaitės pasakojimą“: norėčiau pabaigti iki trečiadienio, iki galimo išvykimo į kaimą. Na, žinoma, ši knyga suteiks naują matymo kampą. Bet iš antros kategorijos neišlips.

 

Gegužės 27, trečiadienis [kaime]. Vakar iš Petro R. atsiėmiau man skirtą jo darbo medalį. Atrodau kaip pakartas. Kai pakreipiu devyniasdešimties laipsnių kampu – atrodau kaip gulintis ant lentos. G. labai nepatinka. Man – patinka. Aš ten esu: susna, usnė, viksva ir t. t.

 

Gegužės 28, ketvirtadienis [kaime]. Ėjau į mišką. Labai tiršti šiais metais beržai – toks tirštis su tokia gaivia žaluma. Anksčiau taip lyg nebūdavo.

Vakar girdėjau gegutę. Daugiausia – ramstausi į tumbą ir žiūriu pro langą.

 

Birželio 23, antradienis. Vėl parašė Giedra R. Ji gina (aš jai buvau parašęs apie savo abejones dėl tos vietos) mano ryžimąsi įmesti į tekstą [„Sufalsifikuotas dienoraštis 4“] tą superasmenišką detalę apie artimo žmogaus mirtį.

Po pietų ketinu toliau irtis per [Musilio] „Žmogų be savybių“. Oi gerų vietelių esama. O ir generalinė idėja – liuks.

 

Rugpjūčio 3, pirmadienis [kaime]. Apie pirmą atvykome į kaimą. Termometras gonkelėse rodė plius trisdešimt /…/. Kai atidarėme trobą, ji buvo vėsi kaip kapo rūsys (tik kad nedrėgna).

Vėliau mane išgąsdino drugys. Kai gulėjau ant sofos, išgirdau plasnojimą. Pakėlęs (pasukęs) akis, išvydau milžinišką juodut juodutėlį drugį. Sekundės dalį palaikiau jį šikšnosparniu. Taip ir išgąsdino.

Dabar pro langą matau kelis stambius oranžinius lelijų žiedus. Aiškiai suprantu, kokia senoviška mano poezija.

 

Rugpjūčio 17, pirmadienis [kaime]. Vėl paėmiau Musilį [„Žmogų be savybių“]. Gražiai rašo bjaurybė. Nors kai kurios vietos ganėtinai blankios. Pavyzdžiui, svarstymai apie esė.

 

Rugpjūčio 18, antradienis [kaime]. Naktis dar blogesnė už aną: visą visutėlį maudė, gniaužė, spaudė. O ypač – aptirpusias, „nuniemusias“ kojas. Sapne prie manęs šliejosi /…/ japonė.

Dieną įsigalėjo saulė. Nuo pačio ryto dangus mėlynut mėlynutėlis, atrodo, kad dega dujos. Kas iš to dangaus, iš to mėlyno kosmoso užgrius mumis naktį? Vakar vėl mačiau, kaip tvinkčiojo [tvinksnis žalsvas, tvinksnis – rausvas] Šiaurinė žvaigždė. 

 

Rugpjūčio 21, penktadienis [kaime]. Paredagavau vieną dalį esė [„Apie skaitytojų sielas“]. Pačią bjauriausią: apie sielos sandarą. Ją skaityti gali būti baisiai neįdomu. Vėl krypstu į nusivylimo šiuo tekstu pusę.

 

Rugsėjo 1, antradienis [kaime]. Naktį daug sapnavau ir prabudinėjau, bet mauduliai buvo menki. Rytą virš Lapėnų beržo mačiau didelį, sunkų, lyg iš tešlos nulipdytą mėnulį, vos pradėjusį dilti…

Dabar 10.30. Ką tik pataisinėjau esė skyriuką apie sielos struktūrą. Vėl žybsi šiokia tokia viltelė: gal kas nors išeis.

 

Rugsėjo 15, antradienis. Jau daug dienų matau puikų vaizdą pro langą: apgeltusios, išstypusios, išsekusios, bet pilnos plonutėlių žiedų surfinijos.

Peržiūrėjau dar dalį atspausdintos, bet neįrištos knygos [„Beveik visi eilėraščiai“]. Kol kas klaidų neradau. Taip, kai kurie eilėraščiai nukalti, kai kurie – kvailoki. Bet daugumą vis dėlto laikau gerais.

 

Rugsėjo 28, penktadienis. Mėnulio užtemimo žiūrėti neketinau. Bet pirmiausia pabudau trečią valandą, o paskui – ir ketvirtą. Tuomet kėliausi penktą ir ėjau į balkoną žiūrėti. Buvo gražu. Nesitikėjau, kad tas švelnokas raudonis taip spindės, kad bus justi rutulys. Be to, labai sužavėjo kažkoks žvaigždynas pietuose, kurio trys žvaigždės sudarė tiesutėlę deimantinę liniją [Orionas].

 

Rugsėjo 29, antradienis. Prieš pietus labai pradžiugino Ričardas V. Padėkojo už knygą ir pasidžiaugė jam skirtu eilėraščiu. Smagiai pajuokavom. Jis: „Pekloj, Alfa, kurstysim vienas kitam ugnį!“ Ir daugiau panašių dalykėlių…

 

Spalio 11, sekmadienis. Artėja ketvirtadienis, knygos pristatymas. Norėčiau apsieiti be rizikingų juokų ir nebūti „pasikėlęs“. Įdomu, ar man pasiseks tai padaryti…

 

F I N I S

 

Štai penkiasdešimt prozininkų (užsieniečių), kiekvieno kurių bent viena knyga yra mane žavėjusi: Abe, Akutagawa, Anderson, Bach, Beckett, Bernhard, Bradbury, Bulgakov, Buzzati, Camus, Canetti, Céline, Coetzee, Faulkner, Gombrowicz, Hamsun, Handke, Hemingway, Hesse, Hofmannsthal, Ionesko, Jensen, Joyce, Kafka, Kawabata, Mann, Márquez, Mishima, Munro, Murakami, Musil, Nabokov, Pamuk, Pelevin, Platonov, Proust, Robbe-Grillet, Salinger, Saramago, Seethaler, Simon, Stasiuk, Steinbeck, Süskind, Tournier, Unamuno, Updike, Vian, Vonnegut, Wolfe.