Mirusiųjų
Gimusiųjų
Dar labai ilgai saugojau savo pirštuose jo
miegančių akių ir plakančios širdies pojūtį.
Juan Rulfo
labai ilgai būsime po žeme
mūsų kūnai pamažu virs
į kitas formas
iš kūnų į kūnus
surinktus pagal panašius kodus
iš mažutėlių dalelių sklandančių erdvėje
išlaikančių vienos nuo kitų
didelius atstumus
todėl tik tapę šiltais kūnais
galime susiglausti
o tu
pagaliau
susitelkęs iki apčiuopiamos formos
gulėjai stiklinėje dėžėje
kiekviena tavo dalelė buvo
esmiškai svarbi
bendram krūviui
bet staiga laukas
išsijungė
_ _ _
išsielektrinęs dangaus kūnelis
baltame karstelyje
laidotuvių procesija viduržiemį
minus septyniolika
Kristupas į dangų keliavo
septyniolika dienų
pasakė kunigas
ir procesija lydėjo
per speigą į gruodo sukaustytoj žemėj
iškirstą duobę
labai ilgai būsime žemėje
cheminiai elementai čia kadaise atklydo
kaip kosminės dulkės
augo žemės pluta
klojosi sluoksniais mūsų kaulų
ir visokių rakandų
labai ilgai būsime čia
jausi dievo pirštą savo delniuke
visi būsime kartu
tarp šešėlių
gimusiųjų ir mirusiųjų
giedosime giesmę
iš senų natų
ir pamirštų žodžių
keistai jie kalba danguje
iš pradžių sunku suprasti
ta kalba sena kaip pasaulis
jūsų yra šita žemė
gieda angelas
Mirusiųjų
susapnuotas drugelio esu ir jau nieks nenuginčys
kad drugelis greit mirs
Aidas Marčėnas
ir vėl laidotuvės
pažliugęs sniegas
nedidelė urna rankose
mylimųjų balta nepanaši
į vazą tokios ir būtum norėjusi
jauki buveinė tavo kūno mineralams
artimieji sutrikę glėbesčiuojasi
liūdi išlydėdami ir lengviau atsikvepia
laidojant garbingo amžiaus sulaukusią ne kūdikį
ne vaiką ne mylimą žmoną ne kare žuvusią
nenužudytą nepasikorusią nenusiskandinusią
nepasidavusią neatidavusią neužsilikusią
nepraradusią proto atminties eilėraščių
nepamiršusią linksmybės juoko
net tada kai rodos nebuvo
jokios vilties
tokios laidotuvės yra laimė
be kunigo vainikų budynių
viskas taip kaip norėjai
tik eilėraščiai ir nešvankūs juokeliai
artimųjų apsikabinimai ir pokalbiai
tik geri prisiminimai
iš blogų galima pasijuokti
buvo kaip buvo
tai buvo gyvenimas
galvoju kad manasis
yra nulemtas tavo atsparumo
to naivaus optimizmo ir tikėjimo
kad visada bus geriau kad žmonės
yra geranoriški
kad knygos mūsų rankose išlaiko
pasaulį galutinai nesugriuvusį
iš tavęs mokiausi virti uogienę
siūti siuvamąja
pasakoti
vis dar mokausi
atsimenu kaip vaikystėje
jaučiausi visiškai laisva
tavo valdose
tarp aukštų žirnių ir pupelių
lysvių ryškiaspalvių gėlynų
kvepiančių prieskoninių augalų
kai dainuodavau skindama uogas
tu tik šypsojaisi
mokykloje tau pasakė
esą neturi klausos
leisk aš už tave padainuosiu
Gyvenusiųjų
Rizikavome gyventi – gyventi amžinai.
Tęstinumo grėsmė nuo pat pradžių slėgė kiekvieną,
atsitiktinai pradėjusį gyventi.
Italo Calvino
neatsimenu kaip čia patekau
sapnuodavau požeminius tunelius
nerasdavau išėjimo
kol vieną sykį aiškiai pamačiau
rožinį apklotėlį ant savo lovelės krašto
manydavau kad sklandau
esu laki išeinu iš kūdikiško kūno
matydavau jus abi
dabar jau palikusias šią
dimensiją
tuomet pjaustančias svogūnus pomidorus
skutančias morkas skaitančias knygas
mezgančias megztinius
tylomis stovinčias prie lango
žvelgiančias į apsnigtą kiemą
manau kad vis dar sklandau
matau savo palikuonis
vienoje iš gausybės galimų realybių
regiu tave lankstančią skalbinius
glostančią naujagimio galvelę
einančią keliu į ten
kur nieko žmogiško nebėra
nei prisiminimų
nei kraujo
nei minčių
tik begalinės siūruojančios
pievos aukštų žolių
ir švytintys griuvėsiai
ar yra skirtumas būti
žmogumi gyvate akmeniu
medžio lapu
radiacijos prisigėrusiu grybu
tik skirtingi kodai
elementų jungimosi būdai
pelenai tirpstantys žemėje
atiduodantys mineralus šaknims
kas gi daugiau mes esame
esu tik gija
jungianti
tave ir tave
kvėpavimas deguonis geležis
ir kalcis aš nešu savyje informaciją
ir ją perduodu kalbos sistema
tau
kuris taip ir neišmoko kalbėti
kartais įsivaizduoju kaip laikau
tave ant rankų
šypsaisi
yra kažkas
suakmenėję manyje
žinau kai mano kūną
kremuos
pelenuose liks
keli akmenukai
Daivos Kairevičiūtės nuotrauka
Išgyvenusiųjų
Mirties baimei praslinkus,
apėmė beveik gėdinga palaima.
Jorge Luis Borges
pasirodo jau paneigtas mitas
kad organizmo ląstelės pasikeičia
per septynerius metus
odos ląstelės atsinaujina kas kelias savaites
jau nebėra tos švelnios mano skruosto
odos kurią glostei
yra tik kodas
nuolat vykstantys mirtis ir gimimas
kepenų ląstelės atsigamina per metus ar pusantrų
nebeišliko tos kurios tvarkėsi su stipraus
apsinuodijimo padariniais ir dabar mano kūnas
filtruoja tik mineralinį vandenį
raudonieji kraujo kūneliai
gyvena apie šimtą dvidešimt dienų
jie nešė deguonį kol šokau
kai trūko oro
jie mirė gimė transportavo
deguonies molekules
kaulinis audinys visiškai atsistato
per dešimt metų
dar yra likusios manęs
kaulais jautusios protėvių skausmą
bandžiusios pildyti savo tuštumas
eilėraščiais
širdies ląstelės atsinaujina labai lėtai
ir tik iš dalies
širdis turi nuosavą nervų sistemą
ji neprisimena žodžių
tik padažnėjusį pulsą sutrikusį ritmą
stiprius susitraukimus
kaupia savo vibracijų fonoteką
tikriausiai širdis nemeluoja
nes negali savęs perkurti
ji vis dar suvirpa kai skaitau
eilėraščius
esu tarp savęs susietų dalelių sistema
išlaikanti daugiau ar mažiau panašią formą
nežinau ar mano forma pastovi
bet ji nuolat planuoja išlikimą
neįsivaizduoju kaip gyventi be kaltės
laukuose krenta ir krenta kūnai
