AUŠRA KAZILIŪNAITĖ

Eilės

 

 

dabar aš išprotėjau

mano suknelė guli ant žemės

niekada jos nemėgau

dabar aš išprotėjau

mano griaučiai pagaminti iš seno veidrodžio

juose atsispindi miškan grįžtantis elnias

 

 

pavasaris

 

sėdėdama šalia užuodžiu –

tavo rūbai slepia žaizdas

 

per odą prasikalusius

magnolijų žiedus

 

 

sala

 

naktį po jo akių vokais neramiai šniokščia jūra

kyla baisi audra, dūžta laivas

niekas neišsigelbėja, išsigelbėja raudonplaukė

ją išmeta į krantą

balta suknelė, balta dėmė vidury pilko paplūdimio

gyvena viena

trijų kambarių bute

valgo akmenis ir salos augmeniją, jos veidas raukšlėjasi

dabar be dešimt septynios ji it negyva guli šalia jo lovoje

 

 

burės

 

nuogi lauke ilgai žiūrėjo į pilką cemento sieną

 

ant savo pečių jautė vėją

savo raukšlėse jautė vėją

savyje jautė

 

jautė kaip kitame pasaulio gale skruzdėlės tempia į skruzdėlyną

už jas pačias didesnius seno medžio spyglius

 

kaip ašramuose medituoja vienuoliai

 

kaip nepilnametės vemia Vilniaus gatvėje

 

kaip plečiasi visata ir krenta laikas

 

kaip plečiantis visatai

plečiasi

Vilniaus gatvėje vemiančios mergaitės

 

 

omletas

 

ruošiausi kepti omletą

praskėliau vieną kiaušinį

tada antrą

trečiame radau murziną berniuką

 

sėdėjo be tėvų, vienas

prekybos centre

šalia savęs turėjo dėžutę

 

apsidairiau, ar niekas nemato

ir toliau gaminau

pusryčius

 

 

konferencija

 

iš tiesų tai jokios jūros net ir nėra

mus apgavo, bet kartais labai puiku būti apgautam

ypač kai ta apgavystė tokia keista, tokia nei šiokia, nei tokia

o per kavos pertraukėles yra cinamoninių bandelių

 

viskas labai paprasta

tiesiog nuvedi žmogų prie jo tuštumos ir duodi maudymuką

visą likusį darbą atlieka pats

šniokščia, ošia, banguoja, klykia, ūžia ir visos kitos nesąmonės

 

vadinasi, jau užkibo, dabar jau pasakos visiems, kad yra jūra

atsiveš čia, prie tos tuštumos, per vasaros atostogas šeimą, žais paplūdimio žaidimus

gal jei labai pasistengs, net gaus saulės smūgį

vaikščios visas romantiškas vakarais ir žiūrės į saulėlydžius

o rytoj su visai nepažįstamais žmonėmis išsirengs ir sausakimšame plotelyje deginsis

paskui pliuškensis tuštumoj, gal net kur giliau įbridęs šiek tiek nusišlapins

 

matys savo veidą jūroje, matys mirgėjimą

visi tie įvairių spalvų akmenėliai, negyvų moliuskų kriauklės

stiklo šukės glotniais paviršiais, anksčiau jie buvo aštrūs

tada, kai dužo, ir dar gerokai po to

aštresni nei dabar

 

matys jūržoles, jos slepia daug paslapčių, jos slapukės

žino daugiau nei mes, jos žalios, o paskui gelsvos, kartais netgi labai juodos

išmestos ant kranto dvokia, jas kapsto tie maži paukščiai, kurių pavadinimo nežinau

prieš nusisukdami nuo tavęs jie visada džiugiai sucypsi

 

vėlai naktį stovėdamas priešais veidrodį girdės žuvėdras

matys atspindį, banguojantį veidą ir ant kranto išmestus skenduolių kūnus

jų rožinės lūpos švelniai šypsosi

jų rožinės akys yra rožinės

pasilabini su visais, paspaudi rankas, pasiūlai kavos ar arbatos

ir susėdę diskutuojat, kas apie žvynus, kas apie tai, kaip iš tiesų niekas nieko nereiškia

tie, kur geriau pasiruošę, net turi power point skaidres su jūrine lydeka

 

 

kaip mes buvome dievais

 

buvo likusios dvi dienos iki velykų, didysis penktadienis
anot vikipedijos, tai sielvartingiausia krikščionių kalendoriaus diena
kristaus mirties ir palaidojimo diena
mes ėjom panevėžio gatve, naujininkuose, ten už geležinkelio
dominykui tėvai davė autobusiuką, tad galėjom varyti prie ežero
skubėjom, nes buvo jau vakaras
nors ir šiltas pavasaris, bet nusileidus saulei būna labai šalta
ir tada ten už posūkio kitoj gatvės pusėj pamatėm jį, gulintį ant žolės
ne, pirma pastebėjom tris vaikus, tokius tarp vaiko ir paauglio
vieną mergaitę ir du berniukus
mergaitė ir vienas iš berniukų stabtelėjo ant šaligatvio, nė žingsnio pirmyn
drąsiausias iš jų patraukė pirmyn prie jo
sekdama akimis berniuką pamačiau ant žolės tįsantį ir tą, prie kurio jis priėjo
žvalgyba pavyko, netrukus pamojo ranka kitiems
galiausiai visi trys pypliai jau stovėjo aplink jį, tokį bejėgį
galėjom praeiti, bet negalėjom, tai apsižvalgėm į šalis, ar nėra mašinų
ir perėjom į kitą gatvės pusę, prie jų
norėjom klaust, kas nutiko, bet visi kalbėjo tik rusiškai, o mes nemokam rusiškai
tad po mūsų nipanimaju įsivyravo tyla
galiausiai vyras su nešvaria beisbolo kepuraite įsmeigė į mus šviesiai mėlynas akis
kalbėjo rusiškai, bet aš ėmiau suprasti, ką sako
pasakojo apie Afganistano karą, kad buvo kontuzytas
mes su vaikais norėjom suprasti, ar jis gali paeiti, klausėm, ar iškviesti greitąją
tada prakalbo lietuviškai ir klausė, iš kokios mes televizijos, ir prašė iš jo nesijuokti
galiausiai atsistojo nuo žolės ir parodė, kad gali paeiti
tada ėmė grabinėti savo krepšį ir tyliai murmėti
tuoj išsitrauksiu revolverį, tuoj išsitrauksiu patranką
vaikai, pamatę, kad jis pastovi ant kojų ir dar ieško ginklo, susižvalgė ir patraukė savo keliu
norėjau nueiti ir aš, norėjau būti nepriėjusi, bet supratau, kad jau per vėlu
nebūčiau nustebusi, jei išsitrauktų ginklą, bet buvau rami
jo rankose netrukus atsidūrė sena odinė piniginė
atidaręs užtrauktuką ištraukė vieno euro monetą ir ištiesė dominykui
žiūrėjau į jo sugrubusias, ištinusias, apdaužytas rankas ir šlykštėjausi
ir norėjau nekęsti savęs, kad šlykščiuosi, bet nepavyko
tada jis vėl pažvelgė į mus, tokiom mėlynom mėlynom akim
sako, aš, gediminas, noriu paaukoti pinigą dievui, nes žmogus irgi dievas
dominykas paėmė eurą ir grąžino jam, sakydamas, kad mes ne dievai
bet vyras beisbolo kepuraite nepasidavė
tai, kad grąžinom eurą, tapo galutiniu įrodymu, kad esam dievai
dabar jis jau žiūrėjo į mus tokiom akim, kokiom dar nebuvo žiūrėjęs
meldė pagalbos ir atleidimo
ir meluočiau, jei sakyčiau, kad tuo metu negalvojau
kaip šalta bus nuvažiavus prie ežero

 

 

išėjau į lauką

savo kambario vidury

 

ten tuščios gatvės

visi vienas kitą aplenkia

 

sukumpus senutė

iš paskutiniųjų tempia maišą

 

iki viršaus pilną pavasario

 

 

 

jie renka žoles

ir šnabžda burtažodžius

eina į darbą, gimdo vaikus

sensta ir miršta, ir gimsta

nuogi šlakstosi vandeniu

ir vartosi ant žolės

 

kokia ilga ta

trumpiausia metų

naktis

Jolitos Puleikytės piešinys

Jolitos Puleikytės piešinys

 

 

tavo delnuose mažas raudonas paukštelis

padėjo žydrą kiaušinį

 

jame vidury nakties žingsniuoja vienišas praeivis

šnara medžiai, čirpia cikados

stiprėja vėjas, ilgėja šešėliai

kitame miesto gale tie, kas nemiega, kviečia

policiją

 

jie jaučia, jaučia, kad kažkas dedasi

jaučia nuo tavo delnų sklindančią šilumą

iš tavo akių dvelkiantį liūdesį

kuris išperės dar vieną rytą

 

 

tik virpėjimas

 

naktimis mes grįžtam į taigą

ir mokomės įkurt ugnį

 

violetinė dangaus liepsna

kunkuliuoja ir mainosi

tarsi spalvos norėtų padėti

 

mūsų liko nedaug

bet niekada daug ir nebuvo

 

tik virpėjimas žvelgiant į tolį

tik šimtaakių elnių praminti miško takeliai

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.