Vasara ties Nolano smilkiniu
Vasaros pradžioje buvo pažadas susitikt. Pati keliavau ir kitiems prisiekinėjau – taip, pasimatysim Venecijoje, Ventspilyje, Vige, kažkuriam kitam uoste. Nubrėžusi numanomų prasilenkimų atlasą, išvažiavau į konferenciją Bukarešte.
Grįžusi pradėjau pastebėti reiškinius: perkūnijas, šikšnosparnius, ežiukus. Paukščiai atsitrenkdavo į miegamojo langą. Voras mezgė tinklą prie kriauklės mano virtuvėje. Liepą tankiame miške prie neprinokusių aviečių krūmo sutikau laumžirgį. Ką jis ten veikė? Nei tūpė, nei kilo, dreifavo aplink spyglius kaip nuo kurso nukrypęs dronas. Tarsi suprasdamas, ką daro. Naktį lietus šniokštė kaip Baikalas. Pusiau prabudusi pagalvojau apie skalbinius, paliktus lauke. Ir apie jį.
Paskui baigėsi pasaulio čempas. Mėlyni nelaimėjo. Pedikiūro Argentinos pantoną keitė gaspačo raudona. Miestas, darbas, kokteilis su draugais, džiazo minoras – viskas buvo kaip kasmet. Bet kartu jau ir nebebuvo. Nebegalėjau apsimesti, kad nieko neįvyko. Nors nuošalė buvo tyli. Kaip čipsus kramtantis Nidos šernas, penimas pro šalį parketiniais džipais vežamų vaikų.
Euriklėja atpažino Odisėją iš rando. O ką daryti su tuo, kurį žinai, bet negali paliesti? Ant mylimojo kojos buvo operacijos pjūvis. Tik jo dar nemačiau. Arba mačiau. Sapne apie baltą paplūdimį, elastinį bintą ir horizonte pakibusią jachtą. Kuo ji vardu?
Kind of Blue. Kavinėje sukosi vinilas. Baristos paprašiau dvigubo ir išėjau į gatvę. Eine kleine Zigarette ir Vokiečių aveniu remonto dulkės. Kas gali būti gaiviau lietuvišką, o ne graikišką vidurvasarį. Šiuo metu Vilniuje visi ginčijosi, kaip Nolanas suprato Homerą.
Panoraminės mūšių scenos mane jaudino mažiausiai. Kaip ir
Ignės Grikevičiūtės nuotrauka
tai, ar Holivudui pakeliui su helenizmu. Mane domino vyras. Kaip ta auklė, iš visų kitų jį galėjau atskirti ne dėl didvyriškumo, bet dėl paprasto kūniškumo. Odos, raumens, gyvo kaulo. Tik tiek rekvizito. Ne garso dizainerio sukurtų, o tikrų kiemo katino žingsnių, prislopintų kilimų duslintuvo kažkada paryčiais.
Jiems nutilus man dar liko žvaigždžių katalogas. Rugpjūčio perseidų lietūs, migla virš pievos prie pakelės motelio, greta aerodromo X. Desantininkai sumigo po tvankiu angaro skliautu. Radarai liko budėti: karas pulsavo ties siena ir smilkiniu. Tik prieš tai – antraktas. Dzūkijos plente pirštus sulipinęs plombyras, „Lato z Radiem“ ir karštų padangų kvapas.
Gal tik vėliau suprasim, kad taip prasidėti gali ir mobilizacija, ir poezija. Gal ir pasaulis lauks ne savo pabaigos. Tik vieno spragt – ir iš seniai užverstos knygos išzvimbs karti rugsėjo musė.
