Trumputės paskaitos

 

Anne Carson (g. 1950) – angliškai rašanti kanadiečių poetė, eseistė, klasikinės filologijos specialistė ir dėstytoja, senovės graikų literatūros klasikos vertėja. Žanrų ribas peržengiančioje, poeziją, esė, literatūros kritiką, kitas prozos formas jungiančioje jos kūryboje postmodernistiškai išradingai, ekscentriškai, intelektualiai nagrinėjamos klasikinės temos. Nobelio literatūros premija šiemet ji įvertinta „už drąsią ir išradingą kūrybą, kuri, palaikydama žaismingą dialogą su klasikine tradicija, sukūrė naujas šiuolaikinės literatūros formas“. Lietuviškai yra išleistas bene garsiausias Anne Carson kūrinys – eiliuotas romanas „Raudonos autobiografija“ (1998; liet. 2021, vertė A. Bondarev).

„Trumputės paskaitos“ (Short Talks) (iš viso jų – 31) – tai antroji esė ir poezijos rinkinio „Paprastas vanduo“ (Plainwater, 1995) dalis.

 

Įvadas

 

Vieną ankstų rytą pasigesta žodžių. Iki tol žodžių nebuvo. Buvo faktai, buvo veidai. Gerame pasakojime, pasak Aristotelio, visa, kas vyksta, pastūmėta kažin ko kito. Laukuose lankstėsi trys senutės. „Kokia prasmė mus klausinėti?“ – sakė jos. Netrukus paaiškėjo, kad jos žino viską, kas žinotina apie apsnigtus laukus, melsvai žalius daigus ir augalą, vadinamą „įžūlybe“, kurį poetai painioja su našlaitėmis. Ėmiausi užrašinėti viską, kas buvo sakoma. Dėmuo po dėmens dėliojasi gamtos akimirka be pasakojimo nuobodžio. Tatai pabrėžiu. Darysiu viską, idant išvengčiau nuobodulio. Tai viso gyvenimo užduotis. Niekada neišmanysi pakankamai, niekad pakankamai nenusipluši, niekad nebus pakankamai keistų bendračių ir dalyvių, niekad vyksmo nesutrikdysi pakankamai šiurkščiai, pakankamai sparčiai neišeisi iš proto.

 

Apie Homo sapiens

 

Nedidelėmis įrantomis įnagių kotuose kromanjoniečiai žymėdavosi Mėnulio fazes – dirbdami apie jį galvodavo. Žvėrys. Akiplotis. Veidas vandens įduoboje. Kiekvienoje savo pasakojamoje istorijoje prieinu tašką, kai nebeįžiūriu toliau. Neapkenčiu šito taško. Štai kodėl pasakotojus vadina akliais – pašiepiamai.

 

Apie chromoliuminizmą

 

Saulės šviesa sulėtina europiečius. Pažvelkite į tuos pakerėtuosius Seurat paveiksluose. Pažvelkite į tą užsisėdėjusį mesjė. Kurgi plauko „užsimąstęs“ europietis? Seurat – tas patyręs akintojas – nutapė tą vietą. Ji slypi anapus dėmesio, atstu per ilgą ir tingų yrimąsi valtimi. Veikiau sekmadienio nei šeštadienio popietė tenai. Seurat tai aiškiai parodė, pasitelkęs ypatingąjį metodą. „Ma méthode“, – irzlokai įvardijo, mūsų užklaustas. Jis užklupo mus skuodžiančius žaliais atšiauriais šešėliais nelyg svetimautojus. Upė vėrė ir čiaupė akmenines savo lūpas. Upė spaudė Seurat prie savo lūpų.

 

Apie Gertrude Stein apie 21:30

 

Kaip keista. Diena baigėsi. O aš nė nepagalvojau!

 

Apie nesėkmes muzikoje

 

Prokofjevas susirgo ir negalėjo dalyvauti savo Pirmosios fortepijono sonatos, skambinamos kito muzikanto, koncerte. Jis klausėsi jos telefonu.

 

Apie Ovidijų

 

Šiokią naktį, tik vėsią, regiu jį, mėnesiui košiant tamsias gatves. Jis suvalgo naktipiečius ir pareina į savo kambarį. Ant grindų – radijas; žaliai švytintis ciferblatas tyliai blerbia. Jis sėdasi prie stalo; laiškus tremtiniai rašo gausiai. Dabar štai Ovidijus verkia. Kas vakarą maždaug tokiu metu jis tarsi rūbu apsigaubia liūdesiu ir rašo toliau. Laisvu laiku mokosi sau vietinės (getų) kalbos, kad ja sukurtų epą, kurio niekas niekada neskaitys.

 

Apie Parmenidą

 

Didžiuojamės būdami civilizuoti. O jeigu daiktų pavadinimai būtų visiškai kitokie? Tarkim, Italijos. Turiu draugą italą vardu Andreasas. Jis gyveno Argentinoje, taip pat Anglijoje, kurį laiką – ir Kosta Rikoje. Kad ir kur gyventų, jis kviečiasi žmones vakarienės. Ruošos daug. Makaronai su artišokais. Persikai. Nuoširdi jo šypsena niekada neišblėsta. Bet jeigu paaiškėtų, kad tikrasis Italijos pavadinimas yra Brzoy? Ar Andreasas ir toliau keliautų po pasaulį tarsi klajojantis mėnulis su savo pasiskolintąja šviesa? Baiminuos, kad nesupratome nei to, ką jis sakė, nei jo sumetimų. O jeigu kaskart tardamas „miestai“ omenyje jis turėdavo, tarkim, iliuziją?

 

Apie defloraciją

 

Gyvenimo veiksmų nėra daug. Įeiti, išeiti, slapstytis, pereiti Atodūsių tiltą. Ir kai plėšei man garbę, supratau, kad tai – veiksmas. Tai nutiko Venecijoje; dėl to ištinsta balso stygos. Griausdama blaškiausi po Veneciją, patiltėmis ir tiltais, bet tu buvai dingęs. Vėliau tą pačią dieną paskambinau tavo broliui. „Kas tavo balsui?“ – klausė jis.

 

Apie svarbius ir nereikšmingus dalykus

 

Svarbūs dalykai yra vėjas, blogis, geras kovos žirgas, prielinksniai, neišsenkanti meilė, būdas, kuriuo žmonės renka sau karalių. Prie nereikšmingų dalykų priskiriama bjaurastis, filosofijos mokyklų pavadinimai, ūpas ir jo neturėjimas, tikslus laikas. Apskritai svarbių dalykų daugiau negu nereikšmingų, nors pastarųjų esama daugiau, nei čia užrašiau, tiktai jų vardijimas liūdina. Kai vaizduojuosi tave, tatai skaitantį, nenoriu, kad taptum belaisviu, nuo savo paties gyvenimo atskirtu stiklu dengtu vielos tinklu, lyg kokia Elektra.

 

Apie perspektyvos dėsnius

 

Nevykęs triukas. Klaida. Suktybė. Tokie yra Braque’o vaizdai. Kodėl? Braque’as atmetė perspektyvą. Kodėl? Braque’ui atrodė, kad dailininkas, visą gyvenimą piešiantis profilius, galiausiai patiki, jog žmogus turi tik vieną akį. Braque’as troško visiškai užvaldyti objektus. Maždaug taip teigė skelbtuose interviu. Matydamas, kaip žvilgančios peizažo plokštumos toldamos slysta iš gniaužtų, pajusdavo netektį, todėl sudaužydavo jas. „Nature morte“, – sakydavo Braque’as.

 

Apie „Le Bonheur d’être bien aimée“*

 

Diena iš dienos galvoju apie tave, vos prabudusi. Kažkas ore suvėrė paukščių klyksmus lyg brangakmenius.

 

Apie atitaisymą

 

Kafka mėgdavo paskubinti savo laikrodį pusantros valandos. Felicė vis atsukdavo teisingą laiką. Nepaisant to, penkerius metus jiedu tik tik nesusituokė. Jis susidarė sąrašą argumentų „už“ ir „prieš“ santuoką, tarp kurių – nepajėgimas atlaikyti savo paties gyvenimo naštos („už“) ir vaizdas naktinių marškinių, išdryktų ant jo tėvų lovos pusę vienuoliktos vakaro („prieš“). Išgelbėjo jį vidinis kraujavimas. Kai sanatorijoje gydytojai jam užginė kalbėti, visas grindis nuklojo stikliniais sakiniais. Felicėje likę per daug nuogumo, skelbia vienas iš jų.

 

Apie miego akmenis

 

Paskutiniuosius trisdešimt gyvenimo metų Camille Claudel praleido psichiatrijos ligoninėje, svarstydama, kodėl, rašydama laiškus broliui poetui, pasirašiusiam hospitalizavimo dokumentus. „Atvažiuok manęs aplankyti, – rašė ji. – Nepamiršk, kad gyvenu čia su pamišėlėm; dienos prailgsta.“ Ji nei rūkė, nei eidavo pasivaikščioti. Atsisakė kurti skulptūras. Nors jai duodavo „miego akmenų“ – marmuro, granito ir porfyro, – ji juos suskaldydavo, o paskui surinkusi nuolaužas naktį užkasdavo už sienų. Naktį jos plaštakos imdavo augti, didėjo ir didėjo tol, kol nuotraukose ėmė panėšėti į dvi svetimas kūno dalis, užkrautas jai ant kelių.

 

Apie vaikščiojimą atbulomis

 

Mama mums drausdavo eiti atbulomis. „Taip vaikšto mirusieji“, – sakydavo ji. Iš kur ji tai ištraukė? Gal iš kokio prasto vertimo. Šiaip ar taip, mirusieji vaikšto ne atbulom, o eina mums iš paskos. Jie neturi plaučių ir negali šūktelti, bet labai norėtų, kad mes atsisuktume. Daugelis jų – meilės aukos.

 

Apie „Moną Lizą“

 

Kiekvieną dieną jis įliedavo į ją savo klausimą – taip, kaip iš vieno indo į kitą indą pilamas vanduo, – bet klausimas vis išsiliedavo. Tik nesakykite, kad jis tapė savo motiną, geismą ir pan. Esti akimirka, kai vandens nėra nė viename iš indų – kokio troškulio būta! Jis manėsi liautis, kai drobė visiškai ištuštės. Bet moterys stiprios. Ji pažinojo indus, pažinojo vandenį, pažinojo mirtiną troškulį.

 

Apie neperšlapimą

 

Franzas Kafka buvo žydas. Jis turėjo seserį Ottlą, žydę. Ottla ištekėjo už teisininko Josefo Davido, ne žydo. Kai 1942 m. Bohemijoje ir Moravijoje buvo įvesti Niurnbergo įstatymai, santūrioji Ottla pasiūlė Josefui Davidui išsiskirti. Iš pradžių jis nesutiko. Ji kalbėjo apie miego padėtis, turtą, dvi jųdviejų dukteris ir racionalų požiūrį. Ji neužsiminė, – nes dar nežinojo šio žodžio, – apie Aušvicą, kuriame ji žus 1943 m. spalį. Sutvarkiusi butą, ji susikrovė kuprinę, o Josefas Davidas kruopščiai jai nušveitė batus. Ištepė taukais. „Dabar jie neperšlampami“, – pasakė jis.

 

Apie skaitymą

 

Yra tėvų, kurie be galo bodisi skaityti, bet labai mėgsta vežti šeimą į keliones. Yra vaikų, kurie be galo bodisi kelionėmis, bet labai mėgsta skaityti. Ironiška, bet dažnai jie atsiduria tame pačiame automobilyje. Tarp „Ponios Bovari“ pastraipų žvilgčiojau į pribloškiančius ryškių apybrėžų Uolinių kalnų pečius. Debesų šešėliai slankiojo milžiniška uoline jos gerkle, žymėjo eglėtus šonus. Nuo to laiko žvelgdama į plaukelius ant moters kūno visada pagalvoju: „Medžių lapai?“

 

Apie Charlotte

 

Panelė Brontë, panelė Emily ir panelė Anne po maldų padėdavo siuvinius į šalį ir visos trys, viena paskui kitą, vaikščiodavo aplink stalą svetainėje beveik iki vienuoliktos vakaro. Panelė Emily vaikščiojo, kol įstengė, o jai mirus panelė Anne ir panelė Brontë toliau laikėsi šio įpročio… Ir dabar man gelia širdį girdint panelę Brontë vaikštant, vaikštant vieną.

 

Apie sekmadieninius pietus su tėvu

 

Ar pastatysi tą kėdę į vietą, ar paliksi ją čia, panėšinčią į gimdą? (Mūsų balkonas – vėjingas birželio balkonas.) Ar tavo veidas, iškreiptas prieštaringų troškimų, pietaujant liesis ant mūsų visų, ar vis dėlto susitvarkysi, kad galėtume pasimėgauti bent desertu? (Visa ko kampus ant stalo mes prislegiame mažyčiais gryno sidabro įstatymais.) Ar brūkštelsi sau per gerklę indėniškom genio plunksnom, kaip kiekvieną sekmadienio vakarą, ar tik tyliai sėdėsi, kol Leticija mums gros klarnetu? (Mano tėvas, rūkantis „Dimanche Eternel“** cigarus, juos naudoja kaip pelenines.)

 

Apie „Daktaro Jano Deijmano anatomijos pamoką“

 

Žiema tokia žvarbi, kad Breestraat gatve žengdamas iš saulėtos į šešėliuotą vietą skirtumą pajusdavai kaip pakaušį perliejantį vandenį. Tai 1656-ųjų bado žiemą Juodasis Janas susimetė su kekše vardu Elsjė Ottjė, ir kurį laiką jiems puikiai klojosi. Bet vieną ledinuotą sausio dieną Juodąjį Janą užtiko plėšiant audinių pirklio namus. Jis bėgo, griuvo, peiliu perdūrė žmogų ir sausio 27-ąją buvo pakartas. Kaip jam sekėsi paskui, jums, be abejo, žinoma: dėl šalčių daktaras Deijmanas Juodąjį Janą tiksliuoju medicininiu žvilgsniu galėjo skrosti tris dienas. Įdomu, ar Elsjė kada nors matė Rembrandto paveikslą, kuriame josios meilės plėšikas pavaizduotas iš priekio tokiu tolin ištįstu rakursu, kad švarutėlės jo pėdos, regis, kone liečia atvertas smegenis. Pjauk, pjauk giliai, idant rastum problemos šaltinį, byloja daktaras Deijmanas, skirdamas smegenis į šalis tarsi plaukus. Iš jų apgraibomis ropščiasi liūdesys.

 

Apie orchidėjas

 

Mes gyvename rausdamiesi tunelius, nes esame gyvi palaidoti. Tavo išrausti tuneliai man panėšės į keistai betiksles, išrautas orchidėjas. Tačiau jų aromatas – nemirtingas. „Prieš kelias dienas iš Amhersto pabėgo mažas berniukas, – 1883 m. laiške rašo Emily Dickinson, – ir paklaustas, kurgi keliauja, atsakė: į Vermontą arba Aziją.“

 

Apie katorgą

 

„Je haïs ces brigands!“*** – vieną dieną Omske išpyškino aristokratas M-skis, žengdamas pro Dostojevskį žaibuojančiomis akimis. Dostojevskis įėjo ir atsigulė, susidėdamas rankas už galvos.

 

Apie hedonizmą

 

Grožis mane varo į neviltį. Man jau nebesvarbu, kodėl, norisi pabėgti, ir tiek. Kai žvelgiu į Paryžių, maga apsivyti jį kojomis. Kai stebiu tave šokantį, veriasi beširdė bekraštybė – lyg jūreiviui visiškai nutykusioje jūroje. Ištisą naktį manyje skleidžiasi persikų apvalumo troškimai; to, kas nukrenta, neberankioju.

 

Apie karalių ir jo drąsą

 

Jis pakilo slegiamas dvejonių, kaip derėtų pradėti. Atsigręžęs pažvelgė į lovą, kur gulėjo tekėlas. Pažvelgė į pasaulį – garsiausią savo meto eksperimentinį kalėjimą. Už matomų kankinimo stulpų – nieko. O vis dėlto jis matė.

 

Apie prieglobstį

 

Ant sienos galima rašyti žuvies širdimi – tai dėl fosforo. Žuvys juo minta. Štai šitokios lūšnos palei visą upę. Rašau tatai, norėdama būti jums kuo neteisesnė. Išeidamas vėl įstatyk duris, rašau. Dabar jau sakykit, kaip tai neteisinga, kaip ilgai užrašas švyti. Sakykit.

 

Vertė Andrius Patiomkinas