Mesijo karalystės pažadai ne padažai

Laiku ir nelaiku

Vargas ganytojams, kurie klaidina ir išblaško mano ganyklos avis! – tai VIEŠPATIES žodis.“ Todėl taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas, – ganytojams, ganantiems jo tautą: „Jūs – tie, kurie išblaškėte mano kaimenę! Jūs išblaškėte ją ir ja nesirūpinote! Tikėkite manimi, aš bausiu jus už jūsų nedorus darbus, – tai VIEŠPATIES žodis. Aš pats surinksiu savo kaimenės likutį iš visų kraštų, į kuriuos buvau juos nubloškęs, ir sugrąžinsiu į jų ganyklą. Čia jie bus vaisingi ir dauginsis. Paskirsiu jiems ganytojus, kurie juos ganys. Nebereikės jiems daugiau bijoti ir nuogąstauti, – nė vienas iš jų nepradings, – tai VIEŠPATIES žodis.“

Tikėkite manimi, – tai VIEŠPATIES žodis, –
ateina metas, kai išauginsiu Dovydui teisią Atžalą.
Kaip karalius jis viešpataus ir sumaniai
vykdys krašte, kas teisinga ir teisu.
Jo dienomis Judas bus išgelbėtas,
ir Izraelis saugiai gyvens.
Jis bus vadinamas šitokiu vardu:
VIEŠPATS mūsų teisumas.“

Jer 23, 1–6

Nereikia būti dideliu pranašu, kad matytum, kur link eina kraštas, kai tie, kuriems patikėta rūpintis visų gerove, tesirūpina savimi, plėšdami, engdami, prievartaudami ir po pasaulį su elgetos lazda išsklaidydami tuos, kuriais buvo įpareigoti rūpintis… Visa ši knyga, priskirta pranašui Jeremijui, – apie politinę vienos valstybės, Judo karalystės, katastrofą. Tai teologinės refleksijos ir ištarmės tiems, kam buvo skirta ypatinga atsakomybė: karališkųjų rūmų valdovams ir jų patarėjams pranašams. Ir nereikia daug išmonės, kad lengvai būtų galima šias ištarmes priskirti kam nors gerokai artimesniam mums, šaliai, kurioje gyvenam… Tai banalu kaip dukart du. Skaitytoją gali klaidinti nebent žodis „ganytojai“, kuris krikščionims nedviprasmiškai asocijuojasi su dvasininkais, kunigija. Bet reikėtų tik prisiminti, kad senovės Artimuosiuose Rytuose nuo pat miestų civilizacijų pradžios šiuo terminu būdavo vadinami miestų, paskui ir didesnių valstybių valdovai, o kartais ir patys dievai, pavyzdžiui, Babilono dievas Mardukas, šumerų ir arkadų dievas Enlilis. Štai viename iš ankstyviausių, III tūkstantmečio pr. Kr. pradžios, senovės Šumero miestų karališkų įrašų pasakojama apie Lagašo karalių Gudėją. Sapne jam apsireiškia dievas Ningirsu ir paprašo pastatyti šventyklą. Atsibudęs karalius kreipiasi į savo deivę globėją, kurią vadina mama:

Ganytojas aš! Man buvo suteikta didesnė galia!
Sapno reikšmė, kurią jis atnešė man,
Nežinoma!
Mama, aš noriu savo sapną papasakoti!
Šviesiaakė žiniuonė tikra,
Mano sesuo dieviškoji iš Siraros,
Tepaaiškina prasmę jo man!

Todėl nieko ypatinga, kad ir Biblijos knygose aptinkame tą patį terminą. Nauja nebent tai, kaip krikščionys šį terminą ėmė vartoti toms civilizacijoms sunykus. Kaip tik todėl turbūt pirmame sakinyje vietoj žodžio „naikina“ (hebr. me’abdim) vertėjas į lietuvių kalbą pasirenka žodį „klaidina“, kuris radikaliai pakeičia viso teksto prasmę: vietoj pirminio, daugiau ar mažiau nedviprasmiško žodžio, reiškiančio žmonių naikinimą ir išblaškymą (engiant, nesirūpinant skriaudžiamaisiais, prievartaujant ir žudant), kas pranašo prikišama valdantiesiems kaip tiesioginė artėjančio valstybės kracho priežastis, atsiranda pakaitalas – „klaidina“, kuris labiau taikytinas doktrinos, ideologijų specialistams. Lyg užuomina į tikinčiųjų liaudį klaidinančius dvasininkus, vedančius sielas į pražūtį. Šio pakeitimo krikščionims, be abejo, reikia, kad pranašo pažadėtą Teisingą Karalių (Ganytoją), kuris tuos kelis tūkstančius metų senovės Artimųjų Rytų valdovams gyvavo kaip mitas ir imperatyvas ir kaip atgarsis keltų karaliaus Artūro mite, būtų galima pakeisti utopinės dvasinės karalystės Ganytoju Kristumi, kur stabilumas ir gerovė neatšaukiami ir į ką visos socialinės žmonių viltys galėtų būti nukeltos, čia ir dabar nesitikint nieko gera. Kad būtų galima įtikėti, jog šie pažadai visgi išsipildė, kad ir ne visai ten ir tada, kur buvo tikėtasi… O pasaulis buvo paliktas „pasaulio kunigaikščio“ valiai, ir nieko gero tu, varganas tikintysis, čia negali pernelyg tikėtis… Tai amžinas Babilonas, amžina Babilono tremtis, to, kuriam pranašas Izaijas suteikia kanaanitų rytinės žvaigždės dievaičio Aušrinio, „Aušros sūnaus“ (ben Šahar), vardą (Iz 14, 12), kuris IV a. šv. Jeronimui verčiant Bibliją į lotynų kalbą buvo lemtingai pavadintas Liuciferiu. Ar begali šioje šio dievaičio viešpatijoje daryti ką kita, kaip tik ieškoti dvasinio išsigelbėjimo dvasinėje karalystėje?

Bet net ir taip skaitant pranašą Jeremiją tas išgelbėjimas neįmanomas šiame, kūniškame pasaulyje žaidžiant pagal Babilono viešpatystės taisykles, paklūstant jos įstatymams, paneigiantiems teisingumą ir teisumą. Ir niekur nepabėgsi nuo to, nes tas pažadėtasis Ganytojas turės įgyvendinti tą teisingumą ir teisumą, kas bibline kalba reiškia – vadovausis socialinio teisingumo principais ir rūpinsis kenčiančiais, skriaudžiamais ir stokojančiais. Niekur nepabėgsime nuo to, nes nesame angeliškos būtybės, turime kūnus ir gyvename pasaulyje, kur negalime nepaisyti vienas kito, tik svaigindamiesi kaip opijaus padažais ir pagardais dvasinėmis utopinėmis paguodomis. Kažkas vis viena turi siekti įgyvendinti tą biblinę kūniško žmonių pasaulio sutvarkymo viziją čia ir dabar, kad išvengtume eilinės katastrofos čia ir dabar.

-akp-

Komentarai / 2

  1. varna.

    Nepaprastai šmaikštus, taiklus ir, svarbiausia, savalaikis tekstas. Su didžiausiu nekantrumu lauksiu kitų akp straipsnių.

  2. varna.

    Skaitau dar ir kartą Jeremijų ir verkiu – sūrios ašaros rieda mano riebiais skruostais, o galvoja ošia mintys – kur jūs, Lietuvos sūnūs ir dukros? Po….

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.