Rugsėjo lentynos

MARIUS BUROKAS

Pirmojo rudens mėnesio nedidelę knygų apžvalgą pradėsiu parodomuoju pabambėjimu. Bambės vienas rimčiausių šiuolaikinių JAV rašytojų Jonathanas Franzenas, kurio romanas „Pataisos“ pagarsėjo ir Lietuvoje, tik ne savo kokybe, o niūriu mūsų šalies paveikslu. „Pataisų“ gal daug kas ir neskaitė, bet apie arklieną valgančius lietuvius girdėjęs tikrai kas antras. Franzenas Valstijų spaudoje garsėja aštriais ir piktinančiais pasisakymais, šįkart jo pagieža nukreipta į „Amazon“: „Mano mažame pasaulio kampelyje, kuris vadinamas Amerikos grožine literatūra, „Amazon“ vadovas Jeffas Bezosas gal ir nėra Antikristas, bet vienas iš keturių Apokalipsės raitelių tai jau tikrai. „Amazon“ trokšta pasaulio, kuriame rašytojai arba patys leidžia knygas, arba jas leidžia „Amazon“. Tuomet skaitytojai, rinkdamiesi knygas, tampa priklausomi nuo „Amazon“ apžvalgų, o rašytojai tampa patys atsakingi už savo reklamą. Tame pasaulyje klestėtų tauškaliai, „Twitterio“ fanatikai ir pagyrūnai, jame valdytų žmonės, turintys pinigų susimokėti už šimtus teigiamų savo knygos recenzijų. Tačiau kas nutinka žmonėms, kurie tampa rašytojais, nes tauškalai, „Twitteris“ ir pagyros jiems atrodo nepakenčiamai lėkštos socialinio bendravimo formos? Kas nutinka žmonėms, kurie nori bendrauti rimtai, asmuo su asmeniu, gaubiami spausdintinio žodžio ramybės ir pastovumo? Ką daryti žmonėms, kuriuos suformavo meilė rašytojams, rašiusiems tais laikais, kai išleidžiant knygą vis dar egzistavo kažkokia kokybės kontrolė, o literatūrinė reputacija reiškė daugiau nei savigyros ir savireklamos decibelų lygis?“

Šie klausimai nėra visai retoriniai, jie anksčiau ar vėliau kils ir ankštame Lietuvos leidybos pasaulyje, todėl snausti ir tikėtis, kad visa tai ne mūsų problemos, nederėtų. Bet, nepaisant Franzeno ugningos retorikos, geros knygos leidžiamos ir čia, ir už Atlanto.

Viena labiausiai lauktų rudens knygų tapo šį mėnesį pasirodęs Stepheno Kingo romanas „Doctor Sleep“ („Daktaras Miegas“). Tai turbūt garsiausio Kingo romano „Švytėjimas“ tęsinys. Džeko Torenso sūnus Denis – jau suaugęs vyras, deja, vaikystėje patirtas siaubas vis dar jį persekioja. Denis – žmogus-griuvena, alkoholikas, neturintis nuolatinio darbo ir gyvenamosios vietos. Viskas prasideda, kai Denis ima lankyti anoniminių alkoholikų susirinkimus ir įsidarbina vienuose senelių namuose. Jo paranormalūs talentai padeda namų gyventojams ramiai palikti šį pasaulį. Tačiau blogis nesnaudžia – netrukus Deniui teks susidurti su keletą amžių gyvuojančia žudikų maniakų gauja, mintančia kitų žmonių skausmu. Na ir, žinoma, vėl apsilankysime garsiajame viešbutyje. Kurgi daugiau galėjo savo lizdą susisukti visokie pragaro išperos?

Kaip ir visada, perpasakotas Kingo romano siužetas skamba kvailai, bet pats romanas toks neturėtų būti. Pirmosios recenzijos – teigiamos. Dauguma recenzentų pažymi, kad „Daktaras Miegas“ nėra toks baisus ir klaustrofobiškas kaip „Švytėjimas“, bet tai išradingas, įdomus, kvapą gniaužiantis romanas. Jame Kingas pirmąkart atvirai prabyla ir apie alkoholizmą. Jis žino, apie ką rašo, pats yra perėjęs tą pragarą ir nebegeria jau porą dešimtmečių (beje, viename interviu jis sakė, kad nepamena, kaip parašė vieną savo baisiausių knygų – „Kudžą“).

Rašytoja Margaret Atwood savo recenzijoje Kingą vadina patikimu gidu po anapusinį pasaulį. Ji rašo, kad siaubo žanras – vienas literatūriškiausių, kad jo nederėtų nurašyti kaip žemesnės literatūros. Atwood teigia, kad visa klasikinė Amerikos literatūra – Poe, Melville’is, Hawthorne’as, Jamesas – įkvėpimo semiasi iš siaubo šaltinio. Siaubo literatūra vertinga, nes priverčia mus abejoti realybės tikroviškumu, praplečia pasakojimo ir žanrų ribas. Bet visa tai – gryni postringavimai, palyginti su keletu valandų, praleistų atsivertus Kingo romaną. Tikiuosi, krūpčiosite, kai skaitysite.

Populiariosios (o gal aktualiosios?) literatūros naujienas pratęsiu šių metų liepą išleistu Vakarų Vokietijoje gimusio ir užaugusio britų žurnalisto Davido Crosslando trileriu „The Jewish Candidate“ („Kandidatas žydas“). Romano tema labai aktuali ir skandalinga (tiek Vokietijoje, tiek, manau, ir pas mus).

Britų žurnalistas atsiunčiamas į Vokietiją rašyti apie pačią garsiausią rinkimų kampaniją nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų. Kanclerio postą pirmąkart Vokietijos istorijoje nori užimti Rudolfas Gutmanas, žydas, žadantis išvaduoti Vokietiją iš praeities pančių. Jo varžovas – Hermanas fon Tjetjenas, kraštutinės dešinės kandidatas, žadantis padėti šaliai atsikratyti musulmonų imigrantų.

Netrukus žurnalistas, padedamas kolegos, atkapsto, kad Tjetjenas susijęs su puikiai organizuotu neonacių pogrindžiu ir ketina jiems užsakyti nužudyti Gutmaną. Tjetjenas su neonaciais taip pat planuoja teroristų atakas, už kurias kaltę suverstų musulmonams.

Skamba labai madingai, bet iš tikrųjų, pasak autoriaus, Vokietijoje neonacizmas – rimta problema. „Neonaciai kelia grėsmę, – sako jis viename interviu. – Jie turi lėšų, jie nėra tokie kvaili, kaip žmonės mano. Jie taip pat turi sukaupę nemažai ginklų. Tad kodėl gi jie ir tikrovėje negalėtų įvykdyti politinės žmogžudystės?“

„Vokiečiai nejaučia neonacių keliamos grėsmės, – toliau kalba autorius. – Jie padarė tiek daug atgailaudami už Holokaustą ir Trečiojo reicho nusikaltimus, todėl galvoja: „Viskas, mes nuveikėme užtektinai.“ Jie linkę užmerkti akis ir neeskaluoti neonacių daromų nusikaltimų.“

Crosslando nuogąstavimai tikrai turi pagrindo: 2011 metais policija atsitiktinai aptiko pogrindinę neonacių organizaciją „National Socialist Underground“ (NSU), nužudžiusią 8 turkus, graiką ir vokiečių policininkę. Šiais metais vyko, o gal ir tebevyksta šios organizacijos narių teismai.

Galbūt minėtuoju trileriu galėtų susidomėti ir Lietuvos leidėjai. Kaip perspėjimu.

Rugsėjo 17 dieną pasirodė naujas, aštuntasis, vieno garsiausių ir paslaptingiausių JAV rašytojų, postmodernizmo klasiko (tai neskamba keistai, nes postmodernizmas, regis, jau baigėsi, tad galime kalbėti ir apie jo klasikus) Thomo Pynchono romanas „The Bleeding Edge“ („Kruvina riba“).

Šis romanas – savotiškas detektyvas, kuriame Pynchonas nagrinėja dvi temas: Rugsėjo 11-osios įvykius ir interneto poveikį visuomenei.

Veiksmas vyksta 2001 metų Niujorke, pagrindinė veikėja – nelegaliai dirbanti privati detektyvė ir vieniša dviejų vaikų motina Maksin Tarnou – tiria kompiuterių apsaugos bendrovės finansus. Tyrimo metu surezgamas įprastas Pynchonui pasaulinio sąmokslo voratinklis. Maksin tenka susidurti su rusų mafija, kompiuteriniais įsilaužėliais, neoliberalais, profesionaliu kvepalų kūrėju, apsėstu Hitlerio odekolono paslapties, ir kitais ne mažiau margais (ar marginaliais) personažais.

Tai romanas-žaidimas, bet Pynchonas žaidžia rimtai. „Ši knyga juokinga, liūdna, paranojiška ir lyriška. Negalėjau liautis jos skaičiusi. Noriu ją perskaityti vėl“, – rašo viena recenzentė.

Savo romane Pynchonas žengia į „Matricos“ teritoriją, aptaria interneto paauglystę, tikrovės ir virtualybės santykį, Rugsėjo 11-osios įvykių paliktą traumą, įsivelia į kabalistinius žaidimus ir analizuoja lyčių santykius.

Pynchoną sunku skaityti, bet jis unikalus tuo, kad sugeba perteikti mūsų beprotiško pasaulio margumą, iškelti į paviršių visiškai, regis, nesusijusių dalykų ryšius ir suteikti pasauliniam jovalui gilesnę prasmę (juk žaidimas – rimčiausias žmonijos užsiėmimas). Šiame romane kiekvienas aptiks temą sau, tik svarbu rasti laiko jį perskaityti.

Norėčiau dar probėgšmais paminėti ir keletą įdomesnių šį rudenį pasirodžiusių ar pasirodysiančių biografijų. Rugsėjo 3 dieną išėjo nauja Shane’o Salerno ir Davido Shieldso parašyta Jerome’o Davido Salingerio biografija „Salinger“. Ji buvo rašoma aštuonerius metus ir sudaryta iš daugiau nei 200 žmonių pasakojimų. Itin pabrėžiama ir smulkiai aprašoma Salingerio patirtis Antrajame pasauliniame kare (Salingeris kovojo Normandijoje ir buvo tarp pirmųjų į Dachau koncentracijos stovyklą įžengusių karių).

Biografija sulaukė gan įvairių recenzijų. Ji peikiama už nerišlumą, kartojimąsi, vientisos struktūros nebuvimą, prikimšta sensacingų faktų (dauguma nepatikrinti); joje kalbama apie pirmąją Salingerio žmoną vokietę, su kuria jis išsiskyrė, nes ji buvo gestapo informatorė, aptariama nenusileidusi Salingerio sėklidė, rašytojo polinkis į paaugles mergaites, jo pairusi psichika.

Deja, pasak „The Guardian“ recenzentų, apie Salingerio kūrybą biografai nepasako nieko naujo, gero ar įdomaus. Ką gi, dar viena ne itin vykusi Salingerio biografija? Gal reikia palaukti, kol jis pats viską paaiškins? Kai bus išleisti jo esami ar tariami rankraščiai.

Spalio pradžioje turi pasirodyti Kolumbijos universiteto jidiš kalbos, literatūros ir kultūros profesoriaus Jeremy Dauberio parašyta vieno garsiausių žydų rašytojų, moderniosios jidiš literatūros tėvo Šolom Aleichemo biografija „The Worlds of Sholem Aleichem“ („Šolom Aleichemo pasauliai“).

Tai pirmoji išsami šio autoriaus biografija anglų kalba. Dauberis ne tik pasakoja rašytojo biografiją, bet ir pateikia platų to meto kontekstą, išsamų žydų gyvenimo paveikslą. „Dauberio stilius sklandus, aiškus, lankstus, o rašytojo portretas – ryškus ir išsamus“, – rašo „Kirkus Reviews“. „Du šimtai tūkstančių žmonių dalyvavo Aleichemo laidotuvėse 1916-aisiais. Jis buvo mylimiausias žydų pasaulio rašytojas, bet prireikė beveik šimto metų, kad pasirodytų jo biografija. Laimė, Jeremy Dauberio biografijos vertėjo laukti. „The Worlds of Sholem Aleichem“ – originali, jaudinanti, įžvalgi knyga“, – rašo Nacionalinio jidiš knygų centro įkūrėjas Aaronas Lansky. Galbūt ši biografija praverstų ir mums.

Spalio pabaigoje geroji naujiena laukia ir melomanų – bus išleista garsaus ilgamečio „The Los Angeles Times“ muzikos kritiko ir autoriaus Roberto Hilburno parašyta legendinio dainininko, vieno įtakingiausių XX amžiaus muzikantų Johnny Casho biografija „Johnny Cash: The Life“ („Johnny Casho gyvenimas“).

Hilburnas domėjosi Casho karjera, yra ne kartą ėmęs iš jo interviu. Jis buvo vienintelis žurnalistas, dalyvavęs legendiniame 1968 metų Casho koncerte Folsomo kalėjime, jis taip pat ėmė iš muzikanto interviu prieš pat jo mirtį 2003-iaisiais. Ši biografija – asmeninių prisiminimų ir kruopštaus archyvinio darbo junginys.

Reikia tikėtis, kad biografija tikrai bus vykusi (nes kol kas rimtų atsiliepimų apie ją nėra) ir kada nors atsidurs ir mūsų lentynose. Manojoje ji tikrai turėtų atsidurti.

Dienraštis „The Guardian“ šį mėnesį rašė, kad į britų literatūrą pastaraisiais metais vėl sugrįžta romanų apie Jėzų mada. Minimas jau „Šiaurės Atėnuose“ (IX.20) aptartas Colmo Tóibíno plonytis romanas (gal tiksliau – apysaka) „The Testament of Mary“ („Marijos testamentas“). 2012 metais išėjo britų autorės Naomi Alderman romanas „The Liar’s Gospel“ („Melagio evangelija“), dar prieš metus – britų rašytojo Richardo Beardo romanas „Lazarus Is Dead“ („Lozorius miręs“), o 2010-aisiais – trilogija „Jo tamsiosios medžiagos“ išgarsėjusio Philipo Pullmano romanas „The Good Man Jesus and The Scoundrel Christ“ („Gerasis Jėzus ir šunsnukis Kristus“). Taip pat šiais metais išėjo ir alegorinis J. M. Coetzee romanas „Childhood of Jesus“ („Jėzaus vaikystė“).

Vienas iš šių metų Bookerio premijos žiuri narių Stuartas Kelly mano, kad tai gali būti savotiška reakcija į įvykius Artimuosiuose Rytuose arba į „rėksmingą ir tiesmuką tokių žmonių kaip Richardas Dawkinsas ateizmą. Žmonės gali ginčytis, ar tas naujasis ateizmas gerai, ar ne, bet jis nepaaiškina, kodėl Jėzaus istorija jau 2000 metų neduoda žmogaus vaizduotei ramybės.“

Buvęs Kenterberio arkivyskupas Rowanas Williamsas mano, kad evangelijos intriguoja rašytojus, nes „jų pasakojamoje istorijoje slypi pati didžiausia įsivaizduojama ironija – lemiamas dieviškosios jėgos, tikslo ir veiksmo įkūnijimas žmogaus pasaulyje pasirodo esąs ne tik klajojantis valstietis šamanas, bet ir figūra, kurios bandymas įtikinti sužlunga, kuri savo gyvenimą baigia pažeminta ir nubausta mirties bausme“.

Savo romane, perpasakojančiame Jėzaus gyvenimą, Naomi Alderman tarsi sugrąžina Jėzui žydiškumą, čia jis Ješua, Miriam sūnus. Jo gyvenimas pasakojamas keturių asmenų akimis: motinos, Judo, Kajafo ir Barabo. Veiksmas vyksta metai po nukryžiavimo. Alderman įspūdingai piešia gedinčios ir Jėzaus dieviškumu netikinčios motinos paveikslą, Jėzaus dieviškumas čia iš viso neišryškinamas, viskas dar neaišku, didžiojo įvykio sukeltos dulkės dar nenusėdusios.

Richardo Beardo romano perspektyva taip pat originali: Jėzus ir Lozorius buvę labai artimi draugai nuo pat vaikystės, bet po kažkokio paslaptingo įvykio jų draugystei atėjo galas, o keliai išsiskyrė. Lozorius tapo to meto „verslininku“, o Jėzus pasirinko pamokslininko kelią. Tačiau Jėzui ėmus garsėti ir daryti stebuklus Lozorius paslaptingai suserga, ima pūti gyvas. Beardas iškelia savotišką hipotezę: Lozorius nuo vaikystės buvo laikomas stipresniu, drąsesniu ir protingesniu, jį Dievas per Jėzų pasirinko savo bandomuoju triušiu – jis pirmas išbando, ką reiškia mirti ir prisikelti.

Radikaliausią versiją pasirenka Philipas Pullmanas – savo romane jis padalina Jėzų į du asmenis. Jis rašo, kad Marijai gimė dvyniai: Jėzus ir Kristus. Jėzus – stipresnis, sveikesnis, vaikų mėgstamas, o Kristus – silpnesnis „moksliukas“. Vėliau, jiems užaugus, įvyksta dar vienas persikeitimas: Kristus tampa atsargiu, į metafiziką ir suktybes linkusiu asmeniu, o Jėzus – aistringu, prieštaraujančiu įstatymui, gyvenimą mylinčiu žmogumi. Pasak Pullmano, tai Kristus dykumoje atliko Šėtono vaidmenį, jis vėliau tapo ir Jėzaus išdaviku. Pullmanas duoda suprasti, kad, Jėzų nukryžiavus, Kristus galingų ir paslaptingų jėgų pavedimu tampa evangelijų ir krikščionių bažnyčios įkvėpėju.

Visos šios neįtikėtinos interpretacijos – tik dar vienas bandymas savaip išsiaiškinti didžiąją paslaptį ar priartėti prie jos. Be to, tai meistriškai parašyti kūriniai, nė kiek tos paslapties nesumenkinantys.