Apie širdies baltumą

DALIA ZABIELAITĖ

Andreï Makine. Moteris, kuri laukė. Iš prancūzų k. vertė Lolija Spurgienė. V.: Tyto alba, 2010. 142 p.

Kad negimtosios kalbos neįmanoma išmokti taip, jog ja kalbėtum kaip tas, kam ta kalba gimtoji, juolab įstengtum ja kurti meniško stiliaus romanus, atrodo, pamatuota mintis. Bet ji subliūkšta atsivertus Prancūzijoje gyvenančio ir prancūziškai rašančio, nors Rusijoje gimusio (1957) ir augusio Andreï Makine’o romaną „Moteris, kuri laukė“ (2005 m. apdovanotą Prix Laterna Magica). Tai itin grakštaus stiliaus knyga, beje, aiškiai besiskirianti nuo ankstesnių dviejų lietuviškai išleistų jo romanų – „Prancūziško testamento“ (1996) ir „Žako Dormo žemės ir dangaus“ (2008).

Šis trečias į lietuvių kalbą išverstas Andreï Makine’o romanas griauna ir dar vieną taisyklę. Sakoma, kad rašytoją atpažinsi ne tik iš stiliaus, bet ir iš savitos pasakojimo konstravimo manieros. „Moteryje, kuri laukė“, parašytoje 2004 m. jau po anų dviejų romanų, Andreï Makine’as kitoks, originalesnis, tik vis žvelgiantis į rusišką, šiaurietišką tikrovę. Faktas, kad rašytojas nekartoja to paties romano konstravimo modelio (tokį kartojimą, tarkim, matome amerikiečių rašytojo Johno Irvingo kūryboje), tik byloja apie jo išradingumą. Gal neklysta užsienio kritikai, sakydami, kad Andreï Makine’o kaip rašytojo vardas auga su kiekvienu nauju romanu. Net sunku pasakyti, kokį įspūdį apie šį rašytoją susidarytum perskaitęs, regis, dvylika jo jau parašytų romanų.

Romane „Moteris, kuri laukė“ pasakojama apie Rusijos Šiaurės tikrovę, mažą Mirnojės kaimelį Archangelsko srityje, prie Baltosios jūros, – nykstantį, apleistą, sustingusį anapus laiko. Jo nepasiekia nė aštuntasis dešimtmetis, brežnevinės stagnacijos metai. Nors tada, Europą apėmus 1968-ųjų įvykiams, atsiranda pogrindis, t. y. menininkai disidentai Leningrade – šiame vieninteliame išties europietiškame imperijos mieste (p. 4). Kas linkęs idealizuoti menininkų disidentų judėjimą, tą papiktins rašytojo kritiškas, kaip pats sako, klišes griaunantis, šiek tiek ironiškas požiūris į rusų menininkus disidentus. Romane rašytojas vaizduoja jų sambūrius Leningrado priemiestyje, palėpėje, vadinamoje Vigvamu, kur, inscenizuodami trokštamus Vakarus, jie groja džiazą, tapo abstrakčius paveikslus, deklamuoja Kremlių pašiepiančias poemas, geria degtinę, mylėdamiesi demonstruoja laisvą meilę (beje, ir homoseksualią). Matant, kaip šias ir kitas istorines sovietmečio temas „Moteryje, kuri laukė“ plėtoja Andreï Makine’as, nekeista girdėti, kad jis nemėgstamas Rusijoje, kad nė vienas jo romanas iki šiol neišleistas rusiškai (gal tik „Prancūziško testamento“ vertimas publikuotas viename žurnale), nors Prancūzijoje ir kitur rašytojas vertinamas, apie jo kūrybą leidžiamos knygos.

Taigi nusivylęs menininkų disidentų aplinka („mes neapkentėme laukti“, p. 21) ir kažkiek mylėta moterimi, 26 metų rašytojas disidentas (romane vardu neįvardytas) išvažiuoja į Mirnojės kaimelį rinkti vietos papročių, kurie taptų medžiaga antitarybinei satyrai. Tačiau nykstančiame kaimelyje neranda gyvų papročių, tik sutinka keistą moterį, bauginančią jį ir kartu traukiančią savo paslaptingu likimu. Vera jaunystėje Leningrade rašė kalbotyros disertaciją, bet ten pasijuto negyvenanti ir nelaisva, grįžo į kaimą ir jau trisdešimt metų laukia iš karo grįžtančio mylimojo, su kuriuo atsisveikino 1945-aisiais, būdama šešiolikos. Anot pasakotojo, kuris Verą prisimena po penkiolikos metų, jau gyvendamas Paryžiuje, iš savo anų laikų užrašų knygelės atgamindamas žodžius ir įvykius: „Atrodo jau pažįstame kitą (šią moterį Verą) žmogų. Iš pradžių apima smalsumas, spėlioji, tikiesi atvirų pokalbių. Aistringai trokšti to žmogaus, traukia jo giluminės paslaptys.“ (p. 7) Bet paaiškėja, kad žinai ne viską, kad daug ko nesupranti.

Apie šią moterį, apie jos paslapties, jos „po-gyvenimo, per kurį ji žengė pirmyn“ (p. 64), įminimą sukasi visa žiedinė romano kompozicija, judama ratu aplink paslaptį ir kartu skverbiamasi gilyn. Šia savita kompozicija rašytojas pagaviai, iki pat romano pabaigos intriguojančiai juda Kito tiesos branduolio link, kaip pats sako, lyg Šerlokas Holmsas vieną po kito lukštendamas Kito paslaptį dengiančius sluoksnius. Jis parodo, kaip Veros paprastos, bet tikros būties akivaizdoje subyra prasmės netekę, knygiški samprotavimai ar stereotipiški įsivaizdavimai apie jos likimą – šios moters charakteriui netinka jokios formulės („gerumas“, „pasiaukojimas“, „nuskurdintas gyvenimas“ ir kt.).

Verai pažinti netinka ir žodžiai, todėl jaunojo pasakotojo ir Veros bendravimas veikiau bežodis, per tylos ar gamtos garsų gaubiamą gestą, poelgį. Tik iš vieno ar kito epizodiško Veros kasdienio veiksmo – kai ji sunkius, vandens pilnus kibirus neša senutėms; valtele plukdo į ryšuliuką suvyniotą senutės kūną laidoti; pradinės mokyklos vienintelėje klasėje moko aštuonis skirtingo amžiaus vaikus, o per pertrauką lopo vieno jų megztinį ir kt. – pasakotojas sluoksnis po sluoksnio atidengia jos paslaptį ar tiesą. Ir pajunta jai artumą, ją pamilsta meile, kuri kitokia nei ta laisvoji, vakarietišką imituojanti meilė iš Vigvamo dienų – „ši moteris buvo anapus bet kokio geidulio“ (p. 49).

Visas romanas mozaikiškai sukonstruotas iš nedidelių veiksmo scenų miniatiūrų (mažų nouvelle), kiekvienoje jų įvyksta ir atsiskleidžia kažkas svarbaus. Kažkas, kas nedaugiagiažodžiaujant rašytojui leidžia kai ką esmingo pasakyti apie tikro laukimo, tikros meilės vertę ir grožį. Sukrečiančiai dramatišką ir kartu paprastą: kai romano pabaigoje iš nuotraukos laikraštyje pasakotojas ir Vera sužino, kad tas laukiamas vyras – tarybinis aparatčikas, didelės gamyklos Maskvoje partijos komiteto sekretorius, kažkada buvęs netašytas jaunas kolūkietis, medaliais užsitikrinęs svaiginančią karjerą. Vera, net ir tai sužinojusi, išlieka vis tokia pat atsiribojusi, kažkam besišypsanti, tame „beribiame baltume, kurį nešiojasi savyje“ (p. 140).

Savitas romanas ir tuo, kaip subtiliai rašytojas piešia šiaurietiško peizažo detales, tas „skausmingo grožio akimirkas“ (p. 51), su kuriomis augte suaugęs Veros paveikslas. Rudens šviesa ir staigios, trumpos sutemos; gležni šerkšno nėriniai ant šulinio rentinio; šulinio vandenį užtraukęs plonytis ledas, kuris lūždamas skimbteli lyg klavesinas; auksiniai gluosnių lapų ašmenys ant juodo ežero paviršiaus. Lėtai slinkdamas šio glausto romano romiu, meditatyviu pasakojimu, kitaip nei ankstesniuose dviejuose lietuviškai išleistuose romanuose, kuriems nebūdingas užsienio kritikų vertinamas elegiškas lyrizmas, tikrai pajunti, kas yra žodžio menas – gebėjimas žodžiais, apgaubtais lengvu liūdesio šydu, piešti vizualiai ryškų peizažą, įvardyti, atrodytų, paprastus gamtinės (ir ne tik) tikrovės dalykus, pagauti jos efemeriškų momentų kaitą.

Atrodo, vertėja Lolija Spurgienė gerai perteikia rašytojo kalbos sodrumą ir elegišką pasakojimo nuotaiką. Tik galvoju, gal ne pro šalį būtų buvę išnašose paaiškinti dviejų, regis, raktinių žodžių – vietovardžio Mirnojė ir asmenvardžio Vera – rusišką reikšmę ir jų platų semantinį lauką (žodis Mirnojė išvestas iš rusų kalbos homonimo mir, turinčio dvi skirtingų reikšmių grupes: 1) pasaulis, 2) taika, santaika, ramybė, tyla; vardažodis Vera susijęs su paprastu rusų kalbos žodžiu vera, reiškiančiu „tikėjimą, įsitikinimą, pasitikėjimą, ištikimybę“, ir vernaja, reiškiančiu „ištikimą, patikimą, tikrą, tvirtą, teisingą, gerą“). Tos reikšmės turbūt svarbios interpretuojant romaną – ypač kaip tiesos pažinimo metaforą. Galimas daiktas, kad jos liks neatpažintos rusų kalbos ne(be)mokančių skaitytojų.

O atpažinti šias reikšmes svarbu, kad nenuslystum iš pirmo žvilgsnio paprasto pasakojimo paviršiumi. Paviršiumi, po kuriuo slypi minties gelmė. Kalbėdami apie šį romaną, užsienio kritikai pabrėžia rašytojo talentą iš paprasto įvykio išrutulioti įspūdingą pasakojimą, parodantį „gyvenimo sunkumą“, griaunantį Rytų ir Vakarų mitus. Nors kiti užsienio kritikai tvirtina, kad kai kurios romano temos šių dienų skaitytojams gal pasirodys „truputį pasenusios“, istorinės temos (pvz., apie sovietmečio gyvenimą, tų laikų menininkus disidentus) vis dar gali būti įdomios, ypač Rytų Europos skaitytojams. Ir apskritai šiuolaikiniame romane istorinė tematika užima svarbią vietą. O šiame Andreï Makine’o romane plėtojamos ne tik istorinės, bet ir universalios temos, pvz., meilės, laukimo, tiesos pažinimo ir kt. Tad kam pabodo dramblota dienų linksmybė, šio romano grakštus rimtumas suteiks tikrą atgaivą.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Metų verstinės knygos rinkimai“

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.