Mums rašo

Ap­ti­kau „Šiau­rės At­ėnuo­se“ (I.18) to­kį straips­ne­lį – To­mo Mar­cin­ke­vi­čiaus „Gra­jaus­ki­nė ho­me­o­pa­ti­ja: trys la­šai ma­nie­ros pa­pras­tu­mo ki­bi­re“. Šiek tiek nu­si­ste­bė­jau – pa­si­ro­do, kiek ne­apy­kan­tos ga­li su­kel­ti to­kia ne­kal­ta kny­gai­tė. Ta­čiau nuo­mo­nė yra nuo­mo­nė – šven­tas rei­ka­las, re­cen­zen­to va­lia ją tu­rė­ti ir reikš­ti. No­riu tik pa­sa­ky­ti, kad iki šiol dar ne­te­ko skai­ty­ti re­cen­zi­jos, ku­rio­je į au­to­riaus lū­pas per jė­gą įgrū­da­mas per­so­na­žo teks­tas – su vi­so­mis jo mo­ra­li­nė­mis nuo­sta­to­mis. Ci­tuo­ju: „pats Gra­jaus­kas yra pa­si­pa­sa­ko­jęs, kaip la­bai jį už­kni­sa tas pri­mes­ti­nis rim­tu­mas, ku­rį tu­ri įgy­ti ta­pęs ra­šy­to­ju – ir pa­si­šo­vęs pa­pras­čiau­siai, net ne me­ta­fi­ziš­kai mul­kin­ti skai­ty­to­ją, iš to pa­tir­da­mas ne­men­ką ma­lo­nu­mą bei­gi nau­dą. Aki­vaiz­du, kad ne­pa­var­gu­sių­jų nuo to­kio ne­ki­ne­ti­nio ci­niz­mo lie­tu­vių li­te­ra­tū­ro­je vis dar yra.“

Apie mul­ki­ni­mą iš tie­sų taip kal­ba ne Gra­jaus­kas, o vie­nas toks per­so­na­žas, po­stmo­der­nus žu­di­kas, ma­no ro­ma­ne „Ere­zi­ja“: „Mat jei jau esi ra­šy­to­jas, tai tu­ri mul­kin­ti ir mul­kin­tis rim­tai bei oriai. Ap­si­mes­ti, jog ken­ti už vi­są pa­sau­lį, net jei vie­nin­te­lė ta­vo kan­čia yra vi­du­rių už­kie­tė­ji­mas. Ap­si­mes­ti tai aš ga­liu, ir vi­sai ne­sun­kiai – bet ma­nau, kad jei jau ap­gau­di­nė­ji ki­tus ir sa­ve, tai ga­lė­tum sau leis­ti tuo ir pa­si­mė­gau­ti. Ne­ken­tė­ti. Mul­kin­ti vi­sus džiaugs­min­gai ir nuo­šir­džiai, cy­pau­da­mas iš pa­si­ten­ki­ni­mo. Mul­kin­ti kaip dul­kin­ti. Ki­taip jo­kios sa­tis­fak­ci­jos aš čia ne­ma­tau. Ano­kia čia lai­mė vi­są gy­ve­ni­mą vai­din­ti dva­sin­gą dvė­se­lie­ną.“

To­kios to­ke­lės. Taip ir Ast­ri­dą Lind­gren ga­li­ma ap­kal­tin­ti – kad tu­rė­jo nu­ga­ro­je įtai­sy­tą slap­tą mo­to­rė­lį. Ką ir kal­bė­ti apie tai, kad čia tie­siog chres­to­ma­ti­nis ad ho­mi­nem pa­vyz­dys.

Vie­nas ma­žas pra­šy­mė­lis at­ei­čiai, jei lei­si­te. Per­fra­zuo­jant Gomb­ro­wic­zių – ne­da­ry­ki­te iš ma­nęs pi­gaus monst­ro, ir dar to­kiais ne­šva­riais ir ne­gar­bin­gais me­to­dais.

Gin­ta­ras Gra­jaus­kas