Tarp­tau­ti­nio Kau­no ki­no fes­ti­va­lio ma­lo­nė

VAI­VA GRAI­NY­TĖ

Ne­me­tu ak­mens į va­dy­bos stra­te­gi­jų, rin­ko­da­ros, fi­nan­si­nių ir vi­so­kių biu­dže­ti­nių rei­ka­lų spe­cia­lis­tų dar­žą. Ki­ta ver­tus, ak­me­ni­mis nu­mu­šus va­dy­bi­nin­kus, žū­tų tie „du vie­na­me“, „pirk ke­tu­ris už dvie­jų kai­ną“ stra­te­gi­jų ge­ne­ra­to­riai, ap­raiz­gę vi­sa, kas ju­da. Na, tie pil­kie­ji kar­di­no­lai, ne­re­tai sė­din­tys kul­tū­ros de­ši­nė­je. Tas jų sė­dė­ji­mas, pa­ta­ria­ma­sis šnabž­dė­ji­mas į au­sį – ne­nei­giu – yra rei­ka­lin­gas, tai lyg me­džio ir gry­bo sim­bio­zė, reiš­kian­ti abi­pu­sę pa­gal­bą ir nau­dą. De­ja, to­kio tan­de­mo dar­na ne­re­tai ne­iš­lai­ko pu­siau­svy­ros: drau­gys­tė bai­gia­si gry­bo įsi­me­ti­mu į ka­mie­ną – pil­ka­sis val­džią pe­ri­ma į sa­vo ran­kas, t. y. nu­kau­na sa­vo po­ną, ku­riam tu­rė­jo pa­dė­ti eg­zis­tuo­ti.

Taip sukdama ratais pra­de­du Tarp­tau­ti­nio Kau­no ki­no fes­ti­va­lio (TKKF) ap­žval­gą ir džiau­giuo­si, kad „Šiau­rės Atė­nai“ ma­nęs ne­ver­čia pra­dė­ti straips­nio in­for­ma­ty­viai, lai­kan­tis stan­dar­to „ta­da ir ta­da star­ta­vęs TKKF nu­šur­mu­lia­vo per ke­lis mies­tus“. Taip ne­ra­cio­na­liai elg­da­ma­si su straips­niui skir­tu plo­tu, tar­si imi­tuo­ju lais­va­ma­niš­ką TKKF „el­ge­sį“. Tai ki­no fes­ti­va­lis, ku­riam už mer­kan­ti­lų kauk­šė­ji­mą skai­čiuo­tu­vo kla­vi­šais, prag­ma­tiš­ką va­dy­bą ar lan­ko­mu­mo re­kor­dus svar­biau yra kū­ri­nys, jo ko­ky­bė ir au­to­no­mi­ja.

Marina Abramovič. Dalyvauja menininkė. Performansas. 2010

TKKF or­ga­ni­za­to­riai, į pro­gra­mą įtrau­kę du Chri­so Mar­ke­ro fil­mus (kal­bant apie šio uni­ka­laus fo­to­gra­fo, ra­šy­to­jo, ke­liau­to­jo, žur­na­lis­to, vaiz­do me­ni­nin­ko kū­ry­bą, są­vo­ka „fil­mas“ daž­nai nė­ra tin­ka­ma), pa­ger­bė šie­met iš­ėju­sio kū­rė­jo at­mi­ni­mą ir kar­tu su re­ve­ran­su iš­ki­liai pran­cū­zų kul­tū­ros as­me­ny­bei dar kar­tą pa­tvir­ti­no sa­vo, kaip fes­ti­va­lio, puo­se­lė­jan­čio ne­ko­mer­ci­nį ki­ną, po­zi­ci­ją. Kul­ti­nė Ch. Mar­ke­ro moks­li­nės fan­tas­ti­kos dra­ma „Py­li­mas“ (1962) – Al­fre­do Hit­chco­cko „Ver­ti­go“ te­ma­ti­nė gi­mi­nai­tė ir Ter­ry Gil­lia­mo „Dvy­li­kos bež­džio­nių“ mo­čiu­tė – tur­būt yra vie­nas po­etiš­kiau­sių šio žan­ro pa­vyz­džių (kal­bė­da­ma apie scien­ce fic­tion, iš kar­to pri­si­me­nu „Ava­ta­rą“ ir iš­tin­ka ver­ti­go – py­ki­nan­tis gal­vos svai­gu­lys). Moks­li­nia­me eks­pe­ri­men­te da­ly­vau­jan­čio ka­rei­vio ke­lio­nė lai­ku – iš po­sta­po­ka­lip­ti­nio Pa­ry­žiaus į pra­ei­tį – „Py­li­me“ tam­pa au­dio­vi­zu­a­li­niu pa­sa­ko­ji­mu. Nuo­trau­kos, nau­do­ja­mos vie­toj fil­muo­tų kad­rų, čia pre­ci­ziš­kai „su­au­gu­sios“ su ko­men­ta­to­riaus bal­su ir mu­zi­ka. Ben­dras skir­tin­gų me­di­jų pul­sas, vaiz­do ir teks­to rit­mas ly­di ir Ch. Mar­ke­ro kar­tu su Alai­nu Res­nais ge­nia­liai su­kur­tą an­ti­ko­lo­nia­lis­ti­nę, an­ti­ra­sis­ti­nę ir ka­pi­ta­liz­mą kri­ti­kuo­jan­čią do­ku­men­ti­nę ki­no esė „Sta­tu­los ir­gi mirš­ta“ (1953). Gro­buo­niš­ka bal­tų­jų in­va­zi­ja į Af­ri­ką ne­pa­lie­ka ne­pa­žeis­tų net ri­tu­a­li­nių juo­da­o­džių skulp­tū­rė­lių. Gro­tes­kiš­ki apei­gi­niai die­vy­bių ir de­mo­nų at­vaiz­dai, nau­do­ja­mi ma­gi­nė­se prak­ti­ko­se, de­gra­duo­ja iki pre­kės, su­ve­ny­ro: gru­bios, kam­puo­tos sta­tu­lė­lės li­ni­jos su­švel­nė­ja (juo­da­o­džiai iš­mo­ko­mi gal­vo­ti apie pel­ną, par­da­vi­mą ir „es­te­ti­ką“) – amu­le­tai virs­ta eg­zo­tiš­kais su­ve­ny­rais ant bal­ta­o­džių ko­mo­dų. Kri­tiš­ka, eu­ro­pie­čių, kaip ci­vi­li­za­ci­jos ne­šė­jų, mi­tą de­mas­kuo­jan­ti ki­no esė Pran­cū­zi­jo­je ku­rį lai­ką bu­vo už­draus­ta.

Kal­bant apie gro­žį, ku­rio pa­ra­met­rai yra tiks­liai ap­skai­čiuo­ti ir pri­tai­ky­ti ma­si­nei akiai, tik­tų pa­mi­nė­ti Do­vi­lės Ga­siū­nai­tės fil­mą „Nar­ci­zas“. Pa­grin­di­nis per­so­na­žas – sa­vi­my­la ir per­fek­cio­nis­tas, įkū­ni­ja­mas grai­kų vio­lon­če­li­nin­ko Amv­ro­sio Vla­cho­pou­lo, – yra dė­me­sin­gai nu­žiū­ri­nė­ja­mas ka­me­ros akies. Nar­ci­zo at­vaiz­das gan įky­riai bru­ka­mas žiū­ro­vui, pri­va­lan­čiam pa­tek­ti į D. Ga­siū­nai­tės su­ręs­tus es­te­ti­kos spąs­tus: tam­saus gy­mio vy­ras vo­nio­je, juo­dos šla­pios gar­ba­nos vyšninės spal­vos pa­ta­le ir kt. stam­būs pla­nai, skir­ti kon­tem­pliuo­ti Nar­ci­zo gro­žį. Kaip tei­gė pa­ti D. Ga­siū­nai­tė, po fil­mo at­sa­ki­nė­da­ma į pub­li­kos klau­si­mus, še­še­rius me­tus tru­kęs fil­mo kū­ri­mas pra­si­dė­jo nuo ak­to­riaus pa­si­rin­ki­mo: prie jo fi­zi­kos bu­vo de­ri­na­mi bū­si­mo per­so­na­žo ju­de­siai (va­do­vau­jan­tis lo­gi­ka, kad pie­tie­tis tu­ri bū­ti itin tem­pe­ra­men­tin­gas, pa­ten­ka­ma į ka­ri­ka­tū­ros te­ri­to­ri­ją: fil­me pa­grin­di­nis per­so­na­žas su­si­ner­vi­nęs dėl men­kiau­sio da­ly­ko šo­ka kul­ti lan­gų, plėš­tis nuo krū­ti­nės marš­ki­nių ar­ba te­at­ra­liš­kai dūs­ta nuo to ne­pa­aiš­ki­na­mo jaus­mo) ir jam, fil­mo axis mun­di, vi­zu­a­liai tin­kan­tys ak­to­riai. (Kas į po­rą ge­riau­siai tik­tų eg­zo­tiš­kai at­ro­dan­čiam ak­to­riui? As­mik Gri­go­rian.) To­dėl šis – „kad bū­tų nuo­sta­biai gra­žu“ – re­ži­sie­rės cre­do, at­me­tus fil­mo ir mi­to in­ter­pre­ta­ci­jų ga­li­my­bes, kad­rų gy­lį, su­per­es­te­ti­ką, ati­du­mą kom­po­zi­ci­jai ir spal­vų der­mei, ad­re­sa­tą pa­sie­kia pa­ro­di­jos for­ma. Ta­čiau „Si­dab­ri­nės ger­vės“ ap­do­va­no­ji­mas ir TKKF pub­li­kos nu­my­lė­ti­nio ti­tu­las anu­liuo­ja pa­šai­pų šių ei­lu­čių au­to­rės to­ną. „Nar­ci­ze“ trium­fuo­ja pri­myg­ti­nė gro­žio ga­lia – daug dar­bo ir fi­nan­sų pa­rei­ka­la­vęs tech­ni­nis fil­mo re­zul­ta­tas.

Fes­ti­va­lio pro­gra­ma itin in­ten­sy­vi, ne­re­tai iš­si­dės­čiu­si per pu­sę pa­ros. No­ri­mi pa­ma­ty­ti fil­mai daž­nai dub­liuo­ja­si, se­an­sai iš kar­to vyks­ta net ke­lio­se vie­to­se. Džiu­gu, kad šie­met iš TKKF že­mė­la­pio bu­vo iš­brauk­tas pre­ky­bos cen­tras „Me­ga“ – di­džio­sios fil­mų per­žiū­ros vy­ko mie­lai pa­pe­li­ju­sio­je, po kon­flik­tų ir in­te­re­sų ka­ro po tru­pu­tį at­si­tie­sian­čio­je „Ro­mu­vo­je“. Net tu­rint ak­re­di­ta­ci­ją ir ne­fik­suo­tą dar­bo gra­fi­ką, fes­ti­va­lio pro­gra­mą sun­ku ap­rėp­ti fi­ziš­kai, tad, vien var­di­nant ne­pa­ma­ty­tus fil­mus ir pra­leis­tus su­si­ti­ki­mus, iš­ei­tų so­li­daus il­gio ata­skai­ta. Ta­čiau ne­spė­ti pa­ma­ty­ti fil­mai yra taip pat nau­din­gi: juos žve­jo­jan­tis ne vi­sai le­ga­liais bū­dais, fes­ti­va­lio or­ga­ni­za­to­rių su­da­ry­ta pro­gra­ma at­liks suf­le­rio, špar­ga­lės funk­ci­ją (pa­vyz­džiui, vi­so­kių to­ren­tų ir pa­žįs­ta­mų tei­rau­siuo­si apie lat­vių re­ži­sie­riaus Ro­lan­do Kal­ni­nio ret­ros­pek­ty­vą – pra­žiop­so­tą, So­vie­tų Lat­vi­jo­je draus­tą ki­ną).

Šve­dų re­ži­sie­riaus Ro­y­aus An­der­sso­no fil­mai-hi­tai „Dai­nos iš an­tro aukš­to“ ar­ba „Tu gy­ven­da­mas džiau­kis“, su­kur­ti alo­giš­kų, tra­gi­ko­miš­kų si­tu­a­ci­jų ko­lia­žo prin­ci­pu, ge­rai pa­žįs­ta­mi lie­tu­vių žiū­ro­vams ir yra ne kar­tą ro­dy­ti anks­tes­niuo­se ki­no fes­ti­va­liuo­se. „Šve­diš­kas“ eg­zis­ten­cia­liz­mas – berg­ma­niš­ko­ji Mir­ties ir ri­te­rio šach­ma­tų par­ti­ja – mi­nė­tuo­se R. An­ders­so­no fil­muo­se reiš­kia­si te­at­ra­li­zuo­to­mis kas­die­nė­mis si­tu­a­ci­jo­mis. Šie ža­vin­gi, vie­nas po ki­to ei­nan­tys ab­sur­diš­ki etiu­dai šiek tiek gi­mi­niš­ki Pi­nos Bausch brai­žui. TKKF pa­ro­dy­ta R. An­der­sso­no fil­mų ret­ros­pek­ty­va lei­do iš­sa­miau su­si­pa­žin­ti su šio re­ži­sie­riaus kū­ry­bi­ne biog­ra­fi­ja ir sti­lis­ti­ne rai­da.

Por­tu­ga­lų re­ži­sie­riaus Mi­gu­e­lio Go­me­so fil­mas „Ta­bu“ šie­met Tarp­tau­ti­nia­me Ber­ly­no ki­no fes­ti­va­ly­je pel­nė Ki­no kri­ti­kų fe­de­ra­ci­jos ap­do­va­no­ji­mą. Ban­dant pa­pa­sa­ko­ti fil­mo siu­že­tą („apie ką fil­mas“), klau­sy­to­jas grei­čiau­siai pra­dė­tų muis­ty­tis, nes „dra­ma­tiš­ka ir krau­ju su­tep­ta mei­lės is­to­ri­ja, įvy­ku­si Af­ri­ko­je, kro­ko­di­lų ir pus­nuo­gių lau­ki­nių ap­sup­ty“, grei­čiau­siai aso­ci­juo­tų­si su fil­mais, kai lau­ki­niai žvė­rys ir lia­nos pa­si­tel­kia­mi kaip pa­gal­bi­nė de­ko­ra­ci­ja, sie­kiant su­stip­rin­ti jos fo­ne vyks­tan­čio veiks­mo svai­gu­lį. M. Go­me­sas ima­si sti­lis­ti­nės gud­ry­bės: Af­ri­ką, ko­kia ji eg­zis­tuo­ja vai­kiš­ko­se dai­ne­lė­se (ten gy­ve­na ko­jas nu­kan­dan­tys kro­ko­di­lai, o juo­da­o­džiai nuo me­džių raš­ko ko­ko­sų rie­šu­tus), įgar­si­na sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio po­pmu­zi­ka (vie­nas iš vei­kė­jų yra mu­zi­kan­tas – dings­tis mu­zi­ki­nėms in­ter­me­di­joms). Toks „Ta­bu“ mu­zi­kos ir vaiz­do di­so­nan­sas su­ku­ria keis­to, nos­tal­giš­ko ir itin sti­lin­go Ede­no at­mos­fe­rą. Re­ži­sie­riaus pa­sa­žai – at­vi­ras flir­tas su ki­no is­to­ri­ja (sti­lis­ti­nės nuo­ro­dos į ne­by­lų­jį F. W. Mur­nau „Ta­bu“ (1931) ir fil­mo skė­li­mas į dvi tar­pu­sa­vy kon­tras­tuo­jan­čias da­lis (esa­ma­sis lai­kas – se­nat­vė, mirš­tan­ti se­na da­ma, Li­sa­bo­na; pra­ei­tis – po­nios jau­nys­tės me­tai, Af­ri­ka) – at­lie­ka­mi ga­lan­tiš­kai, jaut­riai ir sko­nin­gai, lyg bal­tas pirš­ti­nes mū­vint. O štai Ur­su­los Mei­er fil­mas „Se­suo“, šiais me­tais pel­nęs „Si­dab­ri­nį lo­kį“, iš­si­ski­ria ne vi­zu­a­lios kal­bos ma­nev­rais, o psi­cho­lo­gi­nės ir emo­ci­nės įtam­pos stip­ru­mu ir ak­to­rių dar­bais (pa­grin­di­nį vaid­me­nį fil­me at­lie­ka ma­ža­me­tis ber­niu­kas). „Se­sers“ ašis yra ne­ti­kė­tas siu­že­to po­sū­kis. Fil­mas, ap­gau­lin­gai be­si­ru­tu­lio­jan­tis kaip so­cia­li­nius so­pu­lius at­sklei­džian­ti dra­ma (naš­lai­tis, siek­da­mas iš­lai­ky­ti sa­ve ir vy­res­ni­ą­ją se­se­rį, va­gi­liau­ja ir pel­no­si iš tur­tin­gų tu­ris­tų, at­vy­ku­sių sli­di­nė­ti į Švei­ca­ri­jos ku­ror­tą), tam­pa su­kre­čian­čia mo­ti­nos ir vai­ko dvi­ko­va. Pa­aiš­kė­jus, kad vy­res­nio­ji, maiš­tau­jan­čią pa­aug­lę pri­me­nan­ti se­suo yra ber­niu­ko ma­ma, žiū­ro­vas pa­ten­ka į dvie­jų vie­nas ki­tam ar­ti­miau­sių žmo­nių mū­šio lau­ką, ku­ria­me, nors ir skaus­min­ga for­ma, trium­fuo­ja mei­lė. Nors te­ko ma­ty­ti tik pu­sę fil­mų iš fes­ti­va­ly­je pa­ro­dy­tos šios švei­ca­rų re­ži­sie­rės ret­ros­pek­ty­vos, li­kau nu­ste­bin­ta au­to­rės žan­ri­nio po­li­fo­niš­ku­mo, jos at­vi­ru­mo for­mos eks­pe­ri­men­tams.

Ryš­kiau­si fes­ti­va­lio įspū­džiai li­ko iš do­ku­men­ti­nių fil­mų – TKKF pro­gra­mos „Vi­sos mū­zos“ se­an­sų. Įdo­mu, kad fil­mai apie cha­riz­ma­tiš­kus me­ni­nin­kus tar­pu­sa­vy­je dis­ku­tuo­ja, vie­nas ki­tą pa­pil­do ir pra­tę­sia. Skir­tin­go­se ša­ly­se gy­ve­nan­čių kū­rė­jų veiks­mai ir min­tys ne­re­tai dub­liuo­ja­si ir yra ne lo­ka­lių, o pa­sau­li­nių ten­den­ci­jų, ko­lek­ty­vi­nių idė­jų, sklan­dan­čių ore, at­spin­dys. Ki­ni­jos War­ho­lo Ai Wei­wei vi­du­ri­nis pirš­tas, nu­kreip­tas į Tia­nan­me­no aikš­tę – kru­vi­ną 1989 m. žu­dy­nių are­ną – ir fo­to­gra­fi­jos žiū­ro­vą, su užuo­jau­ta žiū­rin­tį į jį, li­go­ni­nės lo­voj gu­lin­čią po­li­ci­jos rep­re­si­jų au­ką, sakytum, tę­sia­si iki kai­my­ni­nės Ru­si­jos. Ar­ba at­virkš­čiai: anar­chis­ti­nės me­ni­nin­kų gru­pės „Voi­na“ (iš jos bu­vu­sių na­rių, be­je, su­si­kū­rė „Pus­sy Riot“) ant pa­ke­lia­mo­jo til­to nu­pieš­tas gi­gan­tiš­kas fa­las, kas­kart „at­si­sto­jan­tis“ prieš KGB bu­vu­sios būs­ti­nės rū­mus, pa­lai­ko Ai Wei­wei „vi­du­ri­nio pirš­to“ po­zi­ci­ją. Šie įžū­lūs veiks­mai, sim­bo­li­nis val­džios ga­lios vie­tų „dul­ki­ni­mas“, tri­na me­no ir po­li­ti­kos ri­bą: kū­ry­ba tam­pa pa­lan­kiau­sia prie­mo­ne vie­šai kal­bė­ti apie lais­vę. Maiš­tin­gas chu­li­ga­niz­mas, nu­kreip­tas prieš krau­ge­riš­ką sis­te­mą ir įvai­rias lais­ves var­žan­čią val­džią, ren­ka­si šiais lai­kais in­for­ma­ci­jos sklai­dai pa­lan­kiau­sią ter­pę – in­ter­ne­tą. Apie var­to­mus po­li­ci­jos au­to­mo­bi­lius, van­da­liš­kų ak­ci­jų pla­ti­ni­mą vir­tu­a­lio­je erd­vė­je ir to­kių gru­pės „Voi­na“ veiks­mų pa­sek­mes pa­sa­ko­ja­ma slap­tos ka­me­ros ata­skai­tą pri­me­nan­čia­me An­dre­jaus Gria­ze­vo do­ku­men­ti­nia­me fil­me „Ry­toj“. Re­ži­sie­rės Ali­son Kla­y­man do­ku­men­ti­nis fil­mas „Ai Wei­wei nie­ka­da ne­si­gai­li“ iš­sa­miai su­pa­žin­di­na su tur­būt žy­miau­sio pa­sau­ly­je skait­me­ni­nio am­žiaus di­si­den­to as­me­ny­be ir kū­ry­ba, jo „mi­sio­nie­riš­ka ma­ni­ja“ kiek­vie­ną sa­vo opo­zi­ci­nį su­bruz­dė­ji­mą kel­ti į in­ter­ne­tą ir, ži­no­ma, su ne­at­sie­ja­ma Ai Wei­wei kū­ry­bos da­li­mi – po­li­ti­niu Ki­ni­jos kon­teks­tu, švel­nu­mu ne­pa­si­žy­min­čiu šios ša­lies cha­rak­te­riu. Be Ki­ni­jos, sle­pian­čios 2008 m. per že­mės dre­bė­ji­mą Si­ču­a­no pro­vin­ci­jo­je žu­vu­sių moks­lei­vių duo­me­nis (no­rint iš­si­suk­ti nuo at­sa­ko­my­bės dėl mo­kyk­los kon­struk­ci­jų, ku­rios ka­tast­ro­fos me­tu su­bliūš­ko tar­si so­jų varš­kės dre­bu­čiai, ga­lū­nių ne­te­ku­si mer­gai­tė ir iš be­to­no lui­tų iš­trauk­tas ber­niu­kas pa­da­ro­mi na­cio­na­li­niais did­vy­riais ir pro­pa­gan­di­nių te­le­vi­zi­jos lai­dų he­ro­jais, jų šei­mos api­pi­la­mos pi­ni­gais) ar­ba už itin ne­men­ką su­mą su­tin­kan­čios į laisvę paleisti kelis mė­ne­sius nežinia kur laikytą sa­vo ar­šiau­sią kri­ti­ką su „už­ma­rin­tu“ lie­žu­viu ir pa­si­ža­dė­ji­mu ne­be­da­lin­ti in­ter­viu, ki­nas Ai ne­bū­tų garsiuoju Ai Wei­wei. Kaip ir be Ru­si­jos ne­bū­tų ra­šy­to­jo Vik­to­ro Je­ro­fe­je­vo.

Ari Ma­ti­kai­ne­no fil­mo „Ru­si­jos lais­va­ma­nis“ he­ro­jus, nuo Va­ka­rų pa­sau­lio ne­sle­pian­tis kru­vi­niau­sių sa­vo ša­lies už­ku­li­sių, gar­siai ir at­vi­rai kal­ban­tis apie Ru­si­jo­je vy­rau­jan­čias jė­gas (pu­ti­niš­ką­ją, na­cio­na­lis­ti­nę ir Iva­no Rūs­čio­jo, pri­den­gia­mą po­pų barz­do­mis), pri­si­pa­žįs­ta, kad at­šiau­ri Ru­si­jos po­li­ti­nė si­tu­a­ci­ja jį, kaip kū­rė­ją, sti­mu­liuo­ja ir įkve­pia. Nors maiš­tin­ga kū­ry­ba ir tie­su­mu V. Je­ro­fe­je­vas suž­lug­dė sa­vo tė­vo – gar­saus So­vie­tų Są­jun­gos di­plo­ma­to – kar­je­rą ir gy­ve­ni­mą, ra­šy­to­jas (kaip ir jo bro­lis) vis ren­ka­si pa­vo­jin­giau­sią ke­lią. Nes to­kia po­zi­ci­ja, kaip tei­gia V. Je­ro­fe­je­vas, jam su­tei­kia „lais­viau­sio Ru­si­jos žmo­gaus“ po­jū­tį.

Per­for­man­so me­no mo­čiu­tės Ma­ri­nos Ab­ra­mo­vić as­me­ny­bė, at­si­dū­ru­si mi­nė­tų­jų di­si­den­tų ir me­ni­nin­kų van­da­lų gre­to­se, at­ro­do kiek ezo­te­riš­ka. Sa­vo kū­ry­bi­nės biog­ra­fi­jos ke­tu­rias­de­šimt­me­tį skai­čiuo­jan­čiai, pa­sau­li­nį pri­pa­ži­ni­mą pel­niu­siai ser­bų me­ni­nin­kei vis re­čiau ten­ka at­sa­ki­nė­ti į klau­si­mą, ko­dėl jos veik­la yra me­nas. M. Ab­ra­mo­vić kū­ry­ba, kaip tei­gia pa­ti me­ni­nin­kė, yra as­ke­tiš­kos dis­cip­li­nos ir dva­si­nių pra­ty­bų de­ri­nys. Griež­ti Ma­ri­nos tė­vai – ka­ro par­ti­za­nai ir he­ro­jai, – dėl ku­rių kon­tro­lės vi­sus iki 29 me­tų Belg­ra­de da­ry­tus per­for­man­sus jau­na mo­te­ris pri­va­lė­da­vo baig­ti iki 22 val., ir itin re­li­gin­ga mo­čiu­tė – tai dvi lem­tin­gos įta­kos, at­ėju­sios iš kū­rė­jos vai­kys­tės. Kru­vi­nas, nuo­gas, apal­pęs, nu­plak­tas, pu­sę Di­džio­sios ki­nų sie­nos per­ko­pęs, ties ri­bi­niu taš­ku nuo­lat at­si­du­rian­tis Ab­ra­mo­vić kū­nas yra pa­grin­di­nis šios ser­bų ša­ma­nės kū­ry­bos in­stru­men­tas. Di­džio­ji Mat­thew Aker­so fil­mo „Ma­ri­na Ab­ra­mo­vić: da­ly­vau­ja me­ni­nin­kė“ da­lis ski­ria­ma su­dė­tin­giau­siam me­ni­nin­kės kar­je­ros įvy­kiui įam­žin­ti. 2010 m. Niu­jor­ke, Mo­der­nio­jo me­no mu­zie­ju­je, nuo ko­vo iki ge­gu­žės sep­ty­nias va­lan­das per pa­rą sa­lės cen­tre ant kė­dės sė­din­ti ir ne­ju­dan­ti M. Ab­ra­mo­vić at­li­ko pa­tį in­ty­miau­sią, at­vi­riau­sią, di­džiau­sių psi­chi­nių pa­stan­gų pa­rei­ka­la­vu­sį sa­vo per­for­man­są „Da­ly­vau­ja me­ni­nin­kė“. Re­ži­sie­rius fik­suo­da­mas ke­lis mė­ne­sius MoMA apė­mu­sią ma­si­nę psi­cho­zę, kai ki­lo­met­ri­nė­se ei­lė­se sto­vin­tys žmo­nės lau­kė ga­li­my­bės pa­sė­dė­ti prieš M. Ab­ra­mo­vić, taip pat įam­ži­na jau­di­nan­tį ser­bės su­si­ti­ki­mą su il­ga­me­čiu jos part­ne­riu ir my­li­muo­ju Ula­y­u­mi (le­gen­di­nė, vie­na mis­tiš­kiau­sių mei­lės is­to­ri­jų, pa­te­ku­si į šiuo­lai­ki­nio me­no is­to­ri­ją).

Vi­siems ge­rai ži­no­ma per­for­man­so me­no „čia ir da­bar“ es­mė: pro­ce­sas pri­klau­so nuo esa­mos, ne­su­re­pe­tuo­tos si­tu­a­ci­jos, per­for­man­so at­li­kė­jas ne­si­dangs­to per­so­na­žo kau­kė­mis – bū­na sa­vi­mi (kaip pri­dur­tų Ma­ri­na: „Čia krau­jas yra krau­jas, o ne po­mi­do­rų pa­da­žas“), o žiū­ro­vas, įsi­trau­kęs į veiks­mą, tam­pa pro­ce­so da­ly­viu. M. Aker­so do­ku­men­ti­nio fil­mo ypa­ty­bė ta, kad žiū­ro­vas ap­do­va­no­ja­mas ma­lo­ne sa­vo kai­liu pa­tir­ti te­oriš­kai ži­no­mą te­at­ro ir per­for­man­so skir­tu­mą. Ome­ny tu­riu už­fik­suo­tą M. Ab­ra­mo­vić ir prieš ją sė­din­čio­jo – kas­kart vis ki­to – su­kre­čian­čią pa­slap­tį.

Na, o Kau­no ki­no fes­ti­va­lio di­džiau­sia ma­lo­nė yra pro­gra­mos pa­sa­žai ir ne­re­tai rin­kos dės­nių ne­pai­san­tys ma­nev­rai. Kai jie da­ro­mi iš es­mės vien ko­mer­ci­nio ki­no oku­puo­ta­me Kau­ne, TKKF or­ga­ni­za­to­riams no­ri­si nuo­šir­džiai pa­sa­kyti ačiū.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.