Nurausvėję skruostai

„Ar jis pats suprato, ką darė?“ – per koncerto pertrauką klausia draugė. „Nežinau. Tarytum savo erogeninių zonų glamonėjimas.“ – „Ekstazė“, – atsako ji.

Prieš valandą: Sapiegų rūmų arkadinė galerija. Garsėjantis žmonių šurmulys. Mažėjantis tuščių kėdžių skaičius. Atlikėjas. Obertoninis saksofonas. Sopraninis saksofonas. Plastikiniai buteliukai vandens. Du. Pustuščiai. Puspilniai. Pasisveikina. Prisistato. Atsisėda. Visai priešais mane. Aš prieš jį. Mus skiria du metrai. Ne daugiau. Jis aukščiau, ant pakylos, pakylėtas. Matau jo, saksofono pilvą. Glotnų, išsipūtusį, kietą. Rankas. Minkštos rankos ant kieto pilvo. Kandiklis burnoje. Prasideda.

Obertoninis saksofonas neturi klavišų. Nata skamba iš gerklų. Dainavimas saksofonu. Instrumentas – savęs ekstrapoliacija, savojo kūno tęsinys. Ir jis liečia save. Abiem rankomis. Viena prilaiko. Kitą kiša į vidų. Į vienintelę, plačiai atsivėrusią saksofono kūno dalį. Putlūs pirštai glamonėja. Turbūt jau suprakaitavę. Vis kyšteli. Giliau. Paskui per šoną. Braukia. Garsas intensyvėja. Glamonės tęsiasi. Imu nesijaukinti. Apsidairau – kai kurie žmonės užsimerkę. Pati akimis braukiu, kur, manau, padoru. Galvą pakreipęs, užmerktomis akimis. Ranka slidinėja. Pirštai viduje. Žandai išsipūtę. Pučia. Pučia. Ten, kur burna, – šlapia. Nuo seilių. Ten, apačioje. Užsirietusioje kūno pabaigoje – metalas sušilęs, įkaitęs nuo braukymo, pirštų kišimo, čiupinėjimo, įsakmaus noro būti kartu. Pilvas ima trūkčioti, vis greičiau. Glotnumas persimaino į skubą, stiprumą. Apgraibom čiumpa plastikinį butelį, kiša į vidų. Paskui atsuka dangtelį, pila vandenį. Į vidų. Gesina gaisrą. Gaivina aistrą ne dėl to, kad baigia. Tik pradeda. Vanduo perkeičia. Ritmą, garsą. Dabar gargaliavimas, burbuliavimas. Bijau. Jei pūs taip stipriai, vanduo purkš tiesiai ant manęs. Apsidairau vėl – kiti vis dar užsimerkę. Atsimerkite! Žmonės!

Caravaggio. Šv. Marijos Magdalietės ekstazė

O pamatyti ekstazę, tapytą Caravaggio, ruošiausi kaip į šventę, nežinia ką pati įsivaizduodama, sušventindama. Gal dar ir todėl, kad toks potyris Vilniuje, mylimoje Europos provincijoje, o ne kažkur tolimame didmiestyje, pakylėjo ir mane pačią. Įžengus į Valdovų rūmus reikėjo pereiti visą gobelenų, spalvotų koklių ir kreivai į mane iš griežtų paveikslų rėmų žiūrinčiųjų golgotą. Prasibrovusi pro gaują vietinių ir nevietinių, tokių pačių spoksotojų, įsistebeilijau. Tapau maža juoda skruzdėlaite, kuri tai užlįsdavo, tai vėl išlįsdavo iš už persilenkusių rankogalių. Neišėjau tol, kol neapropojau visų kreminių klosčių.

O vis dėlto. Apžavams išsisklaidžius, prie šio mistinio reikalo grįžau dar kartą. Ar reikėtų sakyti – prie erotinio reikalo? Parodos aprašai, o ir mano pačios akys piešia: „[...] atlošta galva, primerktos akys, pravira burna, srūvančios ašaros.“ Hm… „[...] šventoji patiria tiesioginį dvasinį ryšį su Dievu.“ Ir jau kiek komiškas: ji „[...] žinoma dėl artimų ryšių su Jėzumi“.

Nė užuominos apie dvasinės ekstazės potyrį, kaip ir apie kūnišką išgyvenimą, rodo prisiimtą infantilišką pozą, – jei nesakysi, tai gal niekas ir nepastebės. Ne tik dėl to, kad ekstazė, kaip išėjimas iš savęs, iš kūno, didele dalimi ir yra susijusi būtent su kūnu, bet paprasčiausiai ir dėl to, kad Caravaggio garsėjo kaip modelius paveikslams tapyti naudojęs žmones iš savo aplinkos. Tarp jų ir moteris prostitucijoje šventosioms įkūnyti. Gal to erotiškumo „matyti“ mažiau, numanant, kokioje situacijoje jis tuo metu buvo – šiuo ir keliais kitais paveikslais siekė išsipirkti iš nuodėmių: besiilgėdamas Romos ir vildamasis sugrįžti, atgailavo, nusižemino, visą save atidavė, nežinodamas, ar po atsidavimo dar kas iš jo paties beliks. Šv. Marija Magdalietė tokia ir atrodo – išsekusi, kone prie mirties, papilkėjusi, bet apimta ekstazės. Jai atleista ir dovanota, ne tik „nuopuolis“, bet ir dieviška palaima. Jos ekstazė jau atslūgstanti. Atrodo, Caravaggio taip modeliuoja savo paties likimą: atgailavus jam dovanota, jis veik miršta iš malonės ir neįmanomumo priimti tiek meilės.

Kaip tuomet orgazminis šv. Marijos Magdalietės vaizdavimas dera prie Caravaggio dvasios kančios? Feministinė žiūra čia turi komentarą. Moters ekstazės vaizdavimas yra dažniau siejamas su jos kūnu, jo apnuoginimu, kaip erotinis reginys. Toks „sukūnytas“ šv. Marijos Magdalietės ekstazės išgyvenimas atkartojamas ir kitų menininkų, tokių kaip Rubensas, Tiziano, Düreris, darbuose. „Puolusios“ moters reikšmė neišvengiamai yra impulsas vaizduoti ją kūniškai, o žiūrintiesiems ją taip ir matyti. Bažnyčia jau daugiau nei prieš 50 metų, prieš tai (t. y. VII amžiuje) suplakusi keletą Magdaliečių ir Puolusiąją į vieną, jas pagaliau atskyrė, bet įvaizdis vis dar gajus, gal ir nemirtingas. Nes kad pakiltum į esančias virš žmogaus dangiškas dausas, pirmiau reikia nupulti žemiau žmogaus, į amoralų pasidavimą instinktams, gyvuliškumą. Tam geriausiai tinka moters įvaizdis. Ji pagavesnė įtakai, afektui, galų gale tokią jos reikšmę apibrėžia vyras.

Bet ne tik „puolusioji“ šv. Marija Magdalietė taip vaizduota. Kitas pavyzdys – šv. Teresės Avilietės atvaizdas Bernini skulptūroje. Būtent tokį įspūdį aprašė Lacanas – užtenka į ją pažiūrėti ir iškart aišku, kad ji patiria orgazmą. Kanadiečių feministė filosofė ir teologė Grace Jantzen į tai atsakydama klausia – kas yra matoma, kai vyras žiūri į vyro sukurtą moters atvaizdą? Ar netampame vujaristu Tomu (peeping Tom), užsidėjusiu pamaldumo akinius? Mokslininkė klausia: o jei šv. Teresės Avilietės ekstazės ir misticizmo išgyvenimą Lacanas būtų perskaitęs jos pačios parašytoje knygoje? Sužinoti, ką reiškia patirti ekstazę, iš pirminio šaltinio vs. žiūrėti, kaip jos ekstazę mato kiti, t. y. vyrai.

O pats Caravaggio yra nutapęs ir vyrišką ekstazę – šv. Pranciškaus Asyžiečio. Įkritęs į angelo glėbį, primerktomis akimis, suglebusiu kūnu, atmesta ranka. Ir visą kūną dengiančiu vienuolio abitu. Tai angelas čia apnuoginęs petį, dalį nugaros ir krūtinės. Ryškus, šviesą atspindintis nuogas kelis ir dalis šlaunies. Erotiška. Homoerotiška. Bet šv. Pranciškaus ekstazė čia rodosi labiau kaip dvasinis išgyvenimas, o ne orgazminis jo paties potyris, kaip yra šv. Marijos Magdalietės atveju. Vis dėlto erotizuotų vyriškų šventųjų atvaizdų turime ir daugiau. Štai šv. Sebastijonas yra tapęs gėjų ikona ir net neoficialiu LGBT bendruomenės globėju. Jo figūra siejama su draudžiamu geismu, amžinu grožiu, taip pat su atstūmimu, kančia, apsauga nuo ligos (AIDS). Tai ne ekstazės, o kankinystės, bet kartu ir malonumo per kančią raiška.

Ekstazė, kaip ir erotinis (orgazminis) potyris, nėra kažkas negatyvaus. Per pakylėjimą, išėjimą iš savęs yra susiliejama su pačiu erosu. Kaip kitaip tai gali išgyventi kūnas? Tą byloja ir baroko tapytoja Artemisia Gentileschi vaizduodama šv. Marijos Magdalietės ekstazę, rausvai jai nudažiusią skruostus. Atkartota karavadžiška maniera, poza. Bet žiūrint į Gentileschi paveikslą kažkas esmiškai kito skleidžiasi. Ekstazė čia (be išėjimo iš savęs) yra ir pasitenkinimas savimi, subjektyvus vidinis išgyvenimas, sujungiantis kūną ir sielą.

●

Pasirodymas baigtas. Atlikėjas sukaitęs, pavargęs. Lenkiasi publikai, kartu žemyn pakreipia ir rankoje laikomą saksofoną. Iš jo žiočių ant kelnių išteka vandens likutis. Liudas Mockūnas, atlikęs savo kūrinį „Hydro 3“, šypsosi, dėkoja publikai, besivalydamas kairę kelnių klešnę.