Populiarusis menas kaip populiariosios kultūros tąsa ir radikalizacija

 

Kultūros ir meno santykis, ko gero, nuo pat tada, kai šie terminai įgijo giminingas šiuolaikinėms prasmes, buvo komplikuotas ir komplikuojamas. Kartais gali pasirodyti, kad menas – dalis kultūros, todėl nėra nuo jos atskira ir autonomiška žmogiškosios egzistencijos dalis. Arba atvirkščiai – menas yra tai, kas kuria kultūrą arba bent jau reikšmingiausiąją jos dalį, todėl yra tarsi pirminė priežastis.

Iš tiesų įsigalėjus kapitalistinei socialinei-ekonominei visuomenės sanklodai ir įsibėgėjus visa ko suprekinimui, kritiniame akademiniame diskurse vis labiau įsivyrauja požiūris, besiremiantis (ne visada tai tiesiogiai artikuliuodamas) pirmąja įvardinta kultūros ir meno santykio samprata. Taip nutinka iš dalies dėl to, kad kultūra pradedama suprasti kaip masinės gamybos produktas, skirtas parduoti ir vartoti. Menas tuomet irgi tampa gaminiu, parduodamu ir vartojamu, todėl iš esmės įeina į platesnį kultūros kaip prekės suvokimą. Vieni geriausių tokio mąstymo pavyzdžių – Theodoras Adorno ir jo kultūros industrijos samprata bei Hannah’os Arendt samprotavimai esė „Kultūros krizė“ (pavadinimas ir iškalbingas, ir banalus). Abu šie mąstytojai diagnozavo kultūros virtimą vartotina preke ir kaip priešnuodį siūlė remtis nesuprekinta aukštąja kultūra, kurioje, tiesa, menas tarsi vaidina svarbesnį vaidmenį nei masinėje, nes kuria puoselėtinas ir saugotinas vertybes. (Reikia pripažinti, kad šis požiūris artimesnis Arendt, nes Adorno „Kultūros industrijoje“ jo tiesiogiai neišartikuliavo. Visgi drįsčiau teigti, kad Adorno vadovavosi panašiomis implikuotomis prielaidomis, pagal kurias aukštasis menas ir kultūra sunkiai suprekinami.) Visgi tiek Arendt, tiek Adorno išreiškė kiek naivoką elitizmą, mat tikėjo aukštosios kultūros nesuprekinamumu. Iš tikrųjų vargu ar šiuolaikiniame pasaulyje egzistuotų tokie dalykai kaip Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ar Amsterdame įsikūręs Van Gogho muziejus, jei šios institucijos nesistengtų reklamuoti ir parduoti savo kultūrinių paslaugų. Kapitalistinė ekonomika nedaro skirtumo tarp snobo, einančio klausytis Mozarto, ir paauglės, keliaujančios į Taylor Swift koncertą.

Tačiau tai mus priveda prie dar svarbesnės problemos, kuri būdinga kone visiems masinės kultūros teoretikams. Jiems atrodytų, jog paauglės muzikos vartojimas yra determinuotas pačios kultūros industrijos ir jos prekės. Kitaip tariant, sistema jai įteigia ne tik pačią prekę, bet ir aklą bei kurčią, pagal taisykles apibrėžtą jos vartojimą. Manau, kad tai didžiulis trūkis tarp tikrovės ir masinės kultūros teorijos. Kaip puikiai knygoje „Populiariosios kultūros supratimas“ (iš anglų k. vertė Elena Macevičiūtė, Vilnius: Žara, 2008) atskleidžia Johnas Fiske’as, būtent tai, kaip yra vartojama kapitalistinės sistemos primetama prekė, yra kone daugiausiai laisvės nuo sistemos vartotojui suteikianti praktika. Tai – esminis skirtumas tarp masinės ir populiariosios kultūros sampratų.

Bet čia turime stabtelti ir sugrįžti prie pradinio klausimo. Galime teigti, jog kalbėti apie meno ir kultūros santykį kapitalizmo sąlygomis, laikantis masinės kultūros sampratos, yra problemiška. Tačiau, manau, daug platesni horizontai driekiasi ten, kur mąstoma populiariosios kultūros terminais ir prielaidomis. Šis tekstas nesieks apmąstyti itin klampaus ir gilaus meno ir kultūros santykio apskritai klausimo; veikiau, remiantis ir atsispiriant nuo gana išsamios ir produktyvios Fiske’o populiariosios kultūros sampratos, bus bandoma nubrėžti kontūrus tam, kas galėtų būti suprantama kaip populiarusis menas, ir nusakyti, koks yra jo santykis su tos pačios rūšies kultūra.

 

Populiarioji kultūra ir jos virsmas populiariuoju menu

 

Pirmiausia turėtume trumpai aptarti Fiske’o teoriją. Jo pateikiamas populiariosios kultūros supratimas toks pat lankstus ir kintantis priklausomai nuo aplinkybių kaip ir patys vartojami populiarieji tekstai, kuriuos jis nagrinėja. Apskritai Fiske’ui kultūra yra gyvas ir aktyvus procesas; ji negali būti primesta sistemos, nes ją neišvengiamai kuria patys žmonės, arba liaudis. Vis dėlto egzistuoja toks dalykas kaip kultūros industrija – ji gamina prekes, kurios pavadinamos kultūra. Tačiau žmonės, pasak Fiske’o, nepriima tų prekių kaip grynos ir išbaigtos kultūros; veikiau jie jas naudoja kaip išteklių kurti savai populiariajai, arba liaudies, kultūrai. Kaip pavyzdį galima pasitelkti filmus ir serialus: kalbėdamas apie serialą „Dalasas“ Fiske’as nurodo, kad pats serialas skirtingų socialinių grupių yra suvokiamas skirtingai – vieni jį interpretuoja kaip nevaržomo amerikietiško patriarchalinio kapitalizmo šlovinimą, kitiems jis gali pasirodyti kaip kritikuojantis tiek šiuolaikinius ekonominius procesus, tiek vyraujančius socialinius ir lyčių santykius. Taip atsiskleidžia ir kitas Fiske’ui itin svarbus dėmuo: liaudis ne šiaip kuria savas prasmes ir savą kultūrą – ji priešinasi dominuojančioms prasmėms ir kontrolei, kurios bando palaikyti esamą tvarką, naudingą valdančiajai klasei (šiuo atveju dominuojantis diskursas būtų baltųjų maskulinistinio kapitalizmo pranašumas; liaudis visgi gali kurti kritiškas ir alternatyvias prasmes). Kad prekės būtų vartojamos, sistema yra priversta jas padaryti populiarias, t. y. patrauklias liaudžiai dėl savo teikiamų kūrybinių galimybių. Todėl ir populiarūs serialai kuriami taip, kad turėtų plyšius ir spragas, kurias žiūrovai užpildo savomis prasmėmis, atspindinčiomis jų socialinę patirtį ir interesus.

Taigi apibendrinant galima sakyti, kad populiarioji kultūra gali būti apibrėžiama kaip pavaldžiųjų socialinių grupių kūrybiškumas priešinantis dominuojančioms prasmėms ir tvarkai, išnaudojant pačios sistemos teikiamus išteklius ir galimybes. Arba, kaip mėgsta teigti Fiske’as: tenkintis (apsieiti) tuo, kas yra po ranka.

Nors visi pateikti aspektai yra svarbūs, norėčiau atkreipti dėmesį, visų pirma, į „kūrybiškumą“. Kūrimas Fiske’ui yra vienas pagrindinių būdų apibrėžti populiarųjį vartojimą ir iš jo kylančią kultūrą: populiarūs žmonių malonumai kyla iš prasmių kūrybos ir galios jas kurti pojūčio. Bet juk menas, kad ir kaip jį suprastume, turbūt irgi turi būti apibrėžiamas kaip kūrybinė veikla, bent jau kol kalbame apie žmogiškąją veiklos sritį. Bet ar tai reiškia, kad visi vartotojai kurdami populiariąją kultūrą kuria ir populiarųjį meną? Ko gero, ne. Mano manymu, kiek klaidinantis gali pasirodyti pasakymas, jog žmonės „tenkinasi tuo, kas po ranka“: iš tikrųjų dėl to, kad industrijos kuriama kultūra netenkina liaudies, ši ima kurti savąją. Tačiau kadangi neturi savų galimybių ją kurti „nuo nulio“, liaudis apsieina industrijos teikiamais ištekliais (Fiske’as vartoja tiek „tenkinasi“, tiek „apsieina“, bet aš laikausi nuomonės, kad tikslesnis yra antrasis žodis). Žinoma, (ne)pasitenkinimo lygis gali varijuoti ir priklausyti ne tik nuo socialinių sąlygų, bet ir nuo individualių bruožų. Vienas žmogus gali būti tik šiek tiek nepatenkintas ir tik minimaliai prisitaikyti kultūros prekę prie savo poreikių; kitas gali būti labai pasibaisėjęs ir su kultūros industrija susvetimėjęs tiek, kad nebesugeba paprasčiausiai savaip interpretuoti jos prekės – jam reikia didesnio pokyčio, daugiau laisvės ir kūrybiškumo galimybių, negu gali suteikti užpildytini trūkiai serialo siužete. Būtų galima manyti, kad toks žmogus neapsikentęs tiesiog ims ir sukurs savo serialą. Ir būtent tai bus populiarusis menas. Tad aš teigiu, kad „pasitenkinimas“ yra vienas esminių dalykų, diferencijuojantis, kas yra populiarioji kultūra ir kas yra populiarusis menas.

Nors reikia dar daug ką pasakyti (ir visko šiame tekste pasakyti nepavyks), kad plėtojama samprata būtų aiškesnė ir išbaigtesnė, norėčiau jau dabar pateikti jos vizualų pavidalą kaip tam tikrą nepasitenkinimo kultūros industrija spektrą ir jį žingsnis po žingsnio pakomentuoti. Čia parodoma ne tik tai, kas yra populiarusis menas, bet ir koks jo santykis su populiariąja kultūra (žr. 1 pav.).

Pradėkime nuo kairės pusės. Pats kairiausias taškas yra idealioji masinė kultūra ir individas. Čia nėra jokio nei materialaus, nei mentalaus skirtumo tarp to, ką sistema gamina, ir to, kaip žmonės tai vartoja. Ne tik pats prekės vartojimas, bet ir jos supratimas yra determinuotas pačios sistemos, todėl individai yra jos įkūnijimai, neturintys jokios autonomijos. Tai idealus ir absoliutus taškas, kuris realybėje, tikėtina, neegzistuoja, bet reikalingas riboms teoriškai apsibrėžti. Visos realios masinės kultūros apraiškos išsidėsto į dešinę nuo šio taško; kuo labiau tolstama į dešinę, tuo labiau individo suvokimas apie kultūrinę prekę skiriasi nuo sistemos peršamojo. Tačiau kol nepasiekia antrojo taško, tas suvokimas, nors ir turi kitokius akcentus ir atspalvius, reikšmingai neprieštarauja dominuojančiai prasmei. Populiarioji kultūra prasideda tik tada, kai įgyjamas iš esmės skirtingas kultūrinės prekės suvokimas, prieštaraujantis sistemos peršamajam. Tuomet ir prasideda kūrybinė interpretacija. Nuo šio taško prasideda ir vartojimo praktikos kaita, mat tik įgijus nepriklausomą nuo sistemos prekės suvokimą galima pradėti ja savarankiškai naudotis kaip ištekliumi. Pavyzdžiui, čia vėl tiktų serialo pavyzdys. Fiske’as kalba apie serialą „Čarlio angelai“, viena vertus, kaip apie patriarchalinį moters vaizdavimo atvejį, kita vertus, kaip apie moterų kaip stiprių ir kovingų veikėjų įgalinimo pavyzdį. Tik tada, kai moterys sugeba išsivaduoti iš patriarchalinio serialo suvokimo, – jis įtvirtina lyčių santykių paternalizmą, pasireiškiantį tuo, kad pagrindinės merginos visada išlieka vyro Čarlio globotinės, – jos pradeda vartoti serialą dėmesį telkdamos tik į moteris išlaisvinančias ir jų galią parodančias scenas ir bemaž ignoruodamos patriarchalinių reikšmių epizodus (dažniausiai seriale tai yra serijos pradžia ir pabaiga).

Svarbu pabrėžti, kad judėjimą iš kairės į dešinę schemoje lemia nepasitenkinimo sistema ir jos prasmėmis didėjimas. O atkarpoje tarp antrojo ir trečiojo taško dešine kryptimi vyksta savivalės vartojant intensyvėjimas, kuris ir motyvuojamas tuo, kad didėjant nepasitenkinimui nebeužtenka vien tik savaip vartoti serialą ir išsirinkti savus interesus atitinkančias ir produktyvias prasmes. Tuomet imama serialą ne kitaip vartoti, bet jį perkurti. Tai gali pasireikšti, pavyzdžiui, vadinamosios fanfiction rašymu, kai iš esmės laikomasi panašios serialo struktūros ir veikėjų, bet koreguojami jų tarpusavio santykiai, įterpiami nauji įvykiai ir aplinkybės, kiek pakeičiama bendra siužeto kryptis ir pobūdis. Šis dešiniakryptis judėjimas taip pat dažniausiai reiškia ir materialumo suintensyvėjimą: kai žiūrimas serialas ir kuriamos savos prasmės, kūryba vyksta mentaliai; kita vertus, pradėjus rašyti fanfiction, kūryba pasidaro ir materiali, mat ji kažkur užrašoma (nesvarbu, sąsiuvinyje ar kompiuteryje).

Bet kas nutinka, kai ir tada vartotojas nepasitenkina? Trečiasis taškas žymi tokią situaciją, kai vartotojas taip nukrypsta nuo pirminio ištekliaus, kad jo kuriamas dalykas iš esmės remiasi tik jo forma. Tarkim, serialo gerbėja parašo istoriją, panašią į „Čarlio angelų“, bet joje visiškai kitokie veikėjai ir jų santykiai, kitoks laikas ir erdvė bei kitokia siužeto kryptis ir seka. Vis tiek būtų galima atpažinti, jog buvo remiamasi „Čarlio angelų“ archetipu, bet istorija iš esmės kitokia. Tuomet populiariosios kultūros vartotojas virsta populiariojo meno kūrėju.

Paskutinė atkarpa nurodo į procesą, kada pradedama koreguoti ir galvoje turima pirminio ištekliaus forma. Kūrinys tuomet darosi savo esme vis mažiau panašus į tai, kas pradžioje įkvėpė individą, kol galiausiai tampa bemaž neįmanoma kaip nors susieti tų dviejų kultūrinių reiškinių. Dešiniausias idealusis taškas yra iš esmės naujos formos sukūrimas. Ar toks nuo nieko nepriklausomas ir absoliučiai originalus poesis veiksmas įmanomas, yra itin komplikuotas klausimas, todėl šiame tekste aš jį laikysiu tik teorine abstrakcija, apibrėžiančia teorijos ribas, panašiai kaip ir kairiausias taškas.

 

Populiariojo meno apraiškos ir bruožai

 

Dabar norėčiau pateikti keletą pavyzdžių, kurie dar geriau ir išsamiau iliustruotų schemos veikimą. Juos taikysiu daugiausiai dešiniajai jos pusei, mat ten tarpsta mus dominantis populiarusis menas.

Pradėkime nuo dar kelių Fiske’o pavyzdžių. Ko gero, ryškiausias iš jų yra džinsų plėšymas. Manau, kad galime konstatuoti populiariąją kultūrą ir kiek anksčiau, nei tai daro Fiske’as; jam ji prasideda džinsus suplėšius, tačiau pagal pateiktą schemą būtų galima teigti, jog jau vien kitoks džinsų nešiojimas, nei priimtina pagal vyraujančias normas, yra liaudies kultūros dalis. Nors dabar tai nebėra taip radikalu (beje, kaip ir džinsų plėšymas; dominuojančių ir subordinuotų prasmių viseto sudėtis sociume, be abejo, kinta ir mainosi), galime manyti, kad Fiske’o laikais džinsų atsiraitojimas buvo neįprasta praktika. Neįprasti gali būti ir kitokie džinsų modifikavimai, pavyzdžiui, plyšių susiuvimai, segtukų ar sąvaržėlių įterpimai į audinį, džinsų patrumpinimas ar netgi dažymas. Visa tai vyktų artėjant prie trečiojo taško. Jį peržengus džinsai nebūtų perdaromi, jie būtų kuriami, t. y. siuvami. Net jei, pavyzdžiui, panaudojama dalis audinio iš nusipirktų džinsų naujiems pasiūti, yra riba, kurią peržengus tas audinys sudarys mažesnę dalį visų džinsų, tad nors bus galima atpažinti tos dalies kilmę, nauji džinsai kaip drabužis bus suvokiami jau kaip kitas siuvinys.

Dar vienas itin produktyvus pavyzdys yra Madonna. Fiske’as, kalbėdamas apie Madonnos gerbėjų dalyvavimą jos dainos klipų konkurse, iš esmės aptaria kultūrinės prekės perkūrimą. Svarbu, kad, kaip ir vartojimas gali vykti įvairiais būdais, perkūrimas ir kūryba turi įvairių būdų pasireikšti. Kalbant apie Madonną, jos perkūrimas gali reikštis tiek jos įvaizdžio imitavimu (kas neišvengiamai yra ir jo modifikacija, mat idealiai imituoti beveik neįmanoma), tiek jos dainos klipo (per)kūrimu, tiek jos dainų perdainavimu, t. y. perdirbinių darymu. Jei kurios nors iš tų gerbėjų, dalyvavusių klipų konkurse, pradėtų kurti savo muziką, kad ir akivaizdžiai „madonišką“, jos peržengtų anapus trečiojo taško.

Dabar norėčiau pasitelkti kiek kitokį muzikinį pavyzdį, kuris apima tiek perkūrimą, tiek kūrybą. Vokiečių muzikos kūrėjas ir atlikėjas ibi pradėjo savo kelią kaip perdirbinius grojantis jutuberis. Jis perkūrė tokių kompozitorių kaip Philipas Glassas, Ludovico Einaudi ar Michaelas Nymanas kūrinius, tačiau greitai pradėjo kelti ir savo originalias kompozicijas. Nors jos tikrai buvo savitos, visiškai neiškrito iš kitų kompozitorių kūrinių atlikimo visumos „YouTube“ kanale – būtų galima teigti, jog tie kompozitoriai buvo įkvėpimo šaltiniai, todėl ir ibi kuriama muzika buvo gimininga jų muzikai.

Vis dėlto svarbiausias aspektas, kuris nebuvo aptartas praeituose pavyzdžiuose, yra pirminis ir gana ilgai besitęsęs ibi nepriklausomumas nuo kultūros industrijos. (Koncentruojuosi į apytiksliai pirmus dešimt jo kūrybos metų. Dabartinės tendencijos rodo, kad ibi tapo kur kas labiau į pelną orientuotu projektu. Pavyzdžiui, jo kompozicijų natos pasidarė mokamos, taip pat atsirado internetinė atributikos parduotuvė.) Dauguma jo kompozicijų, ypač ankstesnės, yra priskirtos „Creative Commons“ kategorijai, kas reiškia, kad jo muziką nemokamai gali naudoti ar perkurti bet kas, jei tik nurodo šaltinį. Tai reiškia, kad ibi nesiekė pasipelnyti iš savo muzikos. Tą būtų galima pasakyti ir apie buvimą jutuberiu – vargu ar pradžioje kūrėjo rinkti peržiūrų skaičiai platformoje galėjo būti pragyvenimo šaltinis. Žinoma, dabar negalima nustatyti tikslių motyvacijų ir siekių, bet galime numanyti, kad pelnas nebuvo priežastis, lėmusi ibi kūrybą. Drįsčiau teigti, jog tai buvo anksčiau minėtų kompozitorių poveikis ir, kas dar svarbiau, ibi pseudonimu pasivadinusio žmogaus patirtis ir interesai. Jei pažiūrėtume jo kompozicijų vaizdo įrašus, pamatytume, kad dauguma jų yra itin intymūs – nufilmuoti, tikėtina, ibi namuose, įtraukiantys kasdienius objektus ir erdves. Be to, ibi mėgsta naudoti paties darytas Berlyno (kur kūrėjas ir gyvena) nuotraukas. Taip atskleidžiamas glaudus ryšys tarp menininko gyvenimo kasdienybės ir kūrybos.

Tai rezonuoja su Fiske’o nuostata, kad populiariajai kultūrai tinkama prekė turi gebėti įsiterpti į vartotojų kasdienybę, atliepti jų interesus. Tačiau ką daryti, kai jokia prekė nesugeba sklandžiai atliepti individo gyvenimo ir jo aplinkos? Belieka prekę susikurti pačiam; kaip kad ibi sukuria deramą garso takelį savo kasdienybei.

Tai mus grąžina prie vieno pirmųjų teiginių, kad pakankamai didelis nepasitenkinimas sistemos teikiamomis galimybėmis verčia tokius žmones perimti pirminių kūrėjų vaidmenį. Jei nėra jokio romano, kuris atitiktų tavo patirtį, – parašyk savo; jei nėra jokių džinsų, kurie pakankamai atitiktų tavas prasmes, – pasisiūk savo; jei nėra jokių garsų, kurie darniai įsilietų į tavo gyvenimo ritmą, – sukomponuok savo. Tai yra, viena vertus, populiariosios kultūros kūrybingumo veikimo logikos tąsa ir radikalizacija, kita vertus, populiariojo meno esmė.

Tad išryškėja, kuo šiame tekste plėtojamas populiariojo meno supratimas iš esmės skiriasi nuo labiau konvencinės sampratos. Populiarusis menas nėra tai, ką vartoja liaudis (pavyzdžiui, Taylor Swift nekuria populiariojo meno). Veikiau populiarusis menas yra menas, kuris kyla iš liaudies (todėl „liaudies menas“ netgi tinkamesnis terminas). Tai reiškia, kad populiarusis menas nėra tik dalis populiariosios kultūros. Juos vienija bendra liaudies kūrybinių galių gija, bet iš esmės skiria santykis su sistema. Populiarieji menininkai nesitenkina sistemos teikiamomis galimybėmis, jie nori sukurti (kad ir mažas, dalines bei trapias) alternatyvas sistemai. Tai pirmiausia pasireiškia tuo, kad populiarieji menininkai yra nepriklausomi kūrėjai, kuriems menas nėra prekė, iš kurios jie uždirba, bet kone būtina jų gyvenimo veikla, motyvuojama savų reikšmių kūrimo poreikiu. Žinoma, jie dažniausiai vis vien priversti naudotis sistemos infrastruktūra: ibi naudojasi tomis pačiomis muzikos klausymosi platformomis kaip ir Taylor Swift. Tačiau čia ir yra plotmė, kur sistema išnaudojama; populiariosios kultūros vartotojai ieško spragų ir galimybių kultūros industrijos prekėse, o populiarieji menininkai to paties ieško kultūros industrijos gamybos priemonėse. Jie kaip fabriko darbininkas, kuris savininkui nematant naudojasi staklėmis, kad pasigamintų sau baldus – tokius, kokių jis nori, bet ne tokius, kokius įprastai tas fabrikas gamina.

Galiausiai norėčiau pateikti dar kelias pastabas, kurios yra svarbios, bet dar nebuvo išsakytos. Visų pirma, matome, kad populiarusis menas kur kas labiau nei tos pačios rūšies kultūra remiasi individu. Fiske’as pabrėžia, kad menininko persona yra būdinga buržuaziniam menui ir jo vertinimui per nuotolį, ką jis vadina estetiniu vertinimu, priešindamas aktualiam dalyvavimui, būdingam liaudžiai. Tiesa, kad populiariajame mene iškyla menininko figūra, tačiau tai nėra paties populiarumo sumenkimas, veikiau rakurso pasikeitimas: liaudis atsiduria nebe vartotojos, o kūrėjos vaidmenyje. Dabar menininkai kyla iš pačios liaudies, todėl yra jai artimesni nei institucionalizuoti amato profesionalai. Nors pati menininko samprata savo individualizmu ne iki galo dera su liaudimi kaip vieninga ir solidaria jėga (kita vertus, nesunku įsivaizduoti ir savotiškus „meno kolektyvus“ ar bendruomenes, kolektyviai kuriančias meną, tad individualizuota meno kūrėjo samprata nėra vienintelė, kuria gali remtis populiarusis menas), tai dar nereiškia, kad pavienis individas yra kaip nors atskirtas nuo savo socialinės terpės, o jo kuriamas menas – nuo jos aktualybės. Svarbu pabrėžti, jog populiarusis menas nebūtinai turi būti tinkamas populiariajai kultūrai, t. y. tinkamas liaudžiai jį vartoti ir ten atrasti savas prasmes ir kūrybines galimybes. Tačiau jis toks gali būti ir neretai būna. Muzikos kūrėjo ibi gyvenamosios aplinkos ir atliekamos muzikos darnos kuriama atmosfera gali būti gimininga ne tik daugeliui kitų berlyniečių, bet ir kitiems didmiesčių gyventojams visame pasaulyje, ieškantiems urbanistinėje skuboje ir dinamikoje atokvėpio, susimąstymo galimybės ar kone sakralios buities akimirkos idilės. Tai, kad pats ibi neatrado kultūroje to, ko jam reikėjo, ir pradėjo kurti, gali implikuoti, jog panašias gyvenimo sąlygas patiriančiųjų (bet kiek mažesnį nepasitenkinimą ar galimybių kurti meną turinčiųjų) yra daugiau. Jie ibi muzikoje atras sau artimas prasmes bei galimybes jas toliau kurti ir vystyti, prisitaikant prie savų aplinkybių.

Tačiau tuomet gali kilti klausimas, kodėl tokie menininkai kaip ibi savo kūrybą viešina, o ne pasilieka sau; tarsi pirminė priežastis kurti ir buvo poreikis turėti savą kultūros miniatiūrą. Manau, kad tai gali paaiškinti du vienas su kitu susiję dalykai. Visų pirma, dauguma tokių menininkų suvokia, kad jų kūryba yra socialiai ir kultūriškai aktuali ne tik jiems. Kai kurie viešai deklaruoja, kad vienas jų tikslų yra suteikti savo klausytojams vienokią ar kitokią patirtį ar jos išraišką. Tačiau dar svarbiau, kad viešumas yra viena pagrindinių gijų, populiariuosius menininkus išlaikančių susietus su liaudimi. Mat akivaizdu, kad alternatyva laikyti visą kūrybą sau yra labai antisociali ir skatinanti susvetimėjimą su kitais. Tada niekaip negalėtum to pavadinti populiariuoju menu.

Be to, populiariajam menininkui šalia siekio išnaudoti sistemos gamybinius pajėgumus svarbus ir tam tikras (kad ir ribotas ar ne visada tiesiogiai išartikuliuotas) viešas meniškumo deklaravimas. Pavyzdžiui, populiarieji kino kūrėjai (kai kas juos vadintų mėgėjais) dažnai kelia savo darbus į „YouTube“. Nors daug kam gali pasirodyti, kad tokie filmai yra ne menas, o pakvailiojimai, patys kūrėjai neretai įvardina savo vaizdo įrašus kaip filmus (čia ne tiek svarbu, ar jie save priima rimtai, svarbiau tai, kad galų gale nusprendžia pavadinti taip, kaip pavadina). Tarkim, trumpametražis Karolio Kindurio filmas „Palanga“, galbūt sukurtas per vieną dieną išmaniuoju telefonu (https://www.youtube.com/watch?v=qBdaaHPw2ks). Jame atsiskleidžia ne tik režisieriaus idėjos, bet ir jo socialinė aplinka bei sąveika su ja. Aprašyme vaizdo įrašas įvardintas kaip „short film“; pradžioje ekrane matome filmo pavadinimą, o pabaigoje užrašą „THE END“. Visa tai – deklaratyvumas, parodantis daugiau ar mažiau sąmoningą vaizdo įrašo traktavimą kaip meno kūrinio. Tai svarbu dėl to, kad tokiu būdu liaudies menininkai priešinasi sociume vyraujančiam požiūriui, kas gali būti laikoma meno kūriniu ir jį kuriančiu menininku. Toks meniškumo deklaravimas yra integrali dalis bandymo užvaldyti kultūros kūrybos gamybinius pajėgumus.

Kai kuriuos aptartus pavyzdžius sudėjau į schemą (žr. 2 pav.). Reikėtų pakomentuoti „Palangos“ vietą – kadangi man trūksta žinių atsekti, kas iš populiariosios kultūros galėjo įkvėpti filmą, įrašiau jį nutolusį nuo trečiojo taško į dešinę.

 

Išvados

 

Nors prieš tai sakiau, kad populiarusis menas prasideda peržengus trečiąjį tašką, viską apžvelgus, visgi jo ribų klausimas išlieka atviras. Ar, pavyzdžiui, fanfiction rašantieji tikrai nėra liaudies menininkai? Ypač jei parašyti kūriniai yra išviešinami, paskelbiant kokioje nors internetinėje svetainėje. Sakyčiau, populiariosios kultūros ir meno tarpusavio ribos nėra griežtai apibrėžtos: tarp vidurio ir trečiojo taško įvyksta savotiškas susiliejimas, tad reikia atskirai įvertinti kiekvieną atvejį ne tik pagal turinį, bet ir pagal kūrimo formą ir būdus.

Atsispiriant nuo pastarojo klausimo, galima darkart pakartoti esminius populiariojo meno bruožus. Turinio požiūriu jis visada kyla iš radikalaus nepasitenkinimo esamomis cirkuliuojančiomis prasmėmis ir siekio išreikšti savitą socialinę ir egzistencinę patirtį. Jis beveik visada kuriamas išnaudojant sistemos gamybinę infrastruktūrą, tačiau netampant kultūros industrijos dalimi. Net jei viena iš šalutinių kūrybos pasekmių yra generuojamos pajamos, jos niekada netampa pragyvenimo šaltiniu, tuo labiau pasipelnymo būdu. Jei visgi taip įvyksta, populiariuosius menininkus ištinka Fiske’o aprašyta inkorporacija; panašiai kaip populiariosios kultūros kūriniai virsta prijaukintomis prekėmis, taip populiarieji menininkai tampa vergais kultūros industrijos fabrike (tiesa, tai dažnas atvejis, ypač tarp pogrindžio muzikantų, kurie išgarsėja ir pradeda iš muzikavimo uždirbti didelius, tačiau su industrijai tenkančiu pelnu palyginti menkus pinigus). Tad populiarieji menininkai tokie išlieka tik tol, kol išlaiko priešiškumą arba bent jau abejingumą dominuojančiai kultūrą gaminančiai sistemai ir jos vilionėms. Jie pirmiausia kuria ne alternatyvią kultūrą (kaip kad populiariosios kultūros vartotojai), bet alternatyvų pirminį kultūros gamybos šaltinį (liaudies kultūros industriją, jei norite).

Turint tai omeny, pasidaro kiek aiškesnis ir populiariosios kultūros bei populiariojo meno santykis. Juos vienija tas pats liaudies kūrybiškumas ir iš jo kylantis malonumas, per kuriuos žmonės patenkina kasdienio gyvenimo aktualumo raiškos poreikį. Abu jie yra nukreipti prieš sistemą ir jos dominuojančias prasmes bei tvarką. Tačiau skiriasi nepasitenkinimo pastarąja lygiai, kas lemia ir skirtingus jų taikinius bei kovos būdus. Kultūra bando prisitaikyti ir priešintis, o menas – atsiriboja ir kuria alternatyvas. Kultūra išnaudoja industrijos gaminius, menas – jos gamybines priemones. Tačiau svarbiausias jų santykio aspektas yra tai, kad šiame modelyje nė vienas iš jų nėra dominuojanti žmogiškosios egzistencijos sritis; abu susijungia ir susilieja tame pačiame spektre. Viena vertus, be populiariosios kultūros sunkiai galėtume įsivaizduoti populiarųjį meną, mat sunku įsivaizduoti, kaip liaudies menininkai (ar, drįsčiau teigti, bet kokie menininkai) galėtų iškart pradėti kurti kūrinius prie pat ketvirtojo taško. Jie turi išbandyti esamus kultūrinius produktus, juos mėgdžioti, perkurti, suprasti, kas juose jų netenkina, ir taip gauti išteklius bei viziją kūrybai. Kita vertus, populiarusis menas yra populiariosios kultūros logikos radikalizacija ir teikia pozityvesnes pasipriešinimo galimybes. Manau, kad būtent toks populiariojo meno supratimas gali kiek užaštrinti nuolankumą, jaučiamą Fiske’ui akcentuojant prisitaikymą ir „pasitenkinimą tuo, kas prieinama“. Net jei populiarioji kultūra yra pasipriešinimo forma, ji kur kas patogesnė ir palankesnė vyraujančiai tvarkai nei populiarusis menas, kuris taikosi kur kas arčiau kapitalistinės sistemos pamatų – į gamybinius (kūrybinius) pajėgumus.

Šiaip ar taip, populiarumas čia neatsiejamas nuo pasipriešinimo. Tad nors pateikiamas santykio tarp šios rūšies kultūros ir meno modelis dar šlifuotinas, pildytinas ir tikslintinas, manau, jis gali prisidėti ne tik suprantant kultūrinį pasipriešinimą, bet ir bandant sutaikyti ir geriau suvokti kultūros ir meno ryšį apskritai.