Aš vis dar čia

 

Vilis Kasimas (g. 1986) – latvių prozininkas, vertėjas, redaktorius, literatūros agentas. Keturių knygų autorius (trečiasis jo romanas „Marijos istorija“ (Marijas stasts) pasirodys netrukus). Apsakymas Es joprojām esmu šeit latvių internetiniame literatūros ir kultūros žurnale „Punctum“ paskelbtas pernai lapkritį.

 

Aš buvau pirmas, palikęs šį namą. Kiti buvome nustebę, kaip visada, kai akimirkai kuris nors iš mūsų nuklysdavo toliau nuo visų. Tačiau šį kartą buvo kitaip, daug skausmingiau, nes iš karto supratome mano ketinimą – išeiti visam, išeiti negrįžtamai. Bet kitaip nebuvo įmanoma. Namas, jau seniai ištuštėjęs, galėjo tapti tik dar tuštesnis. Todėl mes, likusieji, akimirką dar pasisukiojome aplink, lyg ieškodami drabužių ar kokių kitų daiktų, o tada nusekėme paskui mane. Kas iš kambario, kas laiptais žemyn, kas iš prieangio – ūmai kiaurai per sieną.

Aš nesuprantu Laiko, bet vyriausiasis iš mūsų dažnai pasakodavo, kad paskutinis žmogus šiame name numirė prieš ištisą gyvenimą. Tada prie kitų prisijungiau aš, ir nuo to laiko esame tik mes. Ir, namui prarandant Gyvenimą, mes taip pat pamažėliais blankome, be tikslo klajodami po tas pačias apdulkėjusias, kinivarpų ir skruzdėlių pilnas patalpas, kur niekas mūsų ne tik nemato, bet ir nejaučia, nebijo, nemaitina.

Žmones buvau matęs tik pro namo langus, pro išdaužytų langų stiklų šukes stebėdamas mašinas ir praeivius artimiausioje gatvėje. Jie niekada nežiūrėjo į mūsų pusę, pernelyg pasinėrę į pokalbius ar mintis, į kuriuos nevaliojau įsiskverbti, nors ir kaip būčiau stengęsis. Ir netrukus jie vis tiek dingdavo iš akiračio, kad toliau atsiduotų Gyvenimui. O aš likau namuose, kaskart vis labiau trokšdamas sekti jų pėdomis, palįsti po drabužiais, pasislėpti šiltuose jų kūnuose malšinti to troškulio, kuris su kiekviena diena darėsi vis nepakeliamesnis.

Bet dabar mes buvome kieme, vieline tvora aptvertame kieme, ir sklandėme virš žolės prie vartelių, čia susiliedami, sustiprindami vienas kitą, čia vėl išsisklaidydami, kad ištirtume aplinką. Tik aš nejudėdamas laikiausi netoli tvoros. Šią nakties valandą žmonių nemačiau, tačiau kartkartėmis pravažiuodavo kokia mašina ir mane persmelkdavo išmetamųjų dujų debesis, priversdamas vidujai suvirpėti.

Tikriausiai ir aš būčiau jaudinęsis ir delsęs kaip kiti, jei būčiau pažinojęs bent vieną iš tų žmonių, kurių Gyvenimas mus palaikė visus šiuos amžius. Bet man jie buvo tik kvapas, ne gerbtinas atminimas. Tiesiog nuolatinis buvimas, įsigėręs į sienas bei grindų lentas, ir mūsų prisiminimai. Man reikėjo daugiau. Daug, daug daugiau.

Man reikėjo išeiti.

Tai buvo vienas trumpas, aštrus impulsas, kuris mus pervėrė, išgąsdindamas mane ir visus kitus. Akimirksniu vėl susiliejome, idant išsaugotume tą vienybę, be kurios nieko kito neturėjome. Bet aš jau buvau pradėjęs kilti į orą. Mes neįstengėme manęs sulaikyti, tačiau ir sumanytas skrydis nepavyko. Nusileidome truputį toliau kelio viduryje, ir tuojau pat mus perskrodė mašina, nusinešdama dalį manęs, dalį mūsų, o likusieji nusiritome kūliais ir išnykome tamsoje.

Aš rėkiau kartu su visais, išgyvendamas tą patį skausmą, tą pačią neviltį, akimirkai užmiršdamas ankstesnes svajones. Nepadėjo net mašinoje sėdinčių žmonių Gyvenimas; nors ir koks šiltas jis pulsavo aplink, staiga atsivėrusios tuštumos nepajėgė užpildyti niekas.

Pajutusi nepaaiškinamą liūdesio antplūdį, priekyje sėdinti moteris pasuko vairą, ir po akimirkos mašina sustojo kelkraštyje. Ji suėmė greta sėdinčio vyro delną, o mergaitė už jų pravirko, kaip moka tik vaikai, kaip visą Laiką norėjosi ir man, nors tai supratau tik dabar – bet dėl to dar skaudžiau.

Kad ir kaip ten būtų, pajutau, kad tai – mano galimybė pabėgti visam laikui. Išlipau iš mašinos ir patraukiau link miesto, palikdamas mus už nugaros. Vis dėlto jie vis dar buvo aš, mes buvome mes. Šis suvokimas driekėsi paskui mane lyg siūlas per labirintą, su kiekvienu posūkiu vis labiau įsitempdamas, nors dabar buvau vienas – vienas slydau gatvėmis, vienas leidausi į žmonių spūstį, vienas stulbau nuo Gyvenimo, kuris plūdo per mane banga po bangos, begalinis ir nesibaigiantis.

Visą ankstesnįjį Laiką mokiausi gerbti ir saugoti Gyvenimą kaip didžiausią vertybę, bet čia jo buvo tiek daug, kad įstengiau tik atsiduoti svaiginančiai srovei, kuri nešė mane per dusinančius dūmų debesis, pro aukštus namus, kurie rodėsi pastatyti iš stiklo ir sapnų, per įsodrintą šviesą, o paskui – ir per tamsą, pripildytą elektrinio žibintų zirzimo. Aš sekiau paskui Gyvenimą, ir siūlas tempėsi. O paskui jis nutrūko.

Mes nutilome.

Man skaudėjo.

Prasiskverbusį į vieną iš didžiųjų namų, pranokstančių mūsų vaizduotę, mane kamavo skausmas dėl mūsų nesaties ir ūmios mano vienatvės. Tai neatslūgo net tada, kai atėjo rytas ir pastatas prisipildė žmonių. Jie manęs nematė ir nenutuokė, kad aš esu čia. Galėjau laisvai klaidžioti, susiliedamas čia su vienu, čia su kitu, gerdamas iki apsvaigimo. Taip ir dariau, bet aiškiai suvokdamas, kad negalėsiu suartėti nei su jais, nei su jų Gyvenimu. Dėl šito skaudėjo labiausiai. Aš mačiau pokalbius, ginčus, neatsakytos meilės kupinus žvilgsnius – visa tai, kas mūsų namuose egzistavo tik kaip tolimos nuojautos ar pamažu blėstantys prisiminimai. Bet ir čia jie man buvo ir liko nepasiekiami.

Vis dėlto nedvejodamas ėmiau viską, ką tik galėjau dabar. Net jei tai buvo tik kvapas, praslystantis pro mane ir nieko nepaliekantis, – man jo reikėjo. Man reikėjo Gyvenimo. Nieko kito nebuvo nei čia, nei kitur, nei dabar, nei bet kada anksčiau. Dabar aš tai žinojau.

Aš negalėjau rasti kelio atgal ir negalėjau tikėtis, kad manęs ieškos tie kiti, kurie jau nebebuvome mes. Šis siūlas buvo nuo manęs nutrauktas, arba – tiksliau – aš pats jį nutraukiau, nesuvokdamas, kad jis jungė mane ne tik su jais, bet ir su Laiku.

Todėl aš gėriau Gyvenimą, gėriau neatsiplėšdamas ligi pat vakaro, iki prasidėjo kita diena su proga apsvaigti iš naujo. Būdavo akimirkų, kai man atrodydavo – aš jaučiu kitus, jie mane surado ir aš vėl galėsiu būti mes, bet tai visada trukdavo tik akimirką, kuri, kaip visos ankstesnės, tuojau pat baigdavosi, ir aš vėl likdavau vienas.

 

Po kelių dienų, pamatęs save veidrodyje ir suvokęs, kad Gyvenimas pavertė mane žmogumi, nepajutau nė kruopelės to džiaugsmo, kurį dėl tokio neįtikėtino perkeitimo anksčiau vaizdavausi. Paliečiau savo blyškiai rausvą veidą, tada apžvelgiau savo drabužius – baltus marškinius ir juodas kelnes, dėl kurių buvau neatskiriamas nuo čia dirbančių žmonių. Buvau vienas jų, bet jie nebuvo aš, mes nebuvome mes. Tačiau pamažu jie pradėjo su manimi sveikintis, aš atsakydavau, kartais net užmegzdavau pokalbį, bet anksčiau ar vėliau jie atsisveikindavo, o aš toliau klaidžiodavau namo koridoriais čia viename, čia kitame aukšte, neįstengdamas suprasti, kodėl pats sau iki šiol atrodau nematomas, kad ir ką tvirtintų veidrodis ar žmonių elgesys. Žinojau, jog kada nors man vėl teks išvykti, dar kartą palikti visus ir dingti mieste, idant atrasčiau naują Gyvenimą, tačiau kiekvieną dieną su tuo susitaikyti darėsi vis sunkiau. Nors ir čia nebuvo nieko iš ankstesnės bendrystės, su vienu vyriškiu šiomis dienomis kalbėjausi daugiau nei su kitais, tylomis vis trokšdamas susilieti su juo, įsismelkti į jo kūną ir kaulus, leisti jo kraujui tekėti mano gyslomis, kol jau niekas o niekas nebeįstengtų mūsų išskirti. Tačiau tai buvo neįmanoma, bent jau ne taip, kaip reikėjo man. Nenorėjau laidoti atmintyje dar vieno namo su visais jo gyventojais, tačiau buvau pavargęs bijoti klausimų ir įtarimų, kuriuos ėmiau įžvelgti žmonių akyse. Kuo labiau panašėjau į juos, tuo labiau tiriantys darėsi jų žvilgsniai, kol galiausiai baimė privertė mane slapstytis tamsesniuose koridoriuose ir patalpose, iš kurių išeidavau tik tada, kai netoliese padvelkdavo šio vyriškio kvapas.

Tačiau ir jam aš nieko nesakiau, nes žinojau – mano Gyvenimas nėra jo Gyvenimas, aš niekada iš tiesų nesugebėsiu įsigyventi nei čia, nei kitur. Ir mes niekada nebūsime mes. Todėl išeidamas tik paspaudžiau jo ranką kiek stipriau nei įprastai, o tada vėl atsidūriau garsų, kvapų, šviesos užlietame mieste. Ėjau per jį be jokios krypties, ėjau tik dėl to, kad eičiau ir eičiau, pamažu ištirpdamas aplinkoje, tapdamas tik dar vienu vaizdiniu jo begalybėje.

Tačiau nenutiko nė to. Žmonės matė mane, nukreipę žvilgsnį praeidami žengteldavo į šoną, kartais dar atsigręždavo, kad mesteltų į mane paskutinį žvilgsnį, kuris vis dėlto neatskleisdavo nieko daugiau, tik pakumpusį, prieblandoje išskydusį siluetą. Kartkartėmis žvilgtelėdavau į pravažiuojančias mašinas, bet dabar ir jos atrodė tuščios lyg žmonių išnaros; nors jose buvo Gyvenimas, jis nebuvo toks, kokio man reikėjo, tai nebuvo Gyvenimas, kurio stoka nuolat, nenumaldomai vis stūmė mane pirmyn.

Kai tolumoje pamačiau mūsų senąjį namą, mano žingsnis akimirką susvyravo, bet paskui vėl tapo tvirtesnis. Žinojau, kad kitų ten nebus, bet taip pat žinojau, kad ten aš bent jau galėsiu jų laukti. Galėsiu atidaryti duris ir langus, galėsiu įeiti vidun, vaikščioti po tuščius, negyvus namo kambarius ir laukti, iškvėpdamas vogtą Gyvenimą tarsi rašmenis, kuriuos perskaityti galėsi tik tu.

 

punctummagazine.lv

Vertė Jurgis Banevičius