Gerasis senolio Vendimiano darbelis
Puikiame žydinčiame slėnyje, dabar jau seniai saulės išdegintame ir karštu dykumos smėliu užpustytame, gyveno kadaise dievobaimingas senolis Vendimianas.
Gyveno jis vienut vienutėlis, kaip ir dera žmogui, paskendusiam mintyse apie savo sielos išganymą, tačiau, besirūpindamas ne tik savo, bet ir artimo siela, pastatė jis savo nendrinę pašiūrę netoli kaimo… kur dažnai nueidavo, stebėdavo gyvenimą, padėdavo, kiek pajėgdavo, patarimu ar nurodymu, palenkdavo turtuolius nepalikti skurde vargingųjų ir visa ką pats turėjęs išdalindavo vargšams.
Kas vakarą atsisėsdavo senolis Vendimianas ant savo nendrinės lūšnelės slenksčio ir stebėdamas, kaip lėtai grimzta į saulėlydžio raudonai išdažytus dykumos smėlius saulė, mąstė sau:
– Ką rytoj nuveiksiu dėl artimo savo? Esu senas skurdžius, neturiu nei jėgų, nei pinigo tarnauti broliui savo. O, išmintingiausioji vakaro malone, pamokyk mane.
Ir štai vieną kartą vėlai vakare, grįždamas iš kaimo namo, pamatė senolis ant daugelio namų slenksčių išstatytus sandalus.
Nustebo senasis, kas čia per dyvai, ir paklausė praeivio:
– Pasakyk, broli mano, kam tas yr, ir ar negalėčiau aš nuveikti tuokart ką nors naudinga?
O praeivis nustebęs atsakė:
– Nejau neprisimeni, kvailas seni, kad ryt prasideda naujieji metai, kurie truks visus metus, ligi pat kitų. Tad kiekvienas, norintis metų pradžioje pasidžiaugti kito sąskaita, ir išstatė savo sandalus vildamasis, jog tūlas praeivis padės juosna gerutėlę dovanikę. Ir jei tu, seni, turi per daug pinigų, berk juos visus čia: jie neprieštaraus.
Praeivis nusijuokė ir nuėjo savo keliu, o Vendimianas karčiai susimąstė.
– Štai čia stovi keletas dešimčių sandalų ir kiekvienas jų prašo manęs džiaugsmo viešpačiui savo. O ką galiu duoti aš, bedalis senas vargeta?
Dar ilgai o ilgai mąstė jis sėdėdamas ant savo nendrinės pašiūrės slenksčio ir užgesus skaisčiai raudonos žaros apšviestiems dykumos smėlynams veidas jo nušvito iš džiaugsmo.
– Apšvietė mane išmintingoji vakaro malonė. Štai padėsiu aš pakelėje savo sandalus ir jei kas iš praeivių įdės į juos bent menkiausią dovanėlę, laikysiu save laimingu, nes suteikt artimui galimybę padaryti gerą darbą yra poelgis kuklus, išmintingas ir kilniadvasis. Tai lyg eitume šalia viens kito į Dangaus karalystę, ir štai prie pat vartų sustojęs sakyčiau jam: „Ženk pirmas, o broli mano.“
Ir išstatė savo sandalus senolis Vendimianas prie lūšnelės slenksčio, ir užmigo susigraudinęs.
Pabudęs naktį, dukart girdėjo jis praeivių žingsnius ir tykią jų šneką ir krebždesį prie durų ir džiugiai šypsojos.
O kai ryto saulutė apsagstė plonyčiu auksu nendrinės pašiūrės sieneles, pakirdo Vendimianas ir šypsodamasis peržengė savo slenkstį.
Sandalų toje vietoje, kur juos paliko, nebuvo. Tačiau jis greit juos surado. Vienas kabėjo ant medžio, kitas padu į viršų voliojosi kelio dulkėse.
Tame, kur kabojo, jis rado nustipusią pelę. O tame, kur voliojosi, nieko nebuvo, jei neminėsime to, kad kažkas į jį sočiai prispjaudė.
Galvą panarinęs nusinešė senolis į savo lūšnelę artimojo dovanas ir tyliai, nejudėdamas ir nieko nevalgęs prasėdėjo ligi pat vakaro.
– Ką padariau aš? – galvojo jis. – Ar tik neleidau sau sugundyti savo brolio nedoram poelgiui?
O vakare, sėdėdamas ant lūšnelės slenksčio ir žiūrėdamas, kaip lėtai grimzta į saulėlydžio nušviestus raudonus dykumos smėlius saulė, jis jautė sieloje vakaro tykumą ir šypsodamasis mąstė:
– Kodėl nusiminiau? Likimas esti toks įvairialypis savo dosnumu, kad vietoj vienos laimės skyrė man kitą. Ko aš troškau? Troškau suteikt savo broliui galimybę padaryti gerą darbą ir tuo padovanoti jam šventinį džiaugsmą. Ir štai vienas pakišo man nustipusią pelę, o kitas spjovė į mano sandalą. Tačiau ar nenubėgo jie po to namo, leipdami juokais vien pagalvoję, kaip aš nusiminsiu? Ar nešokinėjo jie, linksmybės ir džiaugsmo apimti, trindami rankas, kad pavyko mane įžeisti? Ir ar neturiu aš, silpnas ir vargšas senis, būti be galo dėkingas jiems už tai, kad sugebėjau padovanot broliui savo bent vieną šviesaus džiaugsmo minutę liūdname jo gyvenimo kelyje?
Šitaip mąstė pamaldusis senolis, ir kai saulė krito į auksinį ir purpurinį savo guolį ir užgeso rausvieji smėlynai, atsistojo Vendimianas ramus ir džiaugsmingas ir iškėlęs rankas palaimino gerąją visatą.
Vertė Tomas Čepaitis
