Ne­tva­rus, bet tve­ria­mas bu­vi­mas

EG­LĖ RUDZ­KY­TĖ

An­ta­nas A. Jo­ny­nas. Kambarys. Ei­lė­raš­čiai.
V.: Ty­to al­ba, 2011. 60 p.

Po­etų kū­ry­bos šal­ti­niai skir­tin­gi: vie­ni ra­šo iš įspū­džių, ki­ti – iš at­min­ties. Pir­mie­ji, im­pre­si­jų me­džio­to­jai, ne­nu­styg­da­mi ke­liau­ja, ju­da, ei­na – po sa­vus ir sve­ti­mus mies­tus, gam­tos už­ka­bo­rius, po­etų sa­lo­nus, kad su­si­rink­tų į už­an­tį tai, kas dar ne­ma­ty­ta, ne­iš­girs­ta, ne­pa­tir­ta. To­kie šven­tai ti­ki mū­zų eg­zis­ta­vi­mu, įkvė­pi­mo flui­dais ore ar­ba tie­siog at­si­dū­ri­mo „lai­ku ir vie­to­je“ si­tu­a­ci­jo­mis, kai žai­bas tren­kia – ir kū­ry­biš­kai „įsi­krau­ni“.

Ant­rie­ji iš pa­žiū­ros sta­tiš­ki, lė­ta­pė­džiai, to­pog­ra­fiš­kai ne­ak­ty­vūs. Ne­ty­ko­jan­tys už kam­po siau­tu­lin­gų po­eti­nių pa­ga­vų ir die­viš­kų įžval­gų. Nes vi­sa, ko rei­kia ei­lė­raš­čiui, jau yra – pri­si­mi­ni­muo­se, są­mo­nės ir sie­los ker­tė­se. Ko dar trūks­ta – at­ei­na sa­vai­me. Kaip vi­sas li­kęs pa­sau­lis pas min­ti­mis ke­liau­jan­tį Im­ma­nu­e­lį Kan­tą – ty­kiai sė­din­tį Ka­ra­liau­čiaus uos­te, ste­bin­tį lai­vus su skir­tin­gų ša­lių vė­lia­vo­mis ir šyp­san­tį: „Man nie­kur ne­rei­kia va­žiuo­ti.“

Toks ir An­ta­nas A. Jo­ny­nas. Iš­ti­ki­mas sa­vo ne­skub­raus, to­li­mų dis­tan­ci­jų ne­iš­al­ku­sio at­min­ties lai­vo sto­jiš­kam ste­bė­ji­mui. Ir ste­bi jį šį sy­kį tie­siog kam­ba­ry­je, nau­jau­sias po­ezi­jos rin­ki­nys taip ir va­di­na­si – „Kam­ba­rys“.

Pa­va­di­ni­mas tiek pat kon­kre­tus, ne­įno­rin­gas, kiek ir kon­cep­tu­a­lus. Nors rin­ki­nį puo­šian­čios Gin­tau­to Tri­ma­ko ret­ro sti­liaus fo­to­gra­fi­jos (iš cik­lo „Na­mie“ ir „Plokš­tu­mos“) su kam­ba­rio frag­men­tais (se­no­vi­nė spin­te­lė, šir­ma, fo­te­lis, ra­dia­to­rius, ra­di­jo im­tu­vas) ir dau­ge­lis ei­lė­raš­čių „daik­tų“ brė­žia ap­čiuo­pia­mos na­mų erd­vės kon­tū­rus, skai­ty­to­jo ne­pa­lie­ka nuo­jau­ta, kad bus pa­kvies­tas už­ei­ti ir į ki­tą – at­min­ties kam­ba­rio – di­men­si­ją, ku­rio­je grin­dys, sie­nos ir lu­bos siur­re­a­lis­tiš­kai su­svy­ruo­ja, kas­syk at­liep­da­mos į siū­ruo­jan­čių ly­ri­nio „aš“ min­čių ir pa­jau­tų rit­mą. Tai jau ne­be šiaip her­me­tiš­ka bu­vi­mo su sa­vi­mi, ap­mąs­ty­mų zo­na, bet sa­vo­tiš­ka sie­los sto­tis, esa­ties sklei­di­mo­si vie­ta.

Į ją pa­ten­ki kaip tik ta­da, kai to ma­žiau­siai ti­kie­si ir kai, ro­dos, nie­ko ne­vyks­ta: ei­lė­raš­čio sub­jek­tas tik­tai klau­so­si lie­taus bar­be­ni­mo į bal­ko­no tu­rėk­lus – mo­no­to­niš­ko, tykš­tan­čio „lyg iš pa­rei­gos“, tik­tai kon­tem­pliuo­ja ber­žų „efek­tą“ pro lan­gą. O ta­da ima ir pa­žy­ra sap­nai, ne­be­vei­kian­tys ei­lė­raš­čių ri­mai ir pats gy­ve­ni­mas – kaip mo­ne­ta: „ap­si­try­nu­si kiek bet dar ga­lė­tų ga­lio­ti / [...] ką nors dar ga­lė­tum už ją įsi­gy­ti / ra­my­bei var­gu ar už­tek­tų“ (p. 9).

Taip ve­ria­si jo­ny­niš­ko­ji po­eti­nė tik­ro­vė, kaip ir ankstes­niuo­se rinkiniuose, tar­si sa­vai­me: be jo­kios pom­pas­ti­kos, eks­cen­triš­kų li­te­ra­tū­ri­nių triu­kų. Per čia pat, kam­ba­ry­je, esan­čius daik­tus, gar­sus, vaiz­dus. Vaikš­tant vos įžvel­gia­mu bui­ties ir bū­ties, re­gi­mo­sios ir ne­re­gi­mo­sios tik­ro­vės pa­ri­biu.

Bū­tent pa­ri­bio si­tu­a­ci­ja iš­sklei­džia svar­biau­sias rink­i­nio te­mas ir tam­pa jo įtam­pos aši­mi. Ba­lan­suo­ja­ma ne tik tarp iš­ori­nės ir vi­di­nės tik­ro­vės, bet ir tarp nuo­lat grės­min­gai  vie­nas ki­tą den­gian­čių eg­zis­ten­ci­jos ir mir­ties, re­a­ly­bės ir fik­ci­jos pa­vi­da­lų. „Kas esu ši­ta­me kam­ba­ry / šia­me mies­te šiam pa­sau­ly / [...] ar dar iš tie­sų eg­zis­tuo­ju / mie­ga­mo­jo daik­tų bal­to­je kon­kre­ty­bėj“ (p. 48), – pats sa­vęs klau­sia ei­lė­raš­čio žmo­gus, sa­vo esa­ties ju­ti­mą lai­ky­da­mas it sau­jo­je spur­dan­čią žu­vį: nie­ka­da ne­ži­nai, ka­da iš­sprūs, pa­lik­da­ma tik sau­lėj tvyks­te­lė­ju­sį žvy­nų žė­ru­tį; nie­ka­da ne­ži­no­si, ar iš tie­sų bu­vo. Nes vi­sa, kaip sa­ko pats sub­jek­tas, per­ne­lyg ne­re­a­lu, per­ne­lyg ne­tvir­ta: lai­kas, sa­vo „skries­tu­vu“ brė­žian­tis vis ma­žes­nį ra­tą, bū­tis, be­si­trau­kian­ti į ne­bū­ties pa­vi­da­lus („Rū­kas rū­ke riks­mas riks­me rit­mas / rit­me mir­ties tirps­mas“, p. 26), ką ir kal­bė­ti apie nuo­lat be­si­mai­nan­čių žmo­gaus re­gė­ji­mų, vy­li­mų­si, su­vo­ki­mų mik­ro­kos­mą.

Šis bū­ties efe­me­riš­ku­mo ju­ti­mas ly­ri­nio „aš“ kal­bė­ji­mą da­ro ele­giš­ką, grau­dų („ir vi­sur il­ge­sys ku­rio nie­kas / nu­stelbt ne­įsten­gia“, p. 40; „daug pa­ty­riau sun­kių va­lan­dų / bet ir ši­tas lai­kas sun­kus“, p. 57). Ta­čiau iš gy­ve­ni­mo tra­pu­mo, vie­na­lai­kiš­ku­mo pa­tir­ties ky­lan­tis liū­de­sys vis­gi ne­su­ab­so­liu­ti­na­mas – jis at­ve­ria nau­jas ei­lė­raš­čio žmo­gaus su­vo­ki­mo, iš­gy­ve­ni­mų ga­li­my­bes, po­ezi­jos rink­ti­nei su­tei­kian­čias dau­gia­ma­tę fi­lo­so­fi­nę gel­mę. Lai­ko stin­ga, jis ne­tva­rus, ta­čiau bū­tent dėl to pa­ties sub­jek­to kas­syk iš nau­jo tve­ria­mas: nors ir vien tik tam, kad dar bū­tų ga­li­ma iš­vys­ti, kaip „de­ga / rau­do­na / kaš­to­no / žva­kė“ (p. 56), ar iš­girs­ti my­li­mo­sios al­sa­vi­mą, nes už­migt su ja reiš­kia bū­ti sa­vo tė­vy­nėj (p. 55). Ko­kiu bū­du? Pa­pras­čiau­siai nu­rims­tant. Ne­tei­siant sa­vęs nei ki­tų, ne­si­sten­giant per­keist pa­sau­lio. Tie­siog lei­džiant jam ir sau bū­ti: mė­gau­jan­tis ma­žais bui­ties ri­tu­a­lais, kuk­lia kas­die­ny­bės es­te­ti­ka. Kad ir taip: ste­bint sau­lės „pa­veiks­lą“ ant sie­nos, gurkš­no­jant ry­ti­nę ka­vą, val­gant varš­kę su „agur­kais, čes­na­kais ir kra­pais“ (p. 52). Kaip tik ta­da „Kam­ba­rio“ po­eti­nėj erd­vėj vis­kas tam­pa

…tru­pu­tė­lį gra­žiau

ne­gu iš tik­rų­jų

bet iš tik­rų­jų

[...]

dar tru­pu­tė­lį gra­žiau

(p. 29)

Ir kaip tik ta­da toks pa­pras­tas, me­di­ta­ty­vus ly­ri­nio „aš“ kal­bė­ji­mas tarp skir­tin­gų rin­ki­ny­je pa­si­girs­tan­čių bal­sų la­biau­siai už­bu­ria ir įti­ki­na. Ne tik dėl leng­vo, sklan­daus, rit­miš­ko pa­sa­ko­ji­mo, bet ir dėl ja­me gims­tan­čių iš­ga­nin­gai pa­pras­tų su­dė­tin­gos bū­ties re­gė­ji­mų. Ne­re­tai – itin ta­py­biš­kų, jus­liš­kų („bren­di per gi­lų šna­re­sį, / iki kulkš­nių, tik­tai žo­lė, / tik­tai ve­ja ža­lia kaip ma­la­chi­tas“, p. 13).

Žais­min­gą, iro­niš­ką ar sen­ti­men­ta­lų po­eto kal­bė­ji­mą pa­mė­gę skai­ty­to­jai nau­ją­ja kny­ga taip pat ne­nu­si­vils. Vos iš­girs­ti ei­lė­raš­čio žmo­gų pa­ki­liai svei­ki­nant Už­upio ka­ti­ną, ke­liais štri­chais api­bū­di­nant vy­lin­gą gat­vės mer­gi­ną („ak prie­kaiš­tin­gas jos žvilgs­nis / ak ne­pri­ekaiš­tin­ga jos ele­gan­ci­ja“, p. 30) ar su Gies­mių ­gies­mės in­ty­mu­mu krei­pian­tis į my­li­mą­ją – ir iš­syk at­pa­žįs­ti: A. A. Jo­ny­nas. Iš­lai­kęs sa­vo sti­lių – ele­gan­tiš­ką, bet ne­įman­trų, ne­rū­pes­tin­gą, bet iš­min­tin­gą, o kar­tu ir pa­pil­dęs jį eks­pre­si­jos, griaus­min­gos ener­gi­jos pus­to­niais. Tie­sa, gal­būt net kiek per daug ener­gin­gais: per di­de­lis kon­cen­tra­vi­ma­sis į rit­mo, ri­mo, iš­raiš­kin­gų vaiz­dų pa­ieš­ką kar­tais ei­lė­raš­čių pra­smes pri­ver­čia at­si­trauk­ti į teks­tų pa­raš­tes (kaip nu­tin­ka ei­lė­raš­čiuo­se „Ru­dens dun­de­sys“, „Ar­či­bal­dai Ar­či­bal­dai“).

Ne­pai­sant šio frag­men­tiš­kai pa­si­ro­dan­čio „tech­ni­nio su­svy­ra­vi­mo“, skai­ty­to­jui bent sy­kį už­ei­ti į „Kam­ba­rį“ ne­abe­jo­ti­nai re­ko­men­duo­čiau. Ypač to­kiam, ku­ris pa­si­il­gęs iš iš­ori­nio triukš­mo, min­čių dir­gik­lių iš­vaduojan­čios erd­vės, iš­gry­nin­tos min­ties ir jaus­mo po­ezi­jos. Ir, ži­no­ma, ne­bi­jan­čiam aki­sta­tos su sa­vi­mi, sa­vo bū­ties prieš­ta­rom, at­si­ve­rian­čiom vaikš­čio­jant ne­sva­riais sie­los ir są­mo­nės ko­ri­do­riais.

Iš­spręs­ti šių prieš­ta­rų nau­ja­sis A. A. Jo­ny­no rin­ki­nys ne­pre­ten­duo­ja – juk po­ezi­ja, kaip vie­na­me iš in­ter­viu sa­ko pats au­to­rius, ra­šo­ma iš ne­ži­no­ji­mo, o ne ži­no­ji­mo. Ki­ta ver­tus, kam­ba­riš­ko­ji pa­tir­tis by­lo­ja, kad bu­vi­mą ga­li­ma (iš)tver­ti. Kar­tais net pa­lai­min­gai. Tai skai­ty­to­ją tu­rė­tų ne tik guos­ti, bet ir ves­ti į pla­tes­nį, įvai­ria­pu­siš­kes­nį sa­vo esa­ties su­vo­ki­mą.