Štai taip Hamleto dvasia kalbėjo

Gediminas Jankus. Hamletas miręs. Novelės ir noveletės. K.: Kauko laiptai, 2025. 150 p.

Gediminą Jankų pažįstu kaip įvairaus meno kūrėją. Kaip rašytoją ir žurnalistą, dramaturgą ir teatro kritiką, muzikos ir karybos (jis buvo Parlamento gynėjas, yra šaulys, po Kovo 11-osios vadovavęs visai Lietuvos šaulių sąjungai) žinovą, kolekcionierių, politiką, visuomenės veikėją. Jis rašo prozą, eseistiką, draminius veikalus, libretus. Išmano klasiką ir vertina tradiciją, bet siekia modernumo. Knygos sutiktuvių, teatro spektaklio premjeros ar kolegos jubiliejaus progomis parašo vadinamųjų laudacijų, kurios išsiskiria ne tiek pagerbiamo asmens liaupsėmis, kiek jo kūrybinės biografijos analize.

Atsivertęs pernai išleistą Jankaus prozos knygą „Hamletas miręs“, matau, kad autorius nuoseklus – renkasi menkai arba visai nepramintus žanro ir stiliaus kelius. Gal net provokuoja mane, skaitytoją, vilioja kažkur, gal į teatro sceną, kur vos viena „dekoracija“ – greitai besisukanti estetinių (ir kitų knygos teksto) ženklų karuselė. Joje sunku likti tik skaitytoju. Gal esu ir žiūrovas, gal ir artistas, gal tik keleivis per autoriaus roller-coaster (linksmuosius kalnelius). Ne kiekvienas tokius (net keletą puslapių) gali ištverti, tad nemanau, kad naujasis Jankaus tekstų rinkinys – popliteratūra. Atvirkščiai. Šią knygą reikia „atrasti“, prisijaukinti, pačiam susikurti jos viziją ar ką panašaus. Kitaip tarus, visai netinka to reikalo (knygos interpretacijos) primesti kitiems, o skaitant ją, jau ką per ją patyrus, geriau nesidalyti su niekuo, nesistengti, kad kiti prie to patyrimo kibtų, prarytų kaip žvejo pamėtėtą jauką arba temptųsi namo kaip receptą, išrašytą per skaitymo terapijos seansą. Tolesnis mano pasvarstymas – tik apie manąjį, labai asmenišką, tad ir šio teksto skaitytojų neįpareigojantį Jankaus knygos savivaizdį. (Prisiminęs Sigitą Gedą, ketinau rašyti – gyvavaizdį, tačiau šis poeto „nusikaltas“ žodis daugeliui tebėra nežinomas, tad renkuosi gal prastesnį, bet jau įrašytą į mūsų naujakalbę.) Ir trumpai pasvarstysiu, kaip toks dalykas man kilo ir plėtojosi, net gilėjo.

Jau rinkinio paantraštėje užtikau leidėjų ir autoriaus paaiškinimą, kad skaitysiu „noveles“ ir „noveletes“. Dėkui už priminimą. Literatūrologai tikrai skiria šiuos abu „trumposios prozos“ atvejus. Ir teoriniuose galvojimuose, ir kūrinių analizėje. Toliau pačiame rinkinio „turinyje“ jiedu nėra atskirti, tad pats susiskaičiavau teksto gabalus su kitokio šrifto antraštėmis, matyt, įtvirtinančiomis galimą vienokį ar kitokį „gabalo“ žanrinį statusą. Pradžioje jų radau tik dvylika, paskui – jau šešiolika ir net aštuoniolika. Gabalų skaičius kito, nes laisvai manipuliavau minėtomis antraštėmis: triptiką laikiau tai vienu, tai trimis kūriniais, o vieną gabalą („Gedulinga masonų muzika“) pasidalijau į tris – pagal kursyvu (matyt, irgi savarankiško lygmens paantraštėmis) nurodytus muzikinius kūrinio dalių tempus / nuotaikas. Novelė ar noveletė? Noveletė ar novelė? Niekada nėra lengva pasakyti, nors kažkada esu tai (lyg ir sėkmingai) daręs. O Jankaus knyga privertė suklusti, iš naujo savęs klausti, kaip tai daroma ar yra darytina.

Gal kiti žino? Vienas išmintingiausių mūsų novelistikos tyrėjų, Albertas Zalatorius, parašė net dvi mokslo monografijas, kad išsiaiškintų šį, atrodo, literatūros žanrų (teorijos) abėcėlei priskirtiną klausimą, po to jis pats pasiliko vartoti tik vieną – novelės – terminą, atrodo, labai sąmoningai vengė jo sinonimų – apsakymo, apysakos ar noveletės. Bet kritiko pamoka užmiršta. Šiandien darbštusis DI akimirksniu apibendrina ne tik Zalatoriaus, bet ir kitų (gal visų) mokslininkų patirtis ir be išlygų man sufleruoja, kad novelė – tai nedidelės apimties prozos (pasakojamasis) žanras, kuriam būdingas glaustas siužetas, dinamiškumas ir šokiruojanti (netikėta) pabaiga. Pasak to paties DI išvadų, noveletė (iš it. noveletta – trumpas apsakymas) yra mažos apimties, koncentruotas literatūros arba muzikos kūrinys. Literatūroje tai itin trumpa, glausta novelė, o muzikoje – romantinė instrumentinė pjesė.

Tad ką galėčiau pridurti? Nuo sinonimijos ir visažinis DI, atrodo, nepabėga. Be komentaro jo įpainiotas terminas apsakymas. Tarytum šis būtų tiksliai aptartas ir tik viena reikšme visų mūsų vartojamas. Betgi taip nėra. Dar įvesta tarpdisciplininė (muzikinė) noveletės reikšmė. Gerai arba nieko tokio. Literatūra su muzika dalijasi ir daugiau terminų (ypač iš romantizmo epochos). Tačiau DI išvadoje visai dingsta lietuviškas, gana senas apysakos terminas, kuriuo daugelis tyrėjų (leidėjų) vadindavo (ir tebevadina) ilgesnius apsakymus ar noveles. O nuo apysakos vos žingsnis iki „mažojo romano“: po XX a. 6-ajame deš. atsiradusio prancūzų autorių naujojo romano (le nouveau roman) bangos ir mūsų kritika šitaip pradėjo vadinti 4–5 aut. lankų apimties prozos kūrinius. DI visiškai nemini „trumposios prozos“, kurios terminu ir Lietuvoje įpratome vadinti Borgeso kūrinius, „užmiršo“, kad jau nuo Sąjūdžio laikų, mano akimis, bent nuo įkvėptų Sigito Gedos prakalbų Sąjūdžio mitinguose, o ypač nuo Albino Bernoto knygos „Pigmalijono sindromas“ (1989), turime puikios (ir trumpos, ir ilgos) esė pavyzdžių, o esė dažnai nelengva skirti nuo noveletės ar novelės.

Ne, DI nė kiek nepalengvino manųjų, Jankaus knygos skaitytojo, žanro klausimų. Gal kiek net suprastino, kiek aiškiau, gal išvis nereikia kibti prie žanro. (Juk matematikai ne be reikalo mokinius moko prastinti trupmenas.) Į žanrinį Jankaus rinkinio kūrinių grynumą iš tikrųjų būtų galima nekreipti dėmesio, gal nepasiduoti (autoriaus?) provokacijai – net neklausti savęs ar daugiau išmanančiųjų, kaip vertinti knygos paantraštėje paminėtus lūkesčius, jeigu ne man (turbūt ir kiekvienam skaitytojui) svarbus klausimas apie viso rinkinio literatūrinę / meninę vertę. Gal visus atskirus tekstus (kaip „turinyje“ padalyta) galima skanauti po vieną, išsirinkti labiau patikusius, užmiršti tuos, kurie atrodo „prastesni“.

Bet kiekvienos knygos turinys labiau primena algebrą, o ne aritmetiką – sudėjęs skirsnių antraštes ar įspūdžius apie juos, geriausiu atveju turėsi tik margą mozaiką, bet ne rinkinio tikrąją struktūrą, jo visetą. Dėl to kiekviena grožinė knyga yra tamsokas daiktas, gal net daiktas savyje. Jį reikia apsišviesti, pasiekti, išvysti, pažinti, suvokti, pajausti etc. Galvodamas apie Jankaus rinkinį, jo bendrą įspūdį, prisiminiau periodikoje / interneto svetainėse publikuotų tų pačių autoriaus novelių ar novelečių, kurios sudėtos į rinkinį, perskaitymo įspūdžius. Margokus, bet vyravo (turbūt dėl įsimintų tikrai įdomesnių kūrinių) įsitikinimas, kad autorius rašo ir man asmeniškai patraukliomis intelektualinėmis metaforomis – dėl jų savuoju metu išsiskyrė ir Borgesas, – jungia įvairias literatūros ir apskritai meno kryptis / rūšis / žanrus, o skaitytojui turi tik vieną patarimą – siūlo galvoti ir išlaisvinti vaizduotę. Ne kiekvienas juo pasinaudoja ir tuomet jau palieka kūrinio prieangyje, kuriame pats turėtų rinktis, pro kurias duris įžengs į kūrinį, ką per jį ar jame pamatys, išgirs, supras.

Bet juk šis principas, tariau sau, tinka ne tik novelei ar noveletei, bet ir jų rinkiniui. Visai knygai. Joje, tarsi įsėdęs į roller-coaster kabiną ir užsisegęs saugos diržą, turi jau leistis į kelionę, atsiduoti jos greičiui ir ritmams, nes negali išlipti ar pabėgti. Tad ir nutinka keistų dalykų, bent jau kas kita, kai nedaliju, nesistengiu gabalų atskirti, kai visi tekstai – rikiuotėje, vienas šalia kito, vienas po kito, kai man veriasi perspektyva, ir aš lyg anfilados (gal šis žodis mažiau grėsminga metafora už linksmuosius kalnelius) ašimi ar jos koridoriumi einu iš kambario į kambarį. Čia, „koridoriuje“, tekstai susijungia, vienas kitam atsiveria, vienas kitą papildo. Ir tai dar ne viskas: jie čia sukuria naują dalyką – (su)formuoja vieningą estetinę rinkinio erdvę. Šioje erdvėje užtiktus trumpus, vos vieno ar poros puslapių neva atskirus tekstus man net per sunku interpretuoti kaip struktūrinius, funkciškai reikšmingus rinkinio elementus. Be abejonės, vis dar galiu juos vaizduotis po vieną, bet kodėl ir kaip kiekvienam jų priskirti man patikusios, tikriausiai, noveletės statusą?

Neužbaigtumo (koridoriaus, karuselės) perspektyva (pa)vilioja, peršoku į kitą tekstą. Vėlgi – dalinai savarankišką. Nesureikšminu. Ir vėl kita perspektyva. Vis daugiau perspektyvų. Visos jos vertos mano dėmesio ir dėl savos technikos, ir dėl naujo patyrimo arba bent jo eigos. O kaip tos daugeliui rūpimos temos, dargi siužetai, įvykiai, patys veikėjai? Kaip klasikinėse novelėse – kur bent šis tas vaizdingo ir nepamirštamo? Kol kas tik užuominos, tik jų punktyrai, gal ieškojimo pėdsakai, tad, matyt, galima pačiam dairytis, užtikti, susirankioti, bet bus nelengva. Kita vertus, matau daug kaukėtųjų (aktorių), gal metas nuplėšti jiems kaukes (juk visi – žmonės), pamėginti prakalbinti, išgirsti juos? Ne, per anksti. Knyga ką tik iš naujo atsiversta, didesnioji pusė – priekyje, kol kas – pirmieji sakiniai, pastraipos, tik rinkinio „uvertiūra“ (Jankus, atrodo, mėgsta muzikinius terminus), tik kamertonas, tik mano „perspektyvų partitūros“ literatūriniai ženklai.

Pagal juos ir skaitau. Įvado (nėra tokio) vietoje – vidinis monologas apie egzorcizmą (teatre). Tai pavadinta (gal novele): „Egzorcistas teatre“. Monologą tuoj keičia (pasakojamas) veiksmas, jis koncentruotas, netrukus, tiesa, tik epizodo pabaigoje, vėl atvirs į vidinį monologą (ar sąmonės srautą). Perspektyva (ar tik jos nuojauta): personažų mintys dažnai visame rinkinyje. (Ir per visą rinkinį, vėliau įsitikinsiu, pasakojimuose tai kartosis.) Siužetas: vienuolis Magnus Untydi vykdo teatro vadovybės valią – turėtų išguiti „piktybės ir blogio dvasią“, apsėdusią režisierių Muminą Bogoliepovą, įtikinusią, kad jis – teatro dievas, žinantis, kad „teatras prasideda ten, kur baigiasi bet koks mąstymas“. Epizodo pabaiga: režisieriui Muminui aktorius – tik „žaliava, molis“… Reikėtų naujos perspektyvos, nes čia vaizduotė prigęsta.

Ir autorius – įspėja mano norus, toks paslaugus. Antrasis epizodas (novelė) savo retorika ir poetika ne mažiau iškalbingas. Jo motto galėtų būti: Šekspyras miręs, bet ir Hamletas miręs. (Eilinis) aktorius svajoja suvaidinti Hamletą. Neeilinį, aišku. Ir jo svajonė išsipildo su kaupu. Spektaklio režisierius – pasaulinio masto, toks Richardas Patrickas. Jo (tad ir aktoriaus) Hamletas – „modernus“, miręs, bet ir su aktoriaus mylimosios (spektaklio kritikės Sibilės) lavonu stiklo karste, tad teatre visi – mirę. Po šios makabriškos Hamleto Ofelijos-Sibilės žūties scenos – nauja, vėl teksto gabalas, gal tik instrumentinė pjesė. Režisieriaus (jau man pažįstamo) Mumino užguitas, užkulisyje tūnantis aktorius Ermelindas Mono, toks statistas – „Laikrodis su Gegute“. Gabalui – pusantro puslapio. Pauzė, atokvėpis? Bet ne, perspektyva neišnyksta, matomi jau tolimesni partitūros ženklai – „Šėtono dienoraštis“. Tai „dviguba“ novelė ar noveletė, siužetas siužete. Apie talentą gal turėjusį, bet prasigėrusį aktorių, vaidinusį Šėtoną garsaus režisieriaus Maintoifelio spektaklyje. Ir apie jo paslaptingąją veršenikę su užrašais-užkeikimais, padėjusią jam pasprukti iš pragaro. Bet šie smagūs kalneliai irgi uždaryti (muzikinio) ritmo ir semiotikos (kalbos ženklų) pasaulyje.

Tada jau ateina eilė (novelių / novelečių) triptikui (oho!) apie pandemoniumą – pragaro karalystę. (Bus dar ir antras triptikas – apie riterį, mirtį ir velnią.) Šėtonui leidžiant ar jam nematant, demonai puola visus ir kiekvieną, mistikos ir klaidingo tikėjimo kokteilio taurė pripilta lyg viduramžiais. Niekur neskubu, bet einu koridoriumi, skaitau. Atskiri siužetai gana išradingi, bet jie – akivaizdūs ženklai, kai kas sakytų – semiologiški. Jie be tradicinės estetinės įkrovos, neatrodo tiek nauji ar bent tiek netikėti, kad, kaip sakyta, manojoje, skaitytojo, vaizduotėje rastųsi pagunda tradiciškai pačiam plėtoti juos kaip ilgesnius pasakojimus. Ar tikrai užtenka autoriaus punktyrų? Neklausti jo, kur piešiniai, vaizdai? Pagal siužetą pasakotojas rašo filosofijos daktaro disertaciją. Jį kamuoja realybės ir fikcijos perskyra, jis nori ir negali patikėti, kad sapnai ar simboliniai vaizdiniai yra tikroji realybė. Tamsiose pragaro gelmėse, bet tarp Dantės jau aprašytų velnių, jis kenčia nuo savo egzistencinio klausimo – pabusti ar nepabusti? Kas jo laukia? Ar pabudęs jis neatmes visų (gal ir autoriaus) jam svetimų pasakojimų ir lyg netikintis apaštalas Tomas kiš pirštus prie kraujuojančių mano žaizdų?

Bet kalneliai „veža“, ir esu minėtoje tekstų anfiladoje, jos koridoriuje. Keliauju per gabalus, su jų tekstais. Ne todėl, kad noriu ar kad tokia mano valia, o dėl to, kad tekstas, koridorius, ašis, perspektyva nesibaigia. Ir nauji epizodai su antraštėmis nestabdo, o tik įvardija mano emocijų ir vilionių bangas. Jos ritasi per siužetus kartu su keliaujančiais (kai kada) vis tais pačiais personažais, ir jie vis tokie nepaprasti – reikšminiai, vardiniai ir simboliniai, istoriniai ir alegoriniai. Kaip nepaprastos ir jų išbandymų (egzistencinės) situacijos – mirtis, ligos, nuodėmės krytis, atgaila etc. Gal tai net man mieli Čiurlionio simboliai, gal čia kam, ypač simbolistams, labai svarbūs kalnai ir lygumos, viršūnės ir prarajos, dangus / dievas ir pragaras / velnias? Déjà vu. Gal stoti?

Iš tikrųjų juk dar tęsiasi kelionė į nenaują fikcinį, simbolistinį ir „chimerinį“ pasaulį. Primenantį jau ir jo gyventojų, mitologinių ir alegorinių personažų draugiją. Ne tokie jau keisti tie netikri, sugalvoti, bet reikšmingi jų vardai / pavardės, tie neįprasti, nekasdieniški, tie beveik magiški jų darbai. Gal net jau pabodę tie siurrealistiški šuoliai iš tikrovės į fikciją ir atgal. „Kova“ tarp dviejų, tikros ir fikcinės, tikrovių, tiksliau – su jų dualizmu. Kaip visuomet: kokia ji – ar tik įsivaizduojama, tariama, ar bent laikina, efemeriška gėrio / optimizmo viršenybė? Estetinių ženklų, istorinių stilių (grotesko, ironijos etc.) sumaištyje apie jokią viršenybę / pergalę nėra ir kalbos.

Bet klysčiau, sakydamas, kad mano „koridoriuje“ – tamsūs viduramžiai, kur deginamos raganos ir plevėsuoja piratų Linksmasis Rodžeris. Nėra čia ir vien toji dar netolima, vos šimtametė, praeitis, kai Europa tarsi išvydo savo kultūros saulėlydį, persigando ir kvietė visus į „dekadentų respubliką“. Juntu, kad mano išgyvenamas rinkinio tekstų istoriškumas – labai sąlygiškas. Nuo pirmųjų puslapių kažkaip suprantu, kad pasakojama apie šiandieną, apie modernų (postmodernų, gal net postpostmodernų etc.) teatrą. Anapus rampos regiu / jaučiu sceną, užkulisius, grimo kambarius. Juose man nebus ko veikti su dekadentiškuoju pesimizmu. Pradeda patikti Dievo, Šėtono, Vienuolio, Raganos, Aktoriaus, Režisieriaus, Žiūrovo kaimynystė. Viskas čia sena kaip pasaulis: teatras kitoks negu gyvenimas, bet ir teatras yra gyvenimas, netgi daugiau nei gyvenimas. Girdžiu kažką, gal Suflerį, kalbant apie galią ir valią peržengiant visokias teatro (Aktoriaus, Režisieriaus, Žiūrovo) ribas, ypač kai yra persikeliama iš istorijos, tikėjimo, moralės, vaizduotės, utopijos etc. Aišku, pagal tam tikras estetines pajautas. Ne dėl to, kad tekstuose pilna lotynizmų, aliuzijų į muziką, disputų apie religijas ar filosofijas. Bet ir dėl to. Juk niekur nuo teksto nepabėgau, anfiladoje, koridoriuje, ašyje, arba aš vis dar čia, kur – Jankaus užsukti žaismingieji roller-coaster.

Vienoje savųjų trumpių (aforizmų) apie literatūrą Viktorija Daujotytė teigia, kad rašyti – tai prisiminti. Gal ir taip, dabar šią jos įžvalgą tik perfrazuosiu, sakysiu, kad skaityti – tai prisiminti. Tiek save, tiek kitus, kaip ir skaitytus ir gerai įsimintus, bet taip pat kaip ir perskaitytus ir jau primirštus kūrinius. Ir ką gi priminė mane įsiūbavusi Jankaus fantasmagorija, gal net demonologija? Ką galėtų reikšti tos kultūrinės citatos, kokią mano atmintį jos klibina ir tikrina? Su kuo asocijuojasi autoriaus / pasakotojo / personažų / mano, kaip skaitytojo, balso tėkmė? Ar aš tik vėl ne savo jaunystės Eržvilke, Šv. Jurgio parapijos medinėje bažnytėlėje, kur skambėdavo krikščioniškų litanijų žodžiai, jų sintaksė ir giliai susigėręs emocinis maldininkų įkarštis, kur jaunas klierikas Ričardas Mikutavičius sakė savo pirmuosius pamokslus, o prie durų jau segdavo „sienlaikraštį“ su savo parašytomis giesmėmis?

Ne, tai ne anos iš jaunojo kunigo lūpų, ne nuo altoriaus ar ambonos sklidusios intonacijos, bet tikrai girdėtos. Gal ir bažnytinės, lyg vaiko iš katekizmo, o suaugus gal jau ir iš Biblijos perskaitytos. Hierarchinės. Ir ne visai. Tik toks metaforiškas, daugiasluoksnis, emocingas, dieviškas – „įkvėptas kalbėjimas“, ir jis nebūtinai tik bažnytinis, vien iš religijos. Kiek vėliau, jau studentiškoje jaunystėje, iš Kauno antikvariato, prisiglaudusio šalia buvusio „Versalio“ viešbučio ir restorano, įsigijau Stanisławo Przybyszewskio (1868–1927) tomą, jo esė ir lyrines poemas proza. Visiškai atsitiktinai knygą namie pasidėjau šalia anksčiau pirkto (kvadratinio, su geltonu apvadu) atviruko – Edvardo Muncho „Šauksmo“. Ne, ne visai atsitiktinai! Netgi atvirkščiai. Juk tąkart užuominomis, o kiek vėliau ir detaliau iš tos knygos susipažinau su pagrindine Przybyszewskio estetikos kategorija – „nuoga siela“ (naga dusza). Tada, aišku, nežinojau lemtingesnio sutapimo – kad apie šį Muncho darbą Przybyszewskis buvo parašęs esė. Šis lenkų rašytojas, modernizmo šauklys buvo žurnalo „Życie“ redaktorius, literatūrinio manifesto „menas menui“ Confiteor (1899) autorius. Jo romanas „Šėtono vaikai“ (1897) ir šiandien laikomas vienu įdomiausių iš XIX a. pab. (fin de siècle) „dekadentizmo“¹ epochos autorių kūrinių. Rašė lenkų ir vokiečių kalbomis, domėjosi iracionaliomis žmogaus prigimties jėgomis, jų konfliktu su dorove ir sąžine. Bent pora jo knygų XX a. pr. išversta į lietuvių kalbą. Akivaizdu, anuomet šį autorių paveikė kitas, kurį daugiau esu pažinęs ar skaitęs, – Friedrichas Nietzschė. Ir jo veikalą „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ netrukus prisiminiau, o paskui ir atsiverčiau, susidomėjęs, beveik kaip pirmąsyk skaičiau.

Ką gi, tik ne itin aišku, mintyse sakau Gediminui Jankui, ką atmintis man pasakoja, kokią poetinę retoriką, muzikines variacijas girdžiu knygoje „Hamletas miręs“. Girdžiu / skaitau gal poemas proza. Ir įpusėto kelio koridoriuje ar anfiladoje jos galo (ne)skubu prieiti, visai kitaip atrodo vis dar palikę pasakojamosios prozos elementai – dialogai, monologai, siužetu vadinami įvykiai, jų keliama intriga, atomazga / pabaiga etc. Lik sveika, proza, nesvarbu, ar ją vadinsime novelėmis, ar noveletėmis, ar vaizdeliais. Poetinė leksika ir ritmika, pakylėtos emocinės intonacijos perlydo „epinį“ Jankaus tekstą į poetinius gabalus, bet tuo pat metu juos savitai sujungia. Žodžiai „lekia“ iš įprastų savo vietų, permaino, pakeičia sakinio emocinį, o gal ir prasminį krūvius. Taip būna (leista) tik poetiniuose tekstuose. Lyg visų teksto „gabalų“ intonaciniai (kaip ir meniniai) kirčiai rikiuojasi sakinių pabaigose. Tai jau tikrai ne epinis pasakojimas, ne įprasta proza, tegu ir trumpoji. Gal ji ir „nesipriešintų“, pavadinta ne epu, o poema, net lyrika.

Taip manoji atmintis „nusikalė“ raktą knygos poetikai. Jos savivaizdį. Gal ir keistoką. Gal skirtą ir įdomų tik man vienam, bet juk kitiems (už kitus) nieko neprašiau ir nežadėjau. Ačiū tiems, kas pagelbėjo, padėjo prisiminti, kai man kažko trūko tuose nutrūktgalviškuose roller-coaster. Uzurpavau atmintį. Neklausiau, nežinau, ar Jankus kada vartė / skaitė Przybyszewskį. Gal ne, juk jau labai tolimas, beveik visų užmirštas. Gal daugiau kas domisi jo amžininku Juozapu Albinu Herbačiausku². O Nietzschę Jankus ir pats mini, tad tikrų tikriausiai perskaitė, nebūtinai visą, bet juk svarbiausi yra didieji filosofo veikalai, jie lemia, ir, anot profesoriaus Alvydo Jokubaičio, Nietzschės stiliumi šiandien mąsto net jo neskaitę VU politologijos studentai. Tai gal ir apie literatūrą galima? To nežinau, bet kai prisiminiau Nietzschės Zaratustrą, Jankaus rinkinyje išgirdau, ką, matyt, ir anksčiau turėjau girdėti, – žymiojo filosofo „išrastą“ ditirambo kalbą. Nietzschė didžiavosi („Aš esu ditirambo išradėjas“), atskleidęs sau ir mums, kaip „dvasia kalbasi pati su savimi“³. Taip, ditirambinė poetika bene ir bus (galėtų būti) gilioji versmė Jankaus rinkinio manajai (skaitymo) improvizacijai. Išsigąstu, šitaip pagalvojęs, nes iki knygos pabaigos, iki tekstų anfilados užbaigos dar tolokai paėjėti. Bet nujaučiu, kad atsiras norinčių už mane tai atlikti.

Be abejo, suprantu, kad perdedu, tad veju nuo savęs galimas (nekuklias) sąšaukas tarp dviejų labai skirtingo meninio lygio ir minties gelmės kūrinių, bet susišaukti / susikalbėti jie gali, nes Jankus, paskelbęs (ar supratęs), kad Hamletas mirė, visoje knygoje mirusio Hamleto dvasiai irgi leidžia kalbėtis pačiai su savimi. Mano kelias „koridoriumi“ tęsiasi, jis gali net užtrukti, o mano skaitytojams įgristi. Laimei, galiu jį nutraukti bet kurioje vietoje, nieko svarbesnio jau nepasakysiu. Čia ir sustoju, juk perspektyva neišnyksta, tad gali ramiai likti visi mano dar nepaminėti siužetai, jų išsišakojantys ir vėl susitinkantys takai tėra to kalbėjimo erdvė, vieta, laikas, viskas, ką paprastai vadiname gyvenimu, o dar tiksliau – teatru. Hamleto mirtis Jankui, kaip Dievo mirtis Nietzschei, yra naujų galimybių pasaulis, teatro ateities vizija. Hamletas gyvena teatre, jis gyvena visur, kur pasiekia jo balsas, ir tik atrodo, kad rinkinio paskutiniame „gabale“ (novelėje „Montesino ola“) jo balsas amžiams nutilęs.

Ar patyriau svarbiausia? Manau, kad taip. Gyvas ištrūkęs iš Jankaus roller-coaster, jaučiausi kaip užvertęs ne vieną skaitytą ir gal neskaitytą, tik iš nuogirdų žinomą, bet man prasmingą knygą. Pirmiausia, tai leidiniai apie teatrą. Tarp jų Peterio Brooko „Tuščia erdvė“, Tomo Sakalausko „Miltinio apologija“ arba Juozo Grušo „Neramios šviesos pasauliai“. Bet buvo, žinoma, ir kitokių, tarkim, apie ne visai įprastą gyvenimą. Gal net ne visai knygos, o tik jų fragmentai, nes daugiau ir nelikę. Tokia svarbi man pasirodė nuo daugelio slepiama Evangelija pagal Tomą, bet po jos dar ir ši sena knyga apie Dievą, kuris mirė. Tai jau cituotoji knyga apie Zaratustrą. Pabaigai man pasirodė itin svarbu, kad joje skaitymui ir rašymui yra skirti (vos du) puslapiai. Prasideda jie taip: „Iš viso to, kas parašyta, man patinka tai, ką autorius krauju savuoju rašė. Todėl rašyk krauju ir tu patirsi, kad kraujas – tai dvasia.“⁴ Lyg ir užsklęsdamas tik sau pačiam prižadėtą Gedimino Jankaus knygos savivaizdį, pridursiu, kad rinkinio autorius – teatrui prisiekęs jo „pilietis“. Ar jis rašė krauju? Nedrįsčiau liudyti. Bet visoje knygoje kalbėdamas, kad Hamletas – miręs, per mano kelionę nuo knygos pradžios iki pabaigos bandė persakyti, ką tik jis vienas išgirsdavo iš mirusio, o teatre gyvo Hamleto dvasios. (Vėl nekuklus sugretinimas: gal ji kalbėjosi pati su savimi.) Ir aš vienas jį / ją girdėjau. Ir kaip filosofas nesakė, kad Dievo nėra, taip ir Gediminas Jankus man neminėjo, kad Hamleto nėra.

Bet dėl tos priežasties ir po manęs ne vienam vertėtų ją perskaityti.