Skolų knygelė f generacijai (15)

Spalio 1 d.

1945 m. gimė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė.

Ne visi žino, kad šita oficiali gimtadienio data netikra: profesorė yra gimusi 1944-ųjų gruodžio mėnesį.

Viktorijos Daujotytės knygoje „Lašas poezijos“ (Tyto alba, 2013) itin gražus skyrius apie knygas: nuo jų lūžtančias lentynas, dėjimą į dėžes, – tarsi norint kažkur išnešti, kam nors atiduoti, – iš kurių jos vėl bus ištraukiamos. Esu tą patį patyrusi; erzina ir sulūžusių lentynų keitimas, ir tas dėžių perstumdymas, tarsi atidėliojant atsisveikinimą… su ginklais. Knygomis ginamasi, jos vien jau fiziniu buvimu namuose, matyt, palaiko saugumo jausmą.

Neseniai LRT rodė įdomią, retą medžiagą: Rilkės skaitymai Dotnuvos vienuolyne – prie stalo sėdi tėvas Stanislovas, profesorė, Vaidotas Daunys, Sigitas Geda, Arvydas Šliogeris (gal ir dar kas, nepamačiau nuo pat pradžių). Profesorė skaito vokiškai; kalbama apie tai, kad Rilkės sąmonėje visi daiktai yra „nėšti Dievu“ (regis, tai tėvo Stanislovo komentaras). Gal panašiai ir skaitytos knygos yra taip persisunkusios mūsų gyvenimais, kad neįmanoma jų atsižadėti.

Viktorija Daujotytė į literatūros mokslą įveda dialogą, kreipimąsi, kuris atsispindi net jos knygų pavadinimuose (pvz., „Kas tu esi, eilėrašti?“, Vaga, 1980). Invokacija literatūrologijoje tampa itin artima poezijai. Naujoje knygoje „Lašas poezijos“ taip pat keliamas iš pažiūros retorinis klausimas: kas yra poezija? Akivaizdu, kad tai, kas ir nevalingai aukštinama. Netiesiogiai atsakoma: galbūt tai mąstymo ramybė.

 

–

1817 m. Vilniaus universitete įkurta nelegali anticarinė studentų filomatų draugija.

Filomatai – mokslo mylėtojai: rengdavo susirinkimus, kuriuose skaitydavo referatus ir grožinę kūrybą. Nariai domėjosi Lietuvos istorija ir kraštotyra, parengė instrukciją, kaip aprašyti parapijas. Carinei valdžiai susekus, buvo suimtas aštuntadalis universiteto studentų, atleisti įžymūs dėstytojai (Joachimas Lelevelis ir kiti), kai kurie ištremti. Kiek žinau, draugija filologyne neseniai atkurta. Suprantama, legali, organizuoja įdomias paskaitas. Trūksta pogrindžio universitete, adrenalino studento krepšelyje.

Beliko atkurti filaretus. Eičiau, juk esu slapta doros mylėtoja. Sekcijų bendrijos, tęsiant tradiciją, turėtų vaivorykštės spalvų pavadinimus. Pakliūti būtų įmanoma tik su geromis rekomendacijomis.

Abi istorines draugijas sieja Adomas Mickevičius.

 

Spalio 3 d.

1919 m. gimė poetas, publicistas, vertėjas Eduardas Mieželaitis (m. 1997).

Kaip tik tuo metu, kai Virginijus Gasiliūnas savo tinklaraštyje taikliai nominavo galimus Mieželaičio premijos kandidatus (kritikuodamas antimieželaitiškus kriterijus ir siūlydamas juos keisti), namuose atsitiktinai radau 1997 m. birželio 7 d. „Lietuvos ryto“ iškarpą, kurioje rašoma apie Mieželaičio mirtį. Pakalbinti Justinas Marcinkevičius, Alfonsas Maldonis, Algimantas Baltakis. Pasisako gražiai, mini kaip svarbų modernistą. Ir LLTI mokslininkės pastaraisiais metais bando vis reabilituoti Mieželaitį ir iš naujo nustatyti vertę, aptardamos jo gausius raštus. Dažniausiai cituojamos eilutės iš ciklo „Infliacija“, kurią literatai dievagojasi išmokę atmintinai dar tada, kai buvo pirmąkart spausdinta „Nemune“: „Atpigo autentiškos rožės ir moterys. / Pražydo nailonas ir seksas. / Atpigo bifšteksas ir rašomas popierius – / Eiliuotas ir prozinis tekstas.“ Spėju, tai dėl žodžio „seksas“: sovietmečiu, anot mitologijų, jo juk nebūta. Ir su šypsena prisimenu kažkurį pokalbį „Metuose“ – filosofas Arvydas Šliogeris su jam būdingu kategorišku emocingumu tvirtina, esą gerame eilėraštyje negali būti žodžio „seksas“.

 

Spalio 4 d.

1930 m. gimė poetė Marija Katiliūtė (slapyvardis Lacrima).

Religiniai Lacrimos eilėraščiai nuo vaikystės man žinomi iš katalikiškos spaudos, kuri Atgimimo metu buvo prenumeruojama į namus. Vis galvodavau, ką reiškia toji „Lacrima“, ir įsivaizdavau kokią kolektyvinę viduramžišką nežinomų vienuolių knygą, gal net panašią į „Carmina Burana“. Bet labiausiai intriguoja tai, kad „Marijos litanija“, sovietmečiu išleista išeivijoje, buvo priskiriama Vinco Mykolaičio-Putino plunksnai. „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ duomenų apie autorę nėra.

2007 m. Žilvinas Pekarskas Lacrimą kalbina laidoje „Kultūra“, kompozitoriui Anatolijui Šenderovui sukūrus muzikinį kūrinį pagal jos sonetą. Senutėlė vienuolė taupokame pokalbyje atskleidžia prieštaringas laikysenas: viena vertus, vengia viešumos, kita vertus, šiek tiek stebisi, kad ja nelabai kas ir yra domėjęsis. Nepaisant vienuoliško gyvenimo primetamų kuklumo išpažinimų, dėmesio autorei, mano akimis, galėtų būti ir daugiau. Toje laidoje sesuo Marija pasakoja tokį nutikimą – jos pažįstama literatūros kritikė, perskaičiusi mašinraščio tekstus, komentuoja: jeigu nepažinočiau tavęs, galvočiau, kad visa tai parašė vyras. Alio, genderistai.

 

Spalio 5 d.

1909 m. gimė literatūros tyrinėtojas, poetas, vertėjas, akademikas Kostas Korsakas (m. 1986).

Rimantas Kmita feisbukan buvo įdėjęs Donatos Mitaitės pokalbį su Stase Jonyniene. Papasakotas labai gražus, kinematografiškas epizodas korsakynės kieme: „O vaikai labai mėgdavo nubėgt prie Instituto. Dabar jie nebebėga – būna savo kieme. Dabar ir tų vaikų mažiau. Tada buvo labai daug vaikų. Tiesiog labai daug. Jiems čia vietos maža. Jie, kaip sakoma, apšnioja visą kiemą, o paskui jiems rūpi tenai – į Institutą. Užlipa per tvorą. Kažkas iš tėvų pasakė: „Na, palaukit, pamatys jus Korsakas, tai gausit!“ Vaikai labai bijojo Korsako. Kai jie ateina, sakau: „Tai ką, jau buvot kieme?“ Jie: „Na, taip, buvom.“ „Ar matėt Korsaką?“ – „Ne, nematėm.“ – „Ar bijot jo?“ Nieko nesako.“

Kiek daug galvoje turiu tokių epizodų iš niekad nepastatysimų meninių filmų.

 

Spalio 6 d.

1873 m. gimė Vladas Putvinskis-Pūtvis, visuomenės ir kultūros veikėjas, rašytojas, knygnešys  (m. 1929).

Dailiai šeimos lėšomis perleistą, Antano Žmuidzinavičiaus iliustruotą Vlado Putvinskio-Pūtvio knygą „Giedrė“ esu gavusi iš Giedrės Šmitienės. Perskaičiau su įdomumu. Įdomiausia, aišku, laumės personalija – dr. Giedriaus Židonio pabaigos žodyje rašoma, kad, „pasigavęs laumę ir su ja susituokęs, vyras nesigailėdavo, nes ji buvo neprasta darbininkė – bet kokius darbus, jai paliktus vakare, vyras rytą rasdavo jau nudirbtus. Pasakojama ir tai, kad pagautos laumės būdavusios liūdnos žmonos, net vaikų susilaukusios nepralinksmėdavo.“ Visa tai giliai apmąsčiau (atrodo, kad toji laumė Giedrė, šiandieniniais terminais mąstant, parodė klasikinius depresijos simptomus). Tačiau knygos siužete esama ir daugiau senovinius šeimos papročius demaskuojančių įdomybių.

Mitologijoje gyvi pasakojimai, kaip vyrai, nuėję prie upės pasižiūrėti nuogų laumių, apsibrėždavo aplink save ratą, kad jos nieko pikto nepadarytų. Galvoju, kad panašų simbolinį ratą brėžiu ir aš, todėl aktyvistai manęs savotiškai privengia. Jie žino, kad galiu būti itin nemalonus žmogus (tiesa, veikiau laumė). Taigi, mūsų keliai išsiskiria. Man jie, be abejo, irgi nėra malonūs, nors su kai kuriais sieja dalykiniai santykiai.

 

Spalio 13 d.

1845 m. gimė Silvestras Gimžauskas, kunigas, lietuvybės puoselėtojas, knygnešys. Palaidotas Lenkijoje, kapas nežinomas (m. 1897).

Besibastydami po buities muziejų Rumšiškėse netikėtai aptikome trobą, kurioje, liudijo informacinė iškaba, gimė ir augo Silvestras Gimžauskas. Vienoje patalpoje ant stalo sudėtos grifelinės lentelės, nes ten buvusi slapta daraktorių mokykla. Įdomus faktas, kad Gimžauskas turėjo alkoholiką brolį – Silvestrui jau klebonaujant Valkininkuose, šis, negavęs pinigų degtinei, įskundė jį policijai dėl knygnešystės. Buvo iškratyta visa apylinkė.

 

Spalio 31 d.

1941 m. gimė poetė, redaktorė Elena Mezginaitė (m. 2005).

Apmaudu, kad žmonės šiaip ne taip žino poetą Robertą Danį, tačiau nežino tikrai ne prastesnės poetės Elenos Mezginaitės. Bet žmonės daug ko nežino, ir patys dėl to kalti.

Kas kartą, lipdama tais „Suokalbio“ laiptais (neapsiverčia liežuvis jų kitaip vadinti), galvoju, kad ir aš čia kadais galėjau paslysti ir pan. Matyt, saugojo angelai sargai. Nepakenktų pašlakstyti juos švęstu vandeniu (tą žinančiojo sąmonėje pabustų bent jau atsargumas).

 

-gk-