Minios ir tradicijos gniaužtuose

ALEKSANDRA FOMINA

Undinė Radzevičiūtė. Baden Badeno nebus. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2011. 128 p.

Parašiusi du mini romanus – „Strekaza“ (2003) ir „Frankburgas“ (2010), – intelektualaus juodojo humoro meistrė Undinė Radzevičiūtė nusprendė išbandyti kitą žanrą ir šiemet išleido istorijų rinkinį „Baden Badeno nebus“. Būtent istorijų, nes šiuos trumpus tekstus būtų sunku įsprausti į apsakymo ar novelės žanrą, turintį tradicines sudedamąsias dalis: įžangą, užuomazgą, kulminaciją, atomazgą ir kt. Visiškai „neapsimoka“ bandyti perskaityti tuos tekstus tradiciniu būdu, kaip, tarkime, padarė Tomas Marcinkevičius („Argumentai ad hominem“, „Šiaurės Atėnai“, X.14), pats neišleidęs nė vienos knygos, straipsnyje rašytoją familiariai vadinantis vardu ir kaltinantis jos istorijų rinkinį perdėtu aristokratiškumu. Labiausiai recenzentą trikdo tai, kad U. Radzevičiūtės „knyga buduarinė ir labai taktiška… [...] niekas nebepastebi, kad galėtų ir nerašyti – ir niekas nepasikeistų. Ir sėdi savo kupole, ir bijo iš jo koją iškelti, ir pasakoja apie dalykus daug įdomiau, nei tie dalykai galėtų save apipasakoti. Ir leidžia meistriškai parašytas, sąmojingas, bet tuščias knygeles. Dendžiai, aristokratai ir norintys jais būti.“ Recenzijos tonas primena SEL kūrinį „Bohema“, skleidžiantį neįtikėtinai stiprią neapykantą menininkams ir kitiems „keistuoliams“, peržengiantiems „paprasto žmogaus“ elgesio ribas.

Tačiau akivaizdu, kad „Baden Badeno nebus“ niekada neliktų nepastebėta – bent jau tų skaitytojų, kurie nesupranta visko pažodžiui, žvelgia giliau ir vertina subtilumą labiau nei stačiokišką socialinį realizmą, kurio T. Marcinkevičius, matyt, ir pasigedo. Visai nebūtina būti dendžiu, aristokratu ar šiaip „proto bokštu“, kad įvertintum šio istorijų rinkinio ypatybes: ryškias, virš kasdienybės ar abstraktaus filosofavimo pakylančias situacijas, kuriose atsiduria tokie pat neįprasti, netipiški, iš minios išsiskiriantys veikėjai – kiekvienas jų įsimenamas dėl keisto, lėkštumo ir klišių užvaldytai sąmonei neperkandamo būdo ir elgesio. Dėl tų pačių savybių krito į akį ir įsiminė ir „Strekazos“ bei „Frankburgo“ pagrindiniai veikėjai: turintys savo nuomonę, atsiduriantys vienokioje ar kitokioje akistatoje su kolektyvu, einantys savo keliu ir drąsiai apie tai pasakojantys. Ką padarysi, kad ne visi šiame pasaulyje mėgsta eiti rikiuotėse, pritarti populiarioms nuomonėms ir palaikyti tik tai, kas atitinka minios reikalavimus: visų U. Radzevičiūtės knygų veikėjai patraukia akį būtent ramiu ekscentriškumu, kuris, sekant jų mąstymo logika, atrodo visiškai natūralus reiškinys. Šie žmonės negalėtų būti kitokie ir niekada nebuvo: jie jau gimė „ne tokie kaip visi“, nuo mažens buvo nepriklausomi ir būtent todėl yra saviti ir įdomūs tiems, kas literatūrą vertina ne tik dėl siužeto ar natūralistiškai demonstruojamų visuomenės ydų.

Istorijų rinkinyje, kaip ir ankstesnėse U. Radzevičiūtės knygose, visuomenės kritikos netrūksta, ji pateikta savitu, tik šiai autorei būdingu stiliumi: niekas nepasakoma stačiokiškai, autorė nežaidžia įmantriomis metaforomis ir nesislepia už simbolių, bet sarkastiškai, kandžiai ir kartu subtiliai kuria tekstus, kuriuose arba „pagauni kampą“, arba ne. „Nepagavusiems“ belieka piktintis, kad svarbiausi dalykai čia lieka tarp eilučių, „tvyro ore“, bet taip ir nepasirodo, reikalauja istorinių bei geografinių detalių išmanymo ir puikaus humoro jausmo. Humoro, kuris pakyla virš feljetono žanro ar Juozo Erlicko stiliaus prozos. Taip, U. Radzevičiūtė niekada nepasieks J. Erlicko populiarumo, nes kvatojimasis iš populiarių veikėjų ir laikotarpio aktualijų tėra apgailėtinas bandymas įtikti tai pačiai masinei auditorijai, kuri purkštauja skaitydama žurnalą „Žmonės“, didžiuojasi tuo, kad yra „kaip visi“, ir bijo net pabandyti pasukti kitokiu nei seniai kitų minių bei rikiuočių pramintu keliu.

Visas šešiolika knygos istorijų vienija būtent ši tema: individo, asmenybės priešpriešinimas vadinamiesiems „visiems“, stipraus kitoniškumo akistata su tais, kuriems būtų patogiau, kad asmenybių apskritai nebūtų ir kiekvienam pirmiausia rūpėtų, „ką žmonės pagalvos“. Su tais, kurie slapta tebevaldo pasaulį, besididžiuodami savo vidutiniškumu, džiaugdamiesi „mąstymu dvimatėje erdvėje“ ir aklai besilaikoma pagarba tradicijai – nes, be normų, tradicijų ir paklusnumo, jie akivaizdžiai daugiau nieko neturi. Būtent tokiems pirmiausia rūpi pasipiktinti stipriomis asmenybėmis ir priminti, „kieno miške kankorėžiai“, būtent tokie mėgsta knygas, kuriose viskas nutapyta juoda ir balta spalva, ryškus gėrio ir blogio kontrastas, jų tarpusavio kova ir kiti klasikinės Švietimo epochos tradicijų bruožai. Tačiau U. Radzevičiūtė iš savo auditorijos tikisi tam tikro išprusimo, išsaugodama pagarbą skaitančiajam nebaksnoja pirštu ir nieko neaiškina. (Apskritai „aiškinimas“ yra vienas nuobodžiausių dalykų literatūroje, kai autorius, užuot leidęs personažams elgtis pagal jų pačių vidinę logiką, viską „sukramto“ taip, kad belieka tik praryti.) Daugelyje šių tarpusavyje susijusių tekstų akcentuojama būtent gatvės kultūros susidūrimas su aukštesnio sluoksnio gyvensena, arba situacija, kurioje, kaip U. Radzevičiūtė sakė interviu LR laidai „Ryto allegro“, „žmogus, turintis atlikti pareigą, praranda savo asmenybę, susitapatina su savo veiksmais“. Būtent tokių „susitapatinusių“ minios išpučia muilo burbulą iš bet kokio daugiau ar mažiau nekasdieniško įvykio ar individo, išsiskiriančio kitonišku mąstymu ar veiksmais, ir žūtbūt stengiasi tą individą sunaikinti arba bent jau susilpninti. Taip nutinka istorijoje „Niršieji pusdieviai“, kur nužudomas „amžinai viskuo nepatenkintas“ (suprask – kritinio mąstymo nestokojantis, su netobulumais nesitaikstantis) išradėjas, su ja temiškai susijusiame tekste „Apversti piramidę“ minia sekioja neįvardyto žaidimo meistrą, o istorijoje „Grafo žmona“ kaimo gyventojai piktinasi užsieniete, netiesiogiai prisidėdami prie jos savižudybės.

Visos šešiolika knygos (juk ne visos plonos knygos yra „knygelės“) istorijų turi bendrų motyvų ir temų, net bendrų personažų, yra susijusios ir chronologiškai, tad geriausia skaityti jas iš eilės: keičiasi laikai, geografinės vietos, situacijos, tačiau asmenybės ir minios santykis lieka toks pats. Anksčiau ar vėliau individas pradedamas spausti, verčiamas apsimetinėti paprastesnis, negu yra, prisitaikyti prie minios reikalavimų – arba bus sunaikintas pats žmogus, arba jo ypatybė. Nors U. Radzevičiūtės veikėjai ne iš kelmo spirti ir geba atsispirti ir kasdienybės, ir jos garbintojų spaudimui: „Iš atsakymo buvo galima suprasti, kad Merilin turi ne tik rankas“ („Režisierė“); „Galiausiai tas užsiėmimas jam visiškai nusibodo ir jis nusprendė eiti paieškoti mieste kokaino. Tai buvo ne įprotis, bet protestas prieš gyvenimo vienodumą“ („Nusifilmavo“); „Dėdė Valteris visada buvo ekscentriškas, nors tikriems vokiečiams tai draudžiama“ („Ketvirtasis palikimas“).

Žodžiai „visi“ arba „žmonės“ čia vartojami toli gražu ne teigiama konotacija: psichologai patvirtintų, kad nesvarbu, ar per visuomeninius neramumus susirinks minia „budulių“ ar minia profesorių, abiem atvejais ji elgsis kaip minia – agresyviai sutryps kiekvieną besielgiantį ne taip kaip dauguma. „Baden Badeno nebus“ atskleidžiama, kad iš tikrųjų minią, masę arba „visus“ dažniausiai valdo protu nesuvokiami instinktai, baimė išsiskirti ir inercija apgaudinėjant save, bendro patogumo dėlei vaidinant didžiulį veidmainystės spektaklį: „Nors niekas kitas į tuos vaidmenis pretenduoti negalėjo, aplinkos pasipiktinimas buvo neišmatuojamas. [...] Faktų – konkrečių įdomiai perpasakojamų istorijų, liudininkų nuotraukų – niekas nepateikė. Bet, sutikit, kam tie faktai? Juk faktai dažnai tik kenkia reikalui ir trukdo žmonėms suvokti pasaulį. [...] Žmonės norėjo galvoti būtent taip, kaip galvojo, ir jeigu žmonės nori apie ką nors galvoti, tai jų ir neįmanoma sustabdyti“ („Konstantin Kofin – vielikij aktior“). Žmonės – „avinų banda“, vedama neaiškių prietarų, gyvenanti vaizduotės hiperbolizuojamų gandų pasaulyje, – vertina asmenybę tik tuomet, kai ji pribloškia savo talento galia („Apversti piramidę“, „Niršieji pusdieviai“, „Konstantin Kofin – vielikij aktior“) – tuomet padaro iš jos stabą ir jam lankstosi, kol paprasčiausiai pabosta. Knygoje apstu tokias situacijas apibūdinančių sakinių, rizikuojančių būti išgraibstytų citatoms: „Žvilgsnis neturi atrodyti labai protingas“ („Koks įdomus gyvenimas“); „Pasaulyje nėra pavojingesnių žmonių už tuos, iš kurių atimamos iliuzijos“ („Vaistai“); „Štai ką iš žmogaus gyvenimo padaro maistas“ („Kodėl tu laužai mano daiktus?“).

Kiekviena istorija turi tokį esminį sakinį, nuo kurio galbūt ir prasidėjo, visas siužetas susitelkia būtent į tam tikrą situaciją, kurią įmanoma nusakyti tik tokiu ir ne kitokiu būdu, tad literatūroje ieškantys svaiginančių nuotykių, gražumo dėlei suregztų fikcijų ar dvasingumo paieškų su aiškiu moralizavimo motyvu čia greičiausiai nusivils. Savo personažų asmeninį kelią ir tylią kovą prieš jiems „iš aukščiau“ – šeimos, valdžios ar vietinės bendruomenės, kurios galiausiai susilieja į vieną galios simbolį, – primetamus mąstymo, išvaizdos ir elgesio standartus U. Radzevičiūtė pabrėžia tik jai vienai būdingu pasakojimo stiliumi. Jis, kaip įprasta, minimalistinis, taupus, deimanto aštrumu tarsi „nupjaunantis“ nereikalingus žodžius ir atmetantis aprašymus. Čia dostojevskiškos aistros priešpriešinamos budistiniam proto skaidrumui, autorės pozicija lieka tarsi „už kadro“: ji stebi situaciją per atstumą, komentuodama ją retoriniais klausimais („Ar kas galėtų paaiškinti, kodėl kartais visai normalūs žmonės pasileidžia į tokius apmąstymus?“, „Vaistai“), neieškodama „moralų“, palikdama skaitytojui laisvę įsivaizduoti buitines aplinkybes ir detales, tarp kurių taip lengva pasiklysti. Tos situacijos galėtų nutikti bet kam, bet kur ir bet kokiu istoriniu laikotarpiu – tiesa, U. Radzevičiūtė garsėja simpatija Rytų kultūrai ir rusų aristokratijai, todėl jei ir pabrėžia tam tikras detales, tai nėra romantikų pamėgti simboliai ar įmantrios metaforos, reikalaujančios įtempto vaizduotės darbo. Pavyzdžiui, istorijoje „Koks įdomus gyvenimas“ minint baltus tėvo marškinius toli gražu neeksploatuojama populiari spalvų simbolika: pasigilinus į joje aprašomą laikotarpį galima sužinoti, kad per Spalio revoliuciją Rusijoje buvo šaudomi žmonės, gatvėje vilkintys baltais marškiniais.

Istorijoje „Baden Badeno nebus“ taip pat pasitelkiama „nematoma“, tarsi punktyrine linija pažymėta detalė: tai, kas nepapasakota, bet lieka užuomina, turėtų sukelti daugiau minčių negu tai, kas užrašyta popieriuje. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tiesiog pasakojimas, kaip jaunos merginos tėvai dėl prasidėjusio karo nusprendžia nevažiuoti į jos išsvajotą Vokietijos kurortą. Išsilavinusiam skaitytojui tekstas papasakoja daugiau, nei matoma, o paviršutinišką – piktina: pamanykite, ar verta pasakoti apie kažkokios mergiščios paaugliškas užgaidas. Atrodo, kas čia tokio – tragedija tik ta, kad „visas septyniolikos metų auklėjimas nuėjo velniopp“ (p. 92, autorinė rašyba išsaugota). Iš tikrųjų situacija kraupi: tuoj prasidės I pasaulinis karas, paskui – bolševikų revoliucija, neramumai, nepriteklius, „raudonasis“ teroras, pilietinis karas ir kitos baisybės. Ir kartu – išsipildys prie dramų pripratintos jausmingos merginos svajonė apie aistrų ir audrų kupiną gyvenimą. Išsipildys žiauriausiu iš visų įmanomų būdų… Būtent tokia situacija ar emocija pajaučiama per „nereikšmingas“ aplinkybes, per pokyčius, įvykius, poelgius, vyksmą, o ne per aprašymus, kurie, gerai pagalvojus, galėtų šiuo atveju išsiplėsti iki „Karo ir taikos“ apimties kūrinio.

Reikėtų pažymėti, kad „Baden Badeno nebus“ moteriški personažai pavaizduoti kur kas jautriau nei vyriški: juk patriarchalinėje visuomenėje moteriai kur kas sunkiau atsiskleisti kaip asmenybei, išlaikyti savitumą, priešintis tradicijos numatytam vaidmeniui, nes ji sutiks kur kas daugiau mėgėjų „surežisuoti“ jos gyvenimą. Moters individualumas aiškiai baigiasi ten, kur prasideda socialiniai konstruktai: „Dabar jau viskas. Dabar jau teks tekėti, – pasakė teta ir vos susilaikė nenusispjovusi pro langą“ („Režisierė“). Jos likimas priklauso nuo išvaizdos, nuo vyro malonės, nuo begalės kasdienių dalykų, kurie patriarchaliniam mąstymui atrodo nebūtinos, tuščios, juokingos užgaidos: tekstas „Majoro žmona“ skirtas ne tokiam svarbiam istoriniam įvykiui kaip karinio objekto išformavimas ir net ne majoro žūties aplinkybių tyrinėjimui, o jo žmonos paprasčiausiam žmogiškam norui pasideginti smėlėtame paplūdimyje. Moterų elgesys čia dar labiau nei vyrų spraudžiamas į rėmus, joms numatyti tradiciniai vaidmenys – žmona, sesuo, dukterėčia, tarnaitė – individualumą žlugdo kur kas greičiau ir veiksmingiau nei jų partnerių, nuo kurių jos yra visiškai priklausomos. Iš moterų reikalaujama kur kas daugiau paklusnumo, pasidavimo, pasyvumo pasitinkant savo lemtį ir bet koks moters pasipriešinimas nusistovėjusiai ar numatytai pasaulio tvarkai atrodo kur kas dramatiškesnis nei vyro: būtent todėl į knygos pradžią sudėti tekstai „Laikrodis“ ir „Režisierė“ prasideda, atrodo, identiškais sakiniais, tačiau išsirutulioja į visiškai skirtingas istorijas.

Žinoma, lėkštam protui gali pasirodyti, kad toks tekstas kaip „Majoro žmona“ visiškai nevertas būti užrašytas ir apskritai egzistuoti: juk, anot beviltiškai pasenusios tradicijos, visos knygos turi turėti aiškiai matomą „moralą“, turi aprašyti, auklėti, tyrinėti, dvasiškai pakylėti arba bent jau prajuokinti. Tačiau iš pirmo žvilgsnio „tuščioje knygelėje“, kaip ir apskritai U. Radzevičiūtės tekstuose, niekada nieko nevyksta be tikslo. Galbūt tas tikslas matomas tik pro teleskopą, galbūt – pro didinamąjį stiklą, galbūt bus net postmodernistinis būtent tuo, kad skaitytojo vaizduotei pateikia visiškai netikėtas, dar niekur neregėtas situacijas, išsiskiriančias, nekasdieniškomis realijomis, savitumu. Autorė čia žaidžia detektyvę, panašiai kaip kadaise žaidė „Strekazoje“ – meistriškai, šaltakraujiškai, bet jautriai, laisvai keliauja per įvairius istorinius laikotarpius, geografines vietas (beje, jaunesnei kartai, nemokančiai rusų kalbos, rusiški intarpai galėtų būti išversti), realius ir net įžymius žmones suveda su įsivaizduojamais, galbūt niekada neegzistavusiais. Čia nebus nieko tradicinio, nieko klasikinio, jokios, autorės žodžiais tariant, „vimdančios mistikos“ („Valteris Šulcas“) – konkrečių aplinkybių aprašymas ir gilinimasis į psichologiją skambėtų kaip „popsas“, primintų blizgiuosiuose žurnaluose nagrinėjamas svetimų gyvenimų detales. U. Radzevičiūtei patinka išlikti paslaptingai.

Būtent todėl „Baden Badeno nebus“ tekstų finalas dažnai lieka atviras: akcentuojant paskutinį sakinį paliekama begalinė erdvė skaitytojo jausminiam intelektui ir vaizduotei, nedaroma jokių išvadų, niekas nesmerkiamas ir nespėliojama, kaip baigėsi vienam ar kitam personažui. Autorei svarbu konkretus „čia ir dabar“: nebūdama „viską matanti akis“, ji neprisiima jokios pozicijos, netgi tie patys aristokratai, kuriuos ji, anot T. Marcinkevičiaus, taip nepelnytai mėgsta, nesulaukia iš rašytojos ypatingos malonės. Knygoje nesimpatizuojama nei „minios žmogui“, nei tiems, kas mano, kad išsilavinimas, geros manieros, šeimos tradicijos ir kiti socialiniai konstruktai galėtų patobulinti, pakeisti individą į gera: „Kultūra, kaip žmogaus veiklos anomalija, yra kaip tik ta vieta, kur lengvai gali pasislėpti bet kuri žmogiškoji anomalija“ („Laikrodis“). (Čia prašosi prisimenamas neseniai žiniasklaidoje pasirodęs pranešimas apie Rusijos kraštotyrininką, namuose mumifikuodavusį mirusias musulmones ir jų viduje įtaisydavusį muzikines dėžutes.) Rašytoja švelniai šaiposi iš „savo“ aristokratų, kurių gyvenimas taip pat kupinas klišių, streso, vidinių kompleksų ir baimių, nematomų minios: tik iš šalies atrodo, kad jų vaikai turi nerūpestingą vaikystę, puikias gyvenimo sąlygas ir tik iš didelio nuobodulio prasimano menus, rašo „niekam neįdomias“ istorijas ir vaikšto į filharmoniją.

„Baden Badeno nebus“ rodo, kad iš tikrųjų ir aristokratai gyvena didžiuliuose gniaužtuose, yra savo šeimų keistenybių aukos ir negali priešintis tradicijoms bei auklėjimui, kuris jų atveju yra dar griežtesnis negu paprastai. Ir jų vaikams į klausimą „Kodėl?“ taip pat atsakoma „Todėl, kad taip reikia“, šitaip įvedant į jų gyvenimą tos pačios „vimdančios mistikos“, kurios kiti gauna iš televizijos, bažnyčios, mokyklos, kariuomenės ir kitų paklusnumo ugdymo įstaigų. Taigi geriausias būdas išlikti savimi – nesusireikšminti, bet kartu ir nepaklusti, kaip sakoma Užupio Konstitucijoje: „Nenugalėk. Nesigink. Nepasiduok.“ Tiesiog ramiai dirbk savo darbą, eik savo keliu ir neklausyk, kaip už nugaros kuždasi minia – svarbiausia likti ištikimam sau, o ne svetimiems idealams. Juk jie keičiasi su kiekvienu vėjo dvelksmu, o žmogaus (būtent žmogaus, ne žmonių) esmė vis tiek lieka ta pati ir taip pat konfrontuoja su masine mąstysena, kaip buvo ir senovės Kinijoje, ir revoliucijos metų Rusijoje, ir šiuolaikinėje Vokietijoje. Cituojant budistinę išmintį: „Sėdėk ramiai ties savo duburiu ir pamatysi, kaip upe praplauks tavo priešo lavonas.“ Būtent tą ir daro „Baden Badeno nebus“ autorė, kurios pasakojimai nepakeičiami ir, kaip įprasta, negailestingai taiklūs. O minia tokių, kaip žinoma, niekada nemėgo.