Nerimtai rimta
Gerda Jord. Karalius nakvos Merkinėje. Grafinis romanas. V.: Aukso žuvys, 2025. 456 p.
Populiarūs, šmaikštūs, nuotykių pilni ančiuko Donaldo ar žymaus Kempiniuko Plačiakelnio komiksai neretai atsidurdavo Z kartos vaikų rankose. Dėl šių komiksų turinio daugelis suaugusiųjų susidarė nuomonę, kad iliustracijų pagrindu sukurti kūriniai yra nebrandūs, gali pasirodyti rimti ar jaudinantys tik vaikams. Visgi pasaulyje atsiranda vis daugiau grafinių romanų suaugusiesiems (pavyzdžiui, Arto Spiegelmano „Maus“ (1980–1991) ir kt.), parašytų politinėmis, istorinėmis ar kitomis temomis. Tarp šių rašytojų atsiduria ir lietuvių filologiją baigusi, animaciją studijavusi autorė Gerda Jord (Gembickienė, g. 1988), kuri 2025 m. pristatė savo ketvirtąjį grafinį romaną „Karalius nakvos Merkinėje“. Kūrinio veiksmo laikas – XVII a., o istorijos centre – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos IV ir pirklio dukters Jadvygos Luškovskos meilės istorija.
Komikse intriguojančiai pateikiamos dvi protagonisto gyvenimo pusės. Vladislovas Vaza (kurio ruda kasa gali būti atpažįstama kiekviename puslapyje) 1637 m. Varšuvoje ruošiasi vestuvėms su Cecilija Renata Habsburgaite, Šventosios Romos imperatoriaus Ferdinando II ir Bavarijos kunigaikštytės Onos Marijos dukterimi. Naktį rūmuose prieš šį įvykį Vladislovas susitinka su meiluže, pirklio dukra Jadvyga, ir su ja aptaria jausmus ir tolesnį gyvenimą. Santuokos jis pernelyg nesureikšmina – tai „politinė sąjunga tarp, galima sakyti, tos pačios šeimos narių“ (p. 22). Visgi Jadvyga trokšta būti kartu su Vladislovu. Jau pirmoje scenoje atskleidžiama įtampa tarp dviejų karaliaus gyvenimų – oficialiojo ir asmeninio, – kuri tampa pagrindiniu kūrinio varikliu.
Dalyvavimas pokyliuose, karo strategijų kūrimas yra valdovo oficialiojo gyvenimo dalis. Šia veikla Vladislovas užsiima dviejuose miestuose – Varšuvoje ir Vilniuje. Juose karalius veikia kaip valdovas, strategas, tačiau ne kaip asmuo, turintis intymų asmeninį gyvenimą. Visgi yra ir kita svarbi erdvė, kurioje figūruoja veikėjas, – tai Merkinė, kurioje jis tampa nuoširdesnis, atviresnis. Oficialios žmonos – pirmoji Cecilija ir vėliau antroji Liudvika Marija Gonzaga – veikia minėtuose didžiuosiuose miestuose. Su jomis protagonistas elgiasi šaltai: beveik nėra scenų, kuriose valdovas bendrautų intymiai, drauge leistų laisvą laiką. Santykis atskleidžiamas ir kūrinio iliustracijomis: akį patraukia epizodas, kai Vladislovo antroji žmona ima kurti įpėdinio paskyrimo planą po jo sūnaus Kazimiero mirties. Valdovas po skausmingo įvykio nenori girdėti tokių kalbų, tad, pavargęs nuo jos, liepia liautis ir fiziškai stumia komikso langelius į šoną (p. 351). Tokie grafiniai sprendimai pagyvina kūrinį, puikiai sieja iliustracijas su tekstu, dar labiau įtraukdami į pasakojimą.
Štai kitoje, neoficialioje, erdvėje gyvena meilužė Jadvyga. Moters paveikslas kuriamas per jos santykį su vyrais: karaliumi, jos vyru Merkinės seniūnu Janu (už kurio, beje, ištekino pats Vladislovas), sūnumi Konstantinu. Būdama su karaliumi ji beveik visuomet laiminga, o su savo vyru Janu elgiasi šaltai. Ši santuoka moteriai yra tik priedanga, kaip ir jos tikrajam mylimajam, tokiu būdu siekiant įtikti visuomenei ir išlaikyti savo statusą (nors ir sklinda paskalos apie karaliaus meilužę). Taip atsiveria skirtingos Jadvygos charakterio savybės, iš kurių galima perprasti jai svarbius dalykus.
Vizualiniai sprendimai vaizduojant Merkinę kūrinyje nėra atsitiktiniai. Pirma, galima aiškiai pastebėti spalvų skirtumą: ryškios oranžinė, žalia spalvos, kurios patraukia dėmesį, išskiria šią erdvę iš kitų. Antra, ši vieta išsiskiria ir gamta, kurios nėra tiek daug Vilniuje ar Varšuvoje. Šiuose miestuose vaizduojami kultūros elementai – rūmai, opera, Sarbievijaus poezija, tad susidaro kontrastas tarp miesto ir kaimo. Vladislovui Merkinė ir joje esanti Jadvyga suteikia laimės. Tai pavaizduota kintančiomis karaliaus veido išraiškomis ir jo kalbėjimo tonu – su Jadvyga jis kalba švelniau, dažniau šypsosi. Kūrinyje neretai paveikslėliai be žodžių atliepia veikėjų emocijas, rodydami tam tikrus pokyčius originaliau, nei kartais tai gali leisti kalba. Dažnai Jadvygos ir Vladislovo jausenos yra perteikiamos tik iliustracijomis, laiko ir vietos nuorodomis, o jų emocijas, nepasitenkinimą nesimatant ir džiaugsmą susitikus atspindi veido išraiškos. Taip romanas skatina skaitytojus pačius perprasti iliustracijas ir suprasti istoriją be žodžių.
Valdovas Merkinėje keičiasi – iš rimto, kartais net rūstaus karaliaus („Karališkojo vardo pikti liežuviai nejuodins. Tuos liežuvius liepsiu išpjauti, o po to nurėžti ir visas galvas!“, p. 211) jis tampa rūpestingu, mylinčiu žmogumi. Mylimųjų santykį taip pat įprasmina mėlyna spalva, kuri rodo meilę (p. 12–27, p. 162–177 ir kt.), o naktis tampa jų susitikimo metu. Meilės istorija prasideda naktį, taip pat naktį užsibaigia ir karaliaus gyvenimas, kai jis, suvokęs savo pavainikio sūnaus laimę (šiam nereikės būti karaliumi), laimingas miršta. Merkinė tampa svarbiausia veiksmo vieta, Vladislovo ir Jadvygos prieglobsčiu, kur slypi ne vienas naujas reikšmės lygmuo, galintis priversti skaitytojus susimąstyti ir atidžiau pažvelgti į knygą. Veikėjams tai yra asmeninė erdvė, kurioje negali būti žmonių iš kitų erdvių. Pavyzdžiui, viename epizode į šią pamiltą vietą karalius atsiveža savo žmoną Ceciliją. Jadvyga apie tai sužinojusi ir sutikusi mylimąjį dėvi gobtuvą, slepia veidą, saugo savo garbę ir liepia Vladislovui nebesirodyti Merkinėje, nes vietovės šventumas buvo pažeistas. Taigi kūrinyje vyrauja įtampa tarp dviejų karaliaus gyvenimo pusių, o iš veikėjų reakcijų tam tikrose situacijose galima tiksliai spręsti apie Merkinės reikšmę jiedviem. Puiki vizualinė kalba taip pat leidžia interpretuoti personažų santykius ir jausenas.
Kūrinio rimtumas atskleidžiamas ir per teksto bei vaizdo lygmenis, kuriais Merkinėje kuriamas daugiaprasmis pasakojimas. Svarbų vaidmenį tekste atlieka dažnai vaizduojama upė, kuri jungia įsimylėjėlius. Pradžioje kūrinio veikėjai kalba apie plaukiojimą Merkyje, o kai tai iš tiesų įvyksta, matomas santykių atnaujinimas (tai pagrindžia ir upių santakos motyvas). Šalia upės įvyksta vienos iš svarbiausių santykių akimirkų – karaliaus sveikata sušlubuoja, Jadvyga sužino apie karaliaus kelionės atidėjimą, jiedu aptaria gyvenimo įvykius ir pan. Vandens motyvas kūrinyje įgyja svarbią reikšmę, atliepiančią rimtus karaliaus ir jo meilužės santykius. Valdovo mirties akivaizdoje Merkinėje pradeda lyti, Jadvygos atvykimo į miestelį metu taip pat lyja. Vanduo turi įvairias formas, gali būti vientisas kaip upė, sujungiantis dvi širdis, ar paskiras, kaip lietus, išskiriantis įsimylėjėlius.
Kūrinys tampa ne tik meilės istorijos, bet ir kitų svarbių tuometinių įvykių pasakojimu. Jis suteikia galimybę susipažinti su XVII a. kontekstu, kartu siekiama per vaizdą sukurti istoriškumo pojūtį ir atmosferą. Istoriškumo efektas kuriamas vaizduojant dokumentuotus istorinius įvykius. Pavyzdžiui, pirmosios operos „Elenos pagrobimas“ Lietuvoje pastatymas pavaizduotas su autentiškomis detalėmis: cituojamas originalus libretas, vaizduojama iškili salė, teatro pastatas (jis šiek tiek modifikuotas autorės, kad būtų galima „išryškinti operos atsiradimo Lietuvoje reikšmę“, p. 450). Paminėtas ir 1610 m. kilęs Vilniaus gaisras, tekste supinamas su 1636 m. įvykiais ir karaliaus prisiminimais, kurie sujungia pasakojimą į vientisą naratyvą. Kūrinyje į pagrindinę siužetinę liniją organiškai įterpti svarbūs, įdomūs, net intriguojantys istoriniai įvykiai papildo romantinę istoriją, tačiau jos neužgožia.
Visgi ne visi istoriniai motyvai yra gerai išplėtoti. Iš pirmų puslapių atrodo, kad Sarbievijus bus reikšminga figūra: jis ne tik pataria karaliui, bet ir skaito savo eiles, bendrauja su to meto šviesuoliais (sutinka Žygimantą Liauksminą, Vilniaus universiteto profesorių, filosofą, retorikos ir muzikos teoretiką), aptaria poeziją, mokslus. Personažas ironizuojamas – jam rūpi tik eilės (pavyzdžiui, vaikščiodamas gamtoje galvoja tik apie rašymą: „Ech. Nepasiėmiau plunksnos ir popieriaus…“, p. 139). Atrodytų, šio veikėjo vaidmuo romane – perteikti tam tikrus istorinius kontekstus (pavyzdžiui, cituojamos jo eilės ar šv. Kazimiero palaikų perkėlimo iškilmėse pasakytas pamokslas), tačiau jo paveikslas nėra plėtojamas net jo gyvavimo laikotarpiu, jis patraukiamas iš istorijos be jokio poveikio tolesnei siužetinei linijai. Kuriama Sarbievijaus, kaip karaliaus patarėjo ir didžio poeto, reikšmė tampa visai nebeaktuali, jis greitai pamirštamas. Rodos, norėta jį įtraukti kaip svarbų istorinį personažą, tačiau jo vieta siužete nerasta, nes kūrinio pamatas visgi yra meilės istorija.
Tekste įdomiai supinami istoriškumas ir išmonė: tie dalykai, kurie yra žinomi ir svarbūs istoriniam kontekstui, įterpiami į tekstą su autentiškomis detalėmis, tačiau tiksliai nedokumentuoti įvykiai neretai yra išgalvoti. Tarkim, veikėjų kalba. Jadvygos drąsa pokalbiuose su karaliumi yra stulbinanti: „Su žmona lankydamas Vilnių, Merkinę aplenk. Palik mus ramybėje!“ (p. 222), o veikėjų neretai buitinė, šiuolaikiška kalba yra kiek netikėta: „Ką žinau“ (p. 31), „Kai didumo!!!“ (p. 296). Istorinės figūros ir laikotarpis derinami su šiuolaikiška kalba, kuri galbūt ne visuomet įtikina, tačiau keičia pasakojimo toną ir padaro tekstą suprantamesnį, šmaikštesnį. Išmonės ir istoriškumo derinimas kuria intrigą, leidžia autorei išsamiau vaizduoti personažus, pavyzdžiui, kūrinio pabaigoje karalius, vykdamas į medžioklę, apmąsto savo gyvenimą, šeimą. Neįmanoma patikrinti, ar šie svarstymai yra tikri, tačiau neginčytina, kad taip praturtinamas valdovo paveikslas. Arba pabaigos skyrelyje „Autorės žodžiai“ rašoma, jog Sarbievijaus „Miškų žaidimo“ premjera galėjusi vykti per Vladislovo vestuves, tam prieštaraujančių faktų nebuvo rasta, tad tai tapo kūrinio dalimi (p. 450). Tokie žaidimai tekste leidžia kurti įdomesnį siužetą, skaitytojus sudominti istoriniais įvykiais, natūraliai įterptais į pasakojimą.
Grafinis romanas „Karalius nakvos Merkinėje“ iš pažiūros gali pasirodyti nerimtas dėl naratyvo kūrimo iliustracijomis, tačiau jį perskaičius nuomonė pakinta. Romanas atskleidžia ne tik Lietuvos ir Lenkijos valdovo slaptą meilės istoriją, bet ir XVII a. kultūrinius, politinius kontekstus. Autorė puikiai pasakoja istoriją, į vaizduojamus įvykius žaismingai pažvelgia per kuriamas iliustracijas, tikslingai naudoja spalvas, istorinį kontekstą, taip sukurdama rimtą, įdomų ir, mano manymu, puikiai pavykusį istorinės asmenybės paveikslą.
