Mirties šokio motyvas ir simbolika viduramžių Europoje

VITALIJUS MICHALOVSKIS

Viename iš senųjų Italijos vienuolynų iki mūsų laikų išliko užrašas, kuris trumpai, tačiau gana iškalbingai apibūdina daugeliui Europos viduramžių menu ir kultūra besidominčiųjų žinomo paslaptingo ir be galo keisto mirties šokio motyvo prasmę. Lietuviškai šis užrašas galėtų būti verčiamas taip: „Tu, mielasis Dievo tarne, nebijok leistis į šį šokį, nes kiekvienas gimęs privalo mirti.“

Mirties šokis (vok. Totentanz, pranc. danse macabre, isp. Danza de la Muerte) – tam tikru metu Vakarų Europoje užgimęs alegorinės simbolikos siužetas, anksčiausiai pasireiškęs žodinėje liaudies tradicijoje ir dailėje, vėliau ir literatūroje, skulptūroje bei muzikoje.

Pagrindinė šio motyvo mintis – žmogaus ir neišvengiamos, įasmenintos mirties susitikimas. Prieš pradedant kalbėti apie mirties šokio simboliką mūsų žemyno kultūroje būtina įvardyti ir tikrąsias ar numanomas priežastis, dėl kurių viduramžiški danse macabre vaizdiniai tapo kone išskirtiniu vaizduojamuoju žanru, daugiau ar mažiau paplitusiu didžiojoje Europos dalyje.

Neįmanoma tiksliai pasakyti, kada žmogus ėmė galvoti apie savo santykį su mirtimi ar kelti pomirtinio gyvenimo klausimus. Neabejotina, kad tai siekia pačius archajiškiausius žmonijos istorijos laikotarpius ir siejasi su primityviausių religijų užuomazgomis. Mirties vaizdiniai nuo seniausių laikų įsitvirtino mitologijoje, dažniausiai mirtis personifikuojama, jai suteikiami tam tikri atributai. Tai, kad mirtis yra neišvengiama visko, kas gyva, pabaiga (bent jau „šiame pasaulyje“), kad ir kokios būtų kultūrinės tradicijos ar regionas, buvo akivaizdu visuomet. Ir šiuo požiūriu Europa nebuvo išimtis. Jau senovės graikų mitologijoje su mirtimi (arba mirties, požemio dievais) bandoma derėtis, juos permaldauti, netgi pergudrauti, jiems atnašaujamos aukos. Gal ir netikslu būtų sakyti, kad pagoniškoje Europoje buvo susiformavęs tam tikras mirties kultas (greičiau jau mirties ir mirimo kultūra), tačiau pačios mirties sąvoka bei pomirtinio gyvenimo vaizdiniai ir iš jų kylantys klausimai užėmė neįtikėtinai svarbią vietą senosiose religinėse sistemose.

Mirties, prisikėlimo ir Paskutinio teismo motyvas be galo svarbus ir krikščionybėje, kurioje savo paties mirtį išgyvena ir centrinė figūra – Jėzus Kristus. Be to, daugelis sutinka, kad mirties tematika krikščioniškoje viduramžių Europoje įgavo didžiulį pagreitį ne tik dėl religinių tradicijų

Bernt Notke. Danse macabre. Fragmentas. Talino Šv. Mikalojaus bažnyčia

įtakos, bet ir dėl tam tikrų kitų objektyvių priežasčių. XIV–XV a., kurie ir laikomi klasikinio danse macabre žanro susiformavimo laikotarpiu, Europa išgyveno nelengvus laikus. 1347 m. žemyne įsiplieskė pirmieji buboninio maro židiniai, baisi epidemija netrukus apėmė daugelį Europos kraštų ir į kapus nuvarė apie trečdalį tuometinių gyventojų. Tuo pat metu tarp Prancūzijos ir Anglijos prasidėjo vadinamasis Šimtametis karas, jis nualino ištisas sritis ir dar labiau apsunkino vietos žmonių gyvenimą. Mirtis tapo dažna viešnia kiekvienuose namuose, pasitaikydavo ir masinių religinės psichozės formų. Kai kurių Vakarų Europos miestų gatvėse ir netgi kapinėse pradėti rengti teatralizuoti vaidinimai, kuriuose pagrindinis personažas buvo Mirtis, su savimi išsivedanti gyvuosius. Dar XVI a. pabaigoje Florencijos karnavalų metu mirties angelais ir numirėliais persirengę aktoriai važiuodavo karstų prikrautu vežimu ir dainuodavo visagalę mirtį šlovinančias dainas.

Sustiprėjęs žemiškosios būties laikinumo ir nenumaldomo memento mori suvokimas žmones vertė paguodos ieškoti religijoje. Nesuprantama ir baisi liga, suvokiama kaip Dievo siųsta bausmė už nuodėmes, akimirksniu pakirsdavo jauniausius ir sveikiausius, o gyvieji masinėse kapavietėse nespėdavo laidoti mirusiųjų. Tos epochos mene viduramžiškas mirties triumfo motyvas tapo vis populiaresnis. Dėl karų, suiručių, maro ir bado įsisiautėjusi mirtis buvo apdainuojama, apie ją kuriamos eilės, tapomi hiperbolizuoti paveikslai ir freskos. Vienas ryškiausių tos epochos pavyzdžių – žymusis Nyderlandų dailininko Pieterio Bruegelio vyresniojo paveikslas „Mirties triumfas“ (1562).

Religinis fanatizmas, sumišęs su atgailos jausmu ir paniška baime, išugdė mirties garbinimo psichozę, tad danse macabre žanro atsiradimas viduramžių Europos kultūroje veikiau buvo logiška bendros laikotarpio atmosferos išdava nei atsitiktinai atsiradęs reiškinys.

Vaizduojamajame mene mirties šokis gana lengvai atpažįstamas, nes pagrindinį vaidmenį jame visuomet atlieka du nepakeičiami personažai – gyvas žmogus ir jo pasiimti atėjusi Mirtis (arba jų grupės). Pastarosios vaizdavimas – gana klasikinis. Dažniausiai tai vaikščiojantys griaučiai ar apiręs lavonas. Mirtis gali turėti ir „klasikinius“ atributus (dalgį, smėlio laikrodį ir pan.), bet dažniausiai jos rankose vaizduojamas koks nors viduramžių muzikos instrumentas, kuriuo grodama ji tarytum kviečia gyvuosius sušokti paskutinį šokį. Kai kuriose kitose danse macabre kompozicijose gyvieji vaizduojami susikabinę su Mirtimi rankomis, o iš jų pozų akivaizdu, kad jie šoka ar tiesiog eina kartu.

Tačiau kodėl minėtai simbolikai pasirinktas būtent šokio ir muzikos motyvas, kuris paprastai daugiau siejamas su linksmybėmis, o ne su kraupia mirties tematika? Į šį klausimą vienareikšmiškai sunku atsakyti. Neabejotina, kad žiloje senovėje šokiai ir muzikos garsai turėjo apeiginę, dažnai mistinę prasmę. Daugelyje ikikrikščioniškų kultūrų apeiginiai šokiai buvo susieti su įvairiomis ne tik gyvenimo, bet ir mirties aplinkybėmis. Muzikos garsai taip pat buvo pasitelkiami ne tik linksminantis, bet ir bendraujant su anapusinėmis jėgomis ar protėvių vėlėmis. Be to, religinėje simbolikoje muzikinių instrumentų, pavyzdžiui, trimitų ar būgnų, garsai galėjo skelbti tam tikras permainas, įspėti apie kažko pabaigą ar naujo etapo pradžią. Dera atminti ir trimituojančių angelų vaizdinius bei pagoniškųjų mitologijų stebuklingus muzikos instrumentus. Matyt, šokiai ir muzikavimas – neatsiejami danse macabre elementai – kilo iš itin archajiškų pastarųjų vaizdinių. Paskutinis gyvųjų šokis neišvengiamos mirties akivaizdoje galėjo simbolizuoti tam tikrą perėjimą, šio gyvenimo kelionės pabaigą ar tam tikrą ritualinį veiksmą. Nepaisant gana baisios bendrosios tematikos, kai kurioms mirties šokio freskoms ar raižiniams šokio motyvas suteikia tam tikrą liūdnokai humoristinį atspalvį. Galbūt viduramžių menininkai į mirtį norėjo pažvelgti iš kiek ironiškos perspektyvos, o gal įtakos turėjo ir tam tikras psichologinis žmonių elgsenos aspektas, kai artėjančią kraupią neišvengiamybę norisi sušvelninti užsimirštant spontaniškų linksmybių sūkuryje.

Kita svarbi mirties šokio simbolikos prasmė – visų gyvųjų lygybė mirties akivaizdoje. Mirties šokis tarytum diktuoja vieną iš pagrindinių minčių, kad nesvarbu, kas tu buvai, kokios lyties ar amžiaus esi, kokius turtus turėjai, – vis tiek pasitiksi mirtį ir su ja teks sušokti paskutinį šokį. Viduramžių mene kartu su Mirtimi dažnai vaizduoti paties įvairiausio luomo ir amžiaus žmonės – popiežiai ir karaliai, valstiečiai ir riteriai, vargšai ir rūmų damos, žilagalviai senoliai ir kūdikiai lopšiuose. Nei jaunas amžius, nei įtaka visuomenėje, nei užimama padėtis, nei sukaupti turtai negali išgelbėti žmogaus išmušus jo lemties valandai, todėl mirties šokis dar simbolizuoja ir tai, kad materialūs žemiški pasiekimai tėra laikini ir niekiniai. Tai puikiai iliustruoja daugeliui tautų žinomas posakis, kad „turtų į kapus nenusineši“. Tai visiškai atitiko krikščioniškojo mokymo tezę, kad kiekvienas bus teisiamas pagal darbus, o ne pagal turtus ar padėtį. Tokia idėja galėjo kiek paguosti platų viduramžių varguolių sluoksnį, stiprinti jų religinį užsidegimą ir leisti tikėtis bent „anapusinio teisingumo“. Beje, Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios viduje yra karūnuotos Mirties su dalgiu rankose skulptūra, po kurios kojomis guli valdovo karūna ir vyskupo kepurė. Ši simbolika be galo artima mirties šokio tematikai, nes kalba apie žemiškų turtų beprasmybę ir visų gyvųjų lygybę mirties akivaizdoje.

Tačiau klystume, jeigu manytume, kad mirties šokio siužetą galima išreikšti tik dailės, jos šakų – pavyzdžiui, raižybos ar skulptūros – priemonėmis. Daugelis meno istorikų mano, kad pirmųjų danse macabre užuomazgų reikia ieškoti žodinėje liaudies kūryboje, iš kurios vėliau išsivystė ir klasikinis vaizduojamasis žanras. Daugiau ar mažiau sudėtingus mirties šokio piešinius neretai lydi ir koks nors trumpas rimuotas tekstas, neretai tam tikras dialogas tarp mirties ir jos aukos.

Žinoma, dauguma pačių ankstyvųjų žodinių pokalbio su savo mirtimi siužetų neišliko, tačiau jų liekanų galima aptikti liaudies pasakose ar smulkiojoje tautosakoje. Būtent iš to ir daroma prielaida, kad kadaise šis specifinis žodinis žanras galėjo būti gana paplitęs.

Vėlyvesniaisiais viduramžiais menininkai ir danse macabre iliustratoriai ėmė kurti savus tekstus ir jais bandydavo aiškinti savo kūrinius. Pavyzdžiui, Vokietijos Heidelbergo universiteto bibliotekoje saugoma įrišta XV a. knyga, kurioje prie kiekvieno mirties šokio piešinio yra pridėtas ir rimuotas tekstas senąja vokiečių kalba. Antai imperatoriaus akistatos su Mirtimi iliustracijoje toji sako, kad dabar jau valdovui nepagelbės nei kalavijas, nei valdžios skeptras, nes jis privalo su ja sušokti. Savo ruožtu imperatorius guodžiasi, kad galėtų ir toliau stiprinti imperiją kovose, bet nugalėjusi Mirtis jį pavertė jau nebe imperatoriumi. Heidelbergo mirties šokį sudaro 25 danse macabre siužetai, kuriuose Mirtis pasirenka pačius įvairiausius žmones – nuo vienuolyno abato iki kūdikio.

Mirties šokio tematiką ne kartą panaudojo ir apmąstė garsūs to meto menininkai, pavyzdžiui, Hansas Holbeinas jaunesnysis (1497–1543) ar Berntas Notke (apie 1435–apie 1509). Vokiečių dailininko Holbeino medžio raižiniuose mirtis vaizduojama ne tik kaip neišvengiamybė, bet ir kaip tam tikras akimirkos netikėtumas. Pavyzdžiui, ji užklumpa bylas nagrinėjantį teisininką, celėje besimeldžiančią vienuolę, pinigus skaičiuojantį pirklį ar žemę ariantį valstietį. Menininko darbai tarytum sako, kad nors visi mes suvokiame esantys tik laikini svečiai šiame pasaulyje, mirtis dažnai atsėlina netikėtai. Holbeino tautietis Notke išgarsėjo ne tik skulptūromis, bet ir tapybos darbais. Kadaise du visiškai identiški Notkės „Mirties šokio“ paveikslai puošė Švč. Mergelės Marijos bažnyčios sienas Liubeke ir Šv. Mikalojaus bažnyčią Taline. Deja, Liubeko „Mirties šokis“ iki mūsų dienų išliko tik nespalvotoje nuotraukoje, nes per Antrojo pasaulinio karo bombardavimus bažnyčia buvo sugriauta. Talino kopija išsaugota tik iš dalies. Sprendžiant iš jos fragmento, tai buvo išties didingas, spalvų kupinas ir labai detalizuotas kūrinys.

Mūsų dienomis viduramžiškų mirties šokio siužetų interpretacijų galima pamatyti ir kituose Europos miestuose – nuo Ispanijos iki Baltijos šalių. Tokių dailės kūrinių būta iš istorinėse Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijose. Antai Gardino brigitiečių vienuolyne saugomas XVII a. tapytas paveikslas „Mirties šokis“, kurį sudaro septyniolika scenų.

Ilgainiui danse macabre tematika pradėjo traukti ir kitų meno šakų kūrėjus. Mirties šokiui skirtas eiles rašė Johannas Wolfgangas Goethe, kompozitoriai Ferenzas Lisztas ir Charles’is Camille’is Saint-Saënsas perteikė šio niūraus žanro nuotaikas muzikoje. Dar vėliau viduramžiškas mirties šokis buvo perkeliamas į šiuolaikinę grožinę literatūrą, teatrą, kiną. Išskirtinis danse macabre simbolikos pavyzdys kine – kultinis švedų režisieriaus Ingmaro Bergmano filmas „Septintasis antspaudas“ (1957), kuriame iš kryžiaus žygių grįžęs riteris maro apimtame krašte žaidžia lemtingą šachmatų partiją su jo pasiimti atėjusia Mirtimi. Šiame neįprastame kino filme nagrinėjami amžinieji tikėjimo klausimai, filosofinės gyvenimo ir mirties problemos. Metafiziniame žaidime pagrindinis herojus stengiasi aplošti Mirtį – jis susitinka su pasmerktais žmonėmis, klausosi jų istorijų, domisi jų išgyvenimais, planuoja tolesnius ėjimus. Deja, laimėti prieš Mirtį nėra įmanoma, tačiau tol, kol vyksta lemtingas žaidimas, riteriui suteikta laiko atrasti atsakymus į paties išsikeltus egzistencinius klausimus. Galbūt tokia ir yra tikroji memento mori, mirties šokio simbolikos prasmė…

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.