Pasaulio matavimas vyrais ir visu tuo, kas su mumis „darosi“
Vasario 26 dieną prasidėjusios Vokiško kino dienos publikai mestelėjo drąsų klausimą: „Ar ateisi?“ Visą mėnesį įvairiuose Lietuvos miestuose galima susipažinti su šiuolaikinio vokiečių kino naujienomis. Goethės instituto, Austrijos ambasados Vilniuje ir Šveicarijos ambasados Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje organizuojamos peržiūros Lietuvoje vyksta jau ketvirtus metus iš eilės. Reikėtų pasakyti, kad paantraštė „Ar ateisi?“ atrodo gerokai per drąsi dviem aspektais: pirma – atidžiau pastudijavus programą gana greitai paaiškėja, kad joje nėra nė vieno must see filmo (nė vienos pavardės, kurią pamatęs nuoširdžiai sukrykštum, o daugelis filmų atrodo pažymėti neišvengiamu klišės ženklu (bet gal taip yra dėl nieko nesakančių filmų aprašymų?), antra – Vokiško kino dienos vyksta tarp dviejų kino renginių, kurie gerokai pranoksta jų programą. Dar visai neseniai braukėme džiaugsmo ir liūdesio ašaras atsisveikindami su prancūzų kino festivaliu „Žiemos ekranai“, kurio Otaro Joselianio retrospektyva (su pačiu režisieriumi pašonėje) ir speciali Marguerite Duras skirta programa nė nelygintinos su vokiškuoju asortimentu. Visgi teisybės dėlei reikia pasakyti, kad jei gretinsime Vokiško kino dienų repertuarą su „Žiemos ekranų“ naujųjų filmų programa – žymaus skirtumo nerasime. Tačiau kitas „kaimynas“, kovo 20-ąją prasidėsiantis „Kino pavasaris“, jas suryja it banginis mažą žuvelę – net nekramtęs. Nes kam leisti pinigus abejotinų ir antraeilių vokiečių filmų dietai, jei netrukus bus galima kaip reikiant papuotauti renkantis ne vien iš must see, bet ir iš įvairiausius „kino iškrypėlių“ poreikius tenkinančios pasiūlos.
Kadras iš filmo „Tamsioji pusė“
Stengdamiesi ignoruoti šalia gyvenančius „turtingesnius“ kaimynus galime atkreipti dėmesį, kad nors matyti filmai savarankiškai ir originaliai neapmąsto gilesnių temų, geba gana įdomiai rezonuoti su dabartinėmis pasaulio ir Lietuvos naujienomis. Pavyzdžiui, Vokiško kino dienų atidarymo filmas „Tamsioji pusė“ (rež. Frauke Finsterwalder, 2012/2013), kalbantis apie Antrojo pasaulinio karo sukeltų kančių užmarštį ir pastarosios nulemtą naują smurto protrūkį, tarsi atitaria įtampai, šiomis dienomis jaučiamai dėl Rusijos veiksmų Kryme. Filme matomas „nepaaiškinamas“ vaikų žiaurumas, visuomenė tūnantis blogis primena austrų kino grando Michaelio Hanekės psichologiškai ir filosofiškai tamsų filmą „Baltasis kaspinas“ (2009). Pastarajame žiaurus vaikų elgesys vaizduojamas kaip Antrojo pasaulinio karo preliudija, belieka kelti klausimą, ar šių dienų kontekste „Tamsioji pusė“ nepranašauja Trečiojo pasaulinio.
Kalbėti apie Rusijos veiksmus Kryme kaip apie Trečiojo pasaulinio uvertiūrą daug kam atrodo absurdiškas scenarijus. Tenka pripažinti, kad ir šio teksto autorė linkusi tuo abejoti, tačiau „faktas kaip blynas“ – Antrojo pasaulinio pradžia daugelis žmonių taip pat negalėjo patikėti. Veikiausiai šią „negalėjimo iki galo tuo patikėti“ būseną galėtume gretinti su kitu Hanekės filmu „Linksmi žaidimėliai“ (1997), kuriame atkeliavę į vienos šeimos namus du juodu sarkazmu trykštantys vyrukai pradeda terorizuoti šeimininkus. Pastarieji, atrodo, galėtų išsikviesti pagalbą ar kitaip pasipriešinti, tačiau to nesiryžta daryti, kol ne per vėlu, vien dėl visa aptraukusios netikrumo skraistės – negalėjimo iki galo patikėti tuo, kas su jais darosi.
Šios netikrumo būsenos svarbi dalis „darosi“ yra nepaprastai problemiška. Nes konstatuoti, kad tuo metu – Antrojo pasaulinio karo pradžioje ar chuliganams įsiveržus į idilišką šeimos gyvenimą „Linksmuose žaidimėliuose“ – iš tiesų „darėsi“, galima tik palikus praeityje potencialo išsipildymą. O esant potencialių galimybių srauto skleidimosi suintensyvėjimo taške belieka visa savo esybe „kvėpuoti“ netikrumo būsena arba stengtis ją ignoruoti. Įdomu tai, kad būnant šiame erdvėlaikyje dėl visa apgaubiančios netikrumo būsenos mintimis galima „vaikščioti“ visomis tapsmo kryptimis arba nuo jų užplūstančios šių krypčių pertekliaus grėsmės sustingti it stabo ištiktam ir nekrustelėti iš vietos.
Negalėjimas matyti ateities arba „negalėjimas tuo [kas darosi] iki galo patikėti“ susijęs su didžiausios „blogybės“ numatymu ir kartu atsisakymu iš principo patikėti jos išsipildymu, nes pastaroji galimybė priskiriama absurdo sričiai. Manau, kad panašus proto judesys prisidėjo ir prie to, kad kovo 8 d. Vilniuje į mitingą prieš abortų draudimą arba „Už moterų teisę spręsti pačioms“ susirinko palyginti mažai (apie 150) žmonių, nors socialiniuose tinkluose žmonių, pasisakančių „už teisę į saugų ir legalų abortą“, skaičiai buvo ir yra žymiai įspūdingesni. Kol Seimo nariai dėl vienadienio populiarumo nepriėmė didelei daliai Lietuvos piliečių fizinę grėsmę užtraukiančio įstatymo, kol TAI nenutiko – „nepasidarė“, – mes negalime patikėti tuo, kas „darosi“, nes iš karto įsivaizduojame, kad abortas uždraudžiamas, ir iš karto šį vaizdinį nurašome kaip nesąmonę, absurdą. Tad nors esame prieš panašaus pobūdžio individo laisvę varžančius sprendimus, kartais nepakankamai skiriame dėmesio kovai prieš juos vien todėl, kad laikome jų išsipildymo galimybę netikra, nerealia, absurdiška. Tikime tuo ne ką daugiau, nei iš košmaro pabudęs žmogus sugeba tikėti, kad jį vaikosi milžiniškas keptas žiurkėnas.
Dėl minėto „negalėjimo patikėti tuo, kas su mumis darosi“ faktoriaus iškovotas teises, laisves, nepriklausomybes išsaugoti kartais gali būti sunkiau, nei jas tiesiog iškovoti. Nes ši netikrumo būsena, šis galvojimas, kad „viskas tikrai negali pablogėti, nes tai būtų paprasčiausiai absurdiška ir šiaip AŠ ATSISAKAU TIKĖTI ŠIA GALIMYBE“, šis pasikliovimas kažkieno kito „sveiku protu“ žmones daro neveikliomis ir nepilietiškomis daržovėmis.
Kadras iš filmo „Pasaulio matavimas“
Su šiomis realijomis, bet toli gražu ne tuo kampu, kurio akivaizdžiai norėtų laikytis filmo kūrėjai, susijęs ir antrasis Vokiško kino dienų filmas „Pasaulio matavimas“ (rež. Detlev Buck, 2011/2012). Šiame Holivudą nesėkmingai bandančiame mėgdžioti filme pasakojama apie du XIX a. pradžios mokslininkus. Kad ir kaip būtų stengiamasi parodyti pastarųjų kitoniškumą, į akis labiau krinta į antrą planą pasitraukusių jų artimųjų pasiaukojimas ir garbstomas, kaip kitoniškumo pagrindas, šlykštus didingųjų vyrų elgesys. Ypač iškalbinga scena, kurioje genialusis matematikas Gausas piktinasi, kad jo maži vaikai, būdami tokie išoriškai panašūs į jį, yra tokie „kvaili“. Simptomiška, kad šis pyktis nukreipiamas į paklusniai tylinčią mokslininko žmoną.
Šiame kontekste moteris vaikus privalo „gaminti“ ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai, be išeiginių ir šventinių dienų. Jos gaminiai privalo atitikti vyro, visuomenės, valstybės poreikius ir pageidavimus. Moteris turi prigimdyti daug pigios darbo jėgos, daug patrankų mėsos ar paveldėtojų. Ir šiuo požiūriu moteris nėra lygintina su amatininku, nieko panašaus – šiame kontekste ji fabrikas, išrastas anksčiau už fabrikus. Tokia moteris-fabrikas yra vyro genijaus išradimas ir pasiekimas. Natūrali išdava pasaulio, kuris matuojamas vyrais.
Dėl minėtojo „negalėjimo patikėti tuo, kas su mumis darosi“ ir iš jo plaukiančio neveiklumo mes rizikuojame prarasti tai, kas buvo iškovota – taiką ir teisę į savo kūną. Laikas nustoti manyti, kad realybė yra racionali. Net labai dažnai ji būna absurdiška iki negalėjimo pačiomis baisiausiomis spalvomis ir atspalviais, tad tegu mūsų neklaidina įsitikinimas, kad „taip tiesiog negali nutikti“. Sustabdykime „linksmus žaidimėlius“ jiems dar neįgavus pagreičio.
