Salmano Rushdie iššūkis

 

Amerikiečių žurnalisto, rašytojo, redaktoriaus Davido Remnicko straipsnis The Defiance of Salman Rushdie žurnale „The New Yorker“ išspausdintas 2023 m. vasarį, praėjus pusmečiui po tik per plauką fatališkai nesibaigusio pasikėsinimo į garsųjį indų kilmės britų rašytoją. 2022 m. rugpjūčio 12 d. priešpiečiu Salmaną Rushdie, besirengiantį kalbėti Šatokvos miestelio (Niujorko valstijoje) edukacijos centro renginyje, salės scenoje užpuolė ir peiliu subadė Libano ir JAV pilietybes turintis 24-erių Hadi Mataras. Jis sužeidė ir Rushdie mėginusį gelbėti pokalbio moderatorių Henry Reeseʼą, steigėją organizacijos, padedančios dėl rašymo iš savo šalių priverstiems emigruoti rašytojams. Paradoksalu, kad Rushdie ketino kalbėti apie Jungtines Valstijas kaip saugų prieglobstį persekiojamiems autoriams. Pasikėsinimą išgyvenęs, bet dešinės akies netekęs ir su suluošinta kaire ranka likęs Rushdie tragiškąjį incidentą vėliau aprašė autobiografinėje knygoje „Peilis: apmąstymai po pasikėsinimo nužudyti“ (2024).

 

Kai praėjusią vasarą Salmanui Rushdie sukako 75-eri, jis turėjo pagrindo tikėti, kad pasikėsinimo į jo gyvybę grėsmė jau praėjusi. Dar 1989 metais, Šv. Valentino dieną, Irano aukščiausiasis vadovas ajatola Ruhollah Khomeini Rushdie romaną „Šėtoniškos eilės“ paskelbė šventvagišku ir išleido fatvą su priesaku įvykdyti mirties bausmę jo autoriui ir „visiems, susijusiems su romano leidyba“. Londone gyvenęs Rushdie kitą dešimtmetį praleido slapstydamasis, nuolat saugomas policijos. Tačiau 2000-aisiais įsikūręs Niujorke gyveno laisvai, atkakliai atsisakinėdamas apsaugos. Atsisakydamas būti įbauginamas.

Bet būta laikų, kai šis nuolatinis pavojus akivaizdžiai išryškėdavo, ir ne tik beprotiškose interneto platybėse. 2012 metų rudenį, per kasmetinį pasaulio lyderių susitikimą Jungtinėse Tautose, dalyvavau nedideliame žurnalistų susitikime su Irano prezidentu Mahmoudu Ahmadinejadu ir paklausiau jo, ar jau atšaukta vieno [valstybinio] iraniečių fondo kelių milijonų dolerių premija, pažadėta už Rushdie galvą. Ahmadinejadas piktdžiugiškai šyptelėjo. „Salmanas Rushdie… kur jis dabar? – atsakė jis. – Apie jį nieko negirdėti. Ar jis Jungtinėse Valstijose? Jeigu jis JAV, neturėtumėte to skelbti – dėl jo paties saugumo.“

Kitais metais Ahmadinejadas neteko pareigų ir prarado mulų palankumą. Rushdie ir toliau gyveno kaip laisvas žmogus. Metai bėgo. Jis rašė knygą po knygos, mokė, skaitė paskaitas, keliavo, susitikinėjo su skaitytojais, tuokėsi, skyrėsi ir tapo neatsiejama miesto, tapusio jo naujaisiais namais, dalimi. Jei kada panūsdavo tapt neatpažįstamas, užsimaukšlindavo beisbolo kepuraitę.

Prisimindamas pirmuosius kelis mėnesius Niujorke, Rushdie man pasakojo: „Žmonės bijojo būti šalia manęs. Maniau, vienintelis būdas padaryti tam galą – elgtis taip, lyg nieko nebijočiau. Turiu jiems parodyti, kad nėra ko bijoti.“ Vieną vakarą su savo agentu ir draugu Andrew Wylie jis nuėjo pavakarieniauti į ekstravagantiškai ryškų restoraną Ist Hamptone. „Ar neturėtume visi išsigąsti ir nešdintis iš restorano?“ – pasiteiravo prie jų staliuko stabtelėjęs dailininkas Ericas Fischlis. „Aš tai vakarieniauju, – atsakęs Rushdie. – O jūs darykit, kaip išmanot.“

Fischlis nenorėjo įgelti, bet spaudoje kartais pasigirsdavo pašaipių gaidelių dėl Rushdie „nenuilstamo dalyvavimo naktiniame Niujorko gyvenime“. Buvo manančių, kad jam derėtų laikytis santūriau, turint omeny kebloką jo padėtį. Ar Solženicynas būtų lipęs į sceną su Bono arba šokęs kiaurą naktį [garsenybių] klube „Moomba“?

Likti nuošalėje Rushdie būtų reiškę kapituliaciją. Jis buvo visuomeniškas žmogus ir ketino gyventi taip, kaip jam patinka. Fatvą net bandė sukarikatūrinti. Prieš šešetą metų Rushdie suvaidino save patį situacijų komedijos „Pažabok savo entuziazmą“ epizode, kuriame Larry Davidas [serialo režisierius, kuriantis autofikciją], reklamuodamas būsimą savo miuziklą „Fatva!“, sulaukia Irano grasinimų už ajatolos pamėgdžiojimą. Davidas įsibaiminęs, bet Rushdie personažas jį patikina, kad gyvenimas su mirties nuosprendžiu ne tik „baugina“, bet ir daro vyrą patrauklų moterims. „Tai jau ne visai tu, fatva tave apgaubia lyg kokios seksualios fėjų dulkės!“ – aiškina jis.

Kiekvienu viešu gestu Rushdie, rodės, buvo pasiryžęs parodyti, kad jis ne tik išgyvens, bet ir klestės – tiek prie rašomojo stalo, tiek mieste. „Nebuvo tokio dalyko kaip visiškas saugumas, – teigė jis trečiuoju asmeniu rašytuose atsiminimuose „Džozefas Antonas“ (2012). – Tik įvairaus lygio nesaugumas. Jam teks išmokti su tuo susigyventi.“ Rushdie puikiai suvokė, kad jam pražudyti nereikės koordinuotų Islamo revoliucinės gvardijos ar „Hezbollah“ pastangų; šią užduotį lengvai galėtų atlikti bet kuris kuoktelėjęs vienišius. „Bet man ėmė atrodyti, kad visa tai nutiko kadų kadaise ir kad pasaulis sukasi toliau“, – prisipažino jis man.

[...]

Rushdie užaugo Bombėjuje, viloje ant kalvos šlaito su vaizdu į Arabijos jūrą. Šeima – pasaulietiški musulmonai. Turtingi, nors laikui bėgant turtas menko. Salmano tėvas buvo tekstilės manufaktūrininkas su, anot sūnaus, „keturmečiam vaikui“ būdinga verslo nuovoka. Vis dėlto, nepaisant trūkumų, Rushdie tėvas jam skaitydavo „didžiuosius Rytų stebuklų pasakojimus“, tarp jų – Šecherazados „Tūkstančio ir vienos nakties“ istorijas, sanskritiškas „Pančatantros“ pasakėčias apie gyvūnus ir „Hamzos epą“ apie legendinius pranašo Mahometo dėdės Emyro Hamzos žygdarbius. Salmanas tapo apsėstas istorijų; jam tai buvo brangiausias palikimas. Nesuskaičiuojamas valandas jis praleisdavo vietiniame knygyne „Skaitytojų rojus“. Ilgainiui prarijo du didžiuosius sanskrito epus – „Ramajaną“ ir „Mahabharatą“, graikų ir romėnų mitus ir Berčio Vusterio ir Dživso [britų rašytojo P. G. Wodehouseʼo komiškų pasakojimų serijos herojų] nuotykius.

Jaunajam Rushdie nieko nebuvo šventa, net ir religinės kilmės istorijos, nors iš dalies jis jomis visomis tikėjo. Ypač jį žavėjo tradiciniai politeistiniai pasakojimai, kuriuose dievai elgiasi netinkamai, keistai, juokingai. Jį pakerėjo hinduistų Pieno vandenyno plakimo (Samudra Manthan) mitas, kuriame dievai ir demonai plaka kosminį vandenyną, idant žvaigždės išskirtų amritą – nemirtingumo nektarą. Salmanas žvelgdavęs į naktinį dangų ir įsivaizduodavęs, kaip nektaras liejasi link jo. „Jei išsižiosiu, – sakydavęs jis sau, – koks lašelis gal įkris į burną, ir aš irgi tapsiu nemirtingas.“

Vėliau Rushdie mokėsi ir iš sakytinio pasakojimo tradicijos. Kelionės po Keralos valstiją Pietų Indijoje metu jis klausėsi profesionalių pasakotojų, kurie porindavo istorijas minioms lauke susibūrusių žmonių: šie, susimokėję po kelias rupijas, sėdomis ant žemės klausydavosi valandų valandas. Rushdie ypač domino minėtų pasakotojų stilius: improvizacinis, su nuokrypiais ir užuolankomis. „Savo rankose jie laiko tris keturis pasakojimo kamuolius ir jais be paliovos žongliruoja“, – sakė jis. Tai irgi davė peno vaizduotei ir – galiausiai – leido suvokti romano galimybes.

Trylikametį Rushdie išsiuntė į šimtmečių senumo britų internatinę mokyklą Ragbyje. Tais laikais, kaip suprato vėliau, internato auklėtinis galėjo padaryti tris klaidas: būti užsienietis, protingas ir prastas sportininkas. Jis padarė visas tris. Studijuodamas universitete neabejotinai buvo laimingesnis. Kembridžo Karaliaus koledže jis kelis kartus susitiko su E. M. Forsteriu, romanų „Hovardo namai“ ir „Kelias į Indiją“ autoriumi. „Išgirdęs, kad noriu tapti rašytoju, jis mane entuziastingai padrąsino, – pasakojo man Rushdie. – Ir pasakė tai, ką labai branginu: kad, jo įsitikinimu, didįjį Indijos romaną parašys indas, turintis vakarietišką išsilavinimą.“

„Aš be galo žaviuosi „Keliu į Indiją“, nes tai buvo antikolonijinė knyga tais laikais, kai antikolonializmas anaiptol nebuvo madingas, – tęsė Rushdie. – Kam aš, sakykim, priešinausi, tai forsteriškai anglų kalbai, kuri yra itin rami ir preciziška. Man atrodė: jei ir yra koks dalykas, nebūdingas Indijai, tai ramumas. Indija įsikarščiavusi, triukšminga, perpildyta, besaikė. Kaip tokiai atrasti kalbą?“

Universitete Rushdie studijavo istoriją, ypač domėjosi Indijos, Jungtinių Valstijų ir islamo istorija. Studijuodamas perskaitė apie „šėtoniškas eiles“ – epizodą, kuriame pranašas Mahometas („vienas iš didžiausių pasaulio istorijos genijų“, – po daugelio metų rašė Rushdie), kaip teigiama, apgautas šėtono paskelbęs apie trijų deivių garbinimą; netrukus, arkangelui Gabrieliui atskleidus šią apgaulę, pranašas pakeitė nuomonę ir šios eilutės buvusios ištrintos iš šventųjų raštų. Ši istorija sukėlė daugybę klausimų. Buvo teigiama, kad eilės apie tris deives iš pradžių buvusios populiarios Mekoje, tad kodėl jos atmestos? Ar dėl to, kad apie moteris? Gal Mahometas buvo suartėjęs su politeizmu, dėl ko „apreiškimas“ tapo klaidingas ir šėtoniškas? „Pamaniau, puiki istorija, – pasakojo Rushdie. – Įsitikinau jos puikumu vėliau.“ Kol kas ją pasidėjo į stalčių.

Baigęs Kembridžą, Rushdie persikėlė į Londoną ir ėmėsi rašytojo amato. Romanus ir apsakymus jis kurpė drauge su entuziastingomis būsimų savo veikalų recenzijomis, teikusiomis, kaip vėliau apibūdino, „trumpalaikę, onanistinę paguodą, kurią dažniausiai lydėdavo gėdos jausmas“. Daug barškinimo mašinėle, redagavimo ir – slėpimo į stalčių. Vienas romanas, „Antagonistas“, buvo stipriai paveiktas Thomo Pynchono, užtat antraeilis jo veikėjas buvo Salymas Sinajis, gimęs 1947 metų rugpjūčio 15 dienos vidurnaktį, Indijos nepriklausomybės paskelbimo metu [vėliau jis tapo romano „Vidurnakčio vaikai“ pagrindiniu personažu]. Kita nesėkmė – romanas „Madam Rama“, nukreiptas prieš Indirą Gandhi, Indijoje įvedusią nepaprastąją padėtį. Pirmasis Rushdie išleistas romanas – Grimus (1975) – buvo mokslinė fantastika, paremta vieno XII amžiaus sufijaus alegorine poema „Paukščių susibūrimas“. Nors knyga pelnė gerbėjų, tarp jų – ir Ursulą K. Le Guin, recenzijos buvo šaltokos, o pardavimo rezultatai menki.

Šį užsitęsusį mokymosi laikotarpį Rushdie, kaip ir F. Scottui Fitzgeraldui, Josephui Helleriui ar Donui DeLillo, teko kompensuoti darbu reklamos srityje. Jis rašė tekstus, kuriais liaupsino „Daily Mirror“, lipniosios juostos ir šokoladinių batonėlių privalumus. Toks darbas jam buvęs lengvas. Jis visada jautė silpnybę žodžių žaismui, aliteracijoms, humoristiniams eilėraštukams ir visokiausio pobūdžio kalambūrams. [...]

Tačiau reklama vargu bau buvo Rushdie gyvenimo tikslas, todėl dabar jis ėmėsi „viskas arba nieko“ projekto. Jis išvyko ilgon kelionėn į Indiją – kad begalinėm kelionėm autobusu ir neišsemiamais pašnekesiais vėl pasinertų į subkontinentą. Tai kažin ką atgaivino; kaip sakė pats, „pasaulis jį vėl užplūdo“. Čia gaũdė ta ugninga ir triukšminga – bombėjiška anglų kalba, kurios jis ieškojo. 1981-aisiais trisdešimt trejų Rushdie išleido „Vidurnakčio vaikus“ – autobiografinį nacionalinį epą apie Bombėjų ir pokolonijinės Indijos iškilimą. [...]

„Vidurnakčio vaikai“ – tai pribloškiančios gausybės, magijos ir mitologijos kupinas romanas. Salymas sužino, kad tuo pat metu kaip ir jis gimė tūkstantis kitų vaikų ir kad šie tūkstantis ir vienas pasakotojas sudaro didžiulę subkontinentinę Šecherazadą. Salymas telepatiškai persiima be galo įvairialypės pokolonijinės tautos su visais jos įtrūkiais ir konfliktais balsų kakofonija: „[...] buvau radijo imtuvas ir galėjau juos pagarsinti ar pritildyti, galėjau pasirinkti atskirus balsus; valios pastangomis galėjau netgi išjungti savo neseniai aptiktą vidinę ausį“ (vertė D. Žalytė).

Romaną kaipmat pripažino klasika. „Savo rankose laikome epą, – „Times“ žurnale rašė Johnas Leonardas. – Akivaizdu, kad lygintinas su Günterio Grasso „Skardiniu būgneliu“ ir Gabrielio Garcíos Márquezo „Šimtu metų vienatvės“.“ [...]

„Vidurnakčio vaikai“ ir ne mažiau ekstravagantiškas jų įpėdinis – romanas „Gėda“, kurio veiksmas vyksta šalyje, kuri „ne visai“ Pakistanas, sugebėjo įsiutinti Indijos ir Pakistano lyderius – Indira Gandhi padavė Rushdie ir jo leidėją Jonathaną Capeʼą į teismą dėl šmeižto; „Gėda“ buvo uždrausta Muhammado Zia-ul-Haqo valdomame Pakistane, – tačiau politika toli gražu ne vienintelė priežastis, kodėl jo pavyzdys buvo toks išlaisvinantis. Iš Milano Kunderos Rushdie perėmė mintį, kad šiuolaikinio romano istorija kilusi iš dviejų skirtingų XVIII amžiaus srovių: Samuelio Richardsono „Klarisos“ realizmo ir Laurenceʼo Sterneʼo „Tristramo Šendžio“ keistumo bei nerealumo; Rushdie linko prie pastarosios, labiau fantastinės, mažiau paplitusios tradicijos. Jaunystės skaitymai vėliau nuvedė prie Franzo Kafkos, Jameso Joyceʼo, Italo Calvino, Isaaco Bashevio Singerio ir Michailo Bulgakovo, kurie visi rėmėsi pasakomis, alegorijomis ir vietinėmis mitologijomis, idant sukurtų savo „groteskiškus, žaidybinius, komiškus, ekscentriškus“ tekstus.

[...]

„Šėtoniškos eilės“ pasirodė 1988 metų rugsėjį. Jau anksčiau įsiutinęs Indirą Gandhi ir generolą Zia-ul-Haqą, Rushdie nutuokė, kad savo požiūriu į islamo istoriją ir įvairias religines metaforas jis gali įžeisti ir kai kuriuos musulmonų dvasininkus. Pranašas vaizduojamas kaip netobulas, bet nuoširdus, drąsus persekiojimo akivaizdoje. Šiaip ar taip, religija romane nedominuoja. Didžiąja dalimi jis apie tapatybę šiuolaikiniame migracijos apimtame pasaulyje. „Šėtoniškas eiles“ Rushdie vadino „meilės mūsų sumišai savasčiai apdainavimu“, „hibridiškumo, negrynumo, susimaišymo, transformacijos, kylančios iš naujų ir netikėtų žmonių, kultūrų, idėjų, politikos, filmų, dainų derinių“, išaukštinimu. Parašytas labiau komišku nei poleminiu tonu, tai buvo ir socialinis, konkrečiai – britų azijiečių, romanas, ir fantasmagoriškas didžiojo islamo pasakojimo perpasakojimas.

Rushdie manė, kad jei ir kils triukšmas, jis greitai numalš. „Būtų absurdiška manyti, kad knyga gali sukelti riaušes“, – prieš pasirodant knygai jis sakė vienai Indijos žurnalistei. Prieš trejetą metų britų ir amerikiečių musulmonai buvo taikiai protestavę prieš filmo „Mano gražioji skalbykla“ nepagarbų scenarijų, sukurtą pakistaniečių kilmės brito Hanifo Kureishi, bet tas protestas greitai išsisėmė. Be to, rasistinio „pakistaniečių puolimo“ laikais Rushdie Londone gerbė už tai, kad atvirai kalbėjo apie fanatizmą. 1982 metais „Channel 4“ laidoje jis sakė: „Britų mąstysena, britų visuomenė niekada nebuvo nusikračiusi imperializmo. Jis tebegyvuoja, veisdamas utėles ir parazitus, laukdamas nesąžiningų žmonių, kad išnaudotų jį saviems tikslams.“

Vis dėlto Indijoje Rajivo Gandhi vyriausybė prieš nacionalinius rinkimus „Šėtoniškas eiles“ uždraudė. Ar cenzūrinis įniršis išplis, dar nebuvo aišku. Jungtinėje Karalystėje romanas pateko į Bookerio premijos trumpąjį sąrašą. „Šėtoniškos eilės“ net buvo recenzuojamos Irano spaudoje. Saudo Arabijos religinių institucijų mėginimai sukelti pasipiktinimą ir pasiekti, kad knygą uždraustų visame pasaulyje, iš pradžių didelio pasisekimo nesulaukė, net arabų šalyse. Bet netrukus užtvanka griuvo. Kašmyre ir Islamabade kilo mirtinos riaušės; Boltone, Bradforde, Londone ir Oldame – eitynės ir knygų deginimas; Niujorke grasinta susprogdinti knygos leidėjus „Viking Penguin“.

Teherane pasiligojęs ajatola Khomeini išgyveno krizę. Po aštuonerių metų karo su Iraku, pareikalavusio šimtų tūkstančių aukų, jis buvo priverstas, kaip pats sakė, gerti iš „užnuodytos taurės“ ir sutikti su Saddamo Husseino paliaubomis. Revoliucinio režimo populiarumas buvo smarkiai smukęs. Khomeini sūnus pripažino, kad jo tėvas „Šėtoniškų eilių“ niekada net neskaitė, tačiau jį supantys mulos čia įžvelgė progą vėl įtvirtinti ajatolos autoritetą tėvynėje ir net svetur, ne tik tarp šiitų. Khomeini paskelbė fatvą, raginančią nubausti Rushdie mirtimi. Kaip knygoje „Nuo fatvos iki džihado“ rašo Kenanas Malikas, šis įsakas „buvo silpnumo, o ne stiprybės ženklas“, labiau susijęs su politika nei su teologija.

Rushdie į namus paskambinęs BBC žurnalistas paklausė: „Koks jausmas sužinoti, kad ajatola Khomeini jums ką tik skyrė mirties bausmę?“ Rushdie pagalvojęs: „Aš – lavonas. Viskas. Dienos suskaičiuotos.“ Visą likusį gyvenimą jis jau nebebus tik pasakotojas; jis taps istorija, kontroversija, skandalu.

[...]

Kitą dešimtmetį Rushdie gyveno slapstydamasis, saugomas Londono policijos Specialiosios parengties skyriaus pareigūnų. Antraštės laikraščiuose ir grasinimai nesiliovė. Vieni žmonės elgėsi prideramai, kiti – gėdingai. Buvo labai ištikimų draugų – Billas Bufordas, Martinas Amisas, Jamesas Fentonas, Ianas McEwanas, Nigella Lawson, Christopheris Hitchensas ir daug kitų, – bet būta ir tokių, kurie fatvą laikė problema, kurią Rushdie užsitraukė pats. Princas Čarlzas aiškiai išreiškė savo pasibjaurėjimą per vieną vakarienę, kurioje dalyvavo Amisas: esą ko gi daugiau tikėtis, kai įžeidi giliausius žmonių įsitikinimus? Johnas le Carré nurodė Rushdie išimti šią knygą, „iki ateis ramesni laikai“. Roaldas Dahlis išvadino jį „pavojingu oportunistu“, kuris „puikiai žinojo, ką daro, ir negali teisintis kitaip“. Dainininkas, dainų autorius Cat Stevens, sukūręs hitą „Peace Train“ ir atsivertęs į islamą, dėstė: „Korane aiškiai pasakyta: tas, kas šmeižė Pranašą, turi mirti.“ Germaine Greer, Georgeʼas Steineris, Auberonas Waugh – visi jie išreiškė nepritarimą Rushdie. Kaip ir Britanijos užsienio reikalų ministras Jimmy Carteris bei Kenterberio arkivyskupas.

Tarp jo peikėjų įsitvirtino Rushdie kaip žmogaus, beširdiškai nepaisančio musulmonų jausmų ir, svarbiausia, nedėkingo už brangią apsaugą, kurią jam teikia vyriausybė, įvaizdis. Istorikas Hugh Trevoras-Roperis mestelėjo: „Neišspausčiau nė ašaros, jei kokie Britanijos musulmonai, pasipiktinę jo elgesiu, patykotų jo tamsiame skersgatvyje ir pabandytų jį pataisyti. Jeigu tatai paskatintų jį labiau valdyti savo plunksną, visuomenei tai išeitų į naudą, ir literatūra nenukentėtų.“

Baisiausia, kad dėl nežmoniško Khomeini įsako išties daug kas nukentėjo. Vienas po kito [1991 metais] buvo subadyti Hitoshi Igarashi ir Ettorė Capriolo, „Šėtoniškų eilių“ vertėjai į japonų ir italų kalbas, pirmasis – mirtinai; knygos norvegų kalba leidėjas Williamas Nygaardas [1993 metais] buvo pašautas trim šūviais, bet, laimė, liko gyvas. Nuo Londono iki Berklio buvo padeginėjami knygynai. Tuo tarpu Švedijos akademija, mokslo organizacija Stokholme, kasmet skirianti Nobelio literatūros premiją, atsisakė išreikšti palaikymą Rushdie. Ši tyla tęsėsi dešimtmečius*.

Rushdie bėdos tuo nesibaigė. Jo santuoka su rašytoja Marianne Wiggins žlugo. Jį kamavo nerimas dėl mažamečio sūnaus [iš pirmosios santuokos] Zafaro saugumo. Iš pradžių jis kalbėjo bravūriškai: „Atvirai šnekant, norėčiau būti parašęs dar kritiškesnę knygą“, – pareiškė jis žurnalistui tą dieną, kai buvo paskelbta fatva, tačiau, kaip pats rašė, gyveno „nesibaigiančiame košmare“. „Šėtoniškose eilėse“ užjaučiamai kalbama apie dalį, tenkančią su šaknimis išrautiems žmonėms, – tiems patiems jaunuoliams, kuriuos vakarinių žinių laidoje dabar jis matė deginančius jo atvaizdą. Jo priešininkai nebuvo tik įžeisti; jie reikalavo teisės nebūti įžeistiems. „Šis paradoksas yra mano gyvenimo istorijos dedamoji“, – prisipažino jis man.

Tai dedamoji ir dar didesnio paradokso. „Šėtoniškos eilės“ buvo išleistos tuo metu, kai laisvė išgyveno pakilimą: 1989 metų pabaigoje griuvo Berlyno siena; akyse byrėjo komunistų partijos autoritetas Sovietų Sąjungoje. Tačiau Rushdie byla pranašavo kitas istorines tendencijas: kovas dėl daugiakultūriškumo ir žodžio laisvės ribų; radikaliojo islamo kilimą ir atsaką į jį.

Kai kuriems jauniems rašytojams šis kūrinys tapo tikru kūrybiškumo stimulu. Dramaturgas ir romanistas Ayadas Akhtaras, Amerikos PEN centro prezidentas [2020–2023 metais], užaugo Milvokio musulmonų bendruomenėje. Jis pasakojo man prisimenantis, kaip jo draugai ir artimieji buvę giliai įžeisti „Šėtoniškų eilių“; drauge jos pakeitė jo gyvenimą. „Aš negalėjau patikėti tuo, ką skaitau, – tiek dėl jų grožio, tiek dėl to, kad, būdamas tikintis musulmonas, grūmiausi su šoku, sukeltu nepaprastos romano nepagarbos, – sakė jis. – Perskaitęs šią knygą, aš jau buvau kitas žmogus. Patirtis, manau, panaši į jauno tikinčio 3-iojo dešimtmečio airių kataliko, susidūrusio su „Menininko jaunų dienų portretu“.“

Vis dėlto 1989-ųjų pabaigos neramumų metu knygą juodino žmonės, žiūrintys į ją tik per karikatūros ir užgaulės prizmę. Romanistas, ryžęsis rašyti apie sudėtingą Londone gyvenančių žmonių iš Pietų Azijos padėtį, dabar šio miesto ir viso pasaulio mečetėse buvo vadinamas išdavikišku blogio įsikūnijimu. Trokšdamas nuraminti aistras Rushdie susitiko su vietos musulmonų vadovų grupe ir pasirašė deklaraciją, patvirtinančią jo tikėjimą islamu. Jo samprotavimu, iš dalies tai buvusi tiesa: nors netikėjo antgamtinėmis jėgomis ar ortodoksinėmis dogmomis, jis gerbė islamo kultūrą ir civilizaciją. Dabar jis paliudijo, kad nesutinka nė su vienu savo romano personažų teiginiu, šmeižiančiu islamą ar pranašą Mahometą, ir pažadėjo sustabdyti knygų minkštais viršeliais leidybą, „kol egzistuosiąs įžeidimo eskalavimo pavojus“.

Tuo metu ajatola Khomeini jau buvo miręs, tačiau jo įpėdinis ajatola Ali Khamenei liko nepajudinamas. Jis pareiškė, kad fatva toliau galiosianti, net jei Rushdie „atgailaus ir taps pačiu pamaldžiausiu savo laikų žmogum“. Vienas Teherano laikraštis patarė Rushdie „ruoštis mirčiai“.

Rašytojas jautėsi pažemintas. Jis nusprendė, kad bandymas suminkštinti įsigeidusiuosius jo galvos buvo klaida. Daugiau jis jos nebekartos. [...]

Nuo 1989 metų Rushdie turėjo atsiriboti ne tik nuo grasinimų susidoroti, bet ir nuo nuolatinio jo asmenybės narstymo spaudoje ir kitur. „Vienu metu buvo sukurptas toks mano „aš“, kad atrodyčiau blogas žmogus, – pasakojo jis. – „Bjaurus“, „pasipūtęs“, „pasibaisėtinas rašeiva“, „jei ne tie išpuoliai, niekas jo neskaitytų“. Ir t. t., ir pan. Aš turėjau kovoti su tuo netikru savimi. Mama kartodavo, kad su negandomis ji kovoja jas pamiršdama. Ji sakydavo: „Yra žmonių, kurie turi gerą atmintį. Aš turiu pamirštį.“

Rushdie atrodė, kad šis įvykis įvairiopai gali sužlugdyti jį kaip menininką. Jis galėjo visiškai atsitraukti nuo rašymo. Galėjo pradėti rašyti „keršto“ knygas, kurios paverstų jį aplinkybių vergu. Arba „baimės“ knygas – romanus, „besibaidančius tam tikrų dalykų, nes jaudiniesi, kaip į juos sureaguos žmonės“. Rushdie nenorėjo, kad fatva taptų lemiamu įvykiu jo literatūrinėje karjeroje: „Jei koks atvykėlis iš kitos planetos, niekados negirdėjęs apie tai, kas man nutiko, tiesiog imtų ir chronologiškai perskaitytų iš lentynos mano knygas, nemanau, kad pamanytų: „1989-aisiais šiam rašytojui nutiko kažkas baisaus.“ Knygos eina toliau savo keliu. Ir tai tikrai daryta valingai.“

Kai kurie Rushdie aplinkos (ir ne tik) žmonės yra įsitikinę, kad per kelis kitus dešimtmečius savicenzūra ir baimė įžeisti tapo pernelyg įprasta praktika. Jo bičiulis Hanifas Kureishi [2009 metais] yra pareiškęs: „Šiandien niekas neturėtų drąsos parašyti „Šėtoniškų eilių“, ką jau kalbėti apie jų publikavimą.“

[...]

Rugpjūčio 11-osios naktį dvidešimt ketverių metų vyras vardu Hadi Mataras nakvojo po atviru dangumi Šatokvos mokymo centro teritorijoje. Jo tėvai, Hassanas Mataras ir Silvana Fardos, kilę iš Jarūno gyvenvietės Libano pietuose, netoli nuo Izraelio sienos, imigravo į Kaliforniją, kur gimė Hadi. 2004 metais jie išsiskyrė. Hassanas Mataras grįžo į Libaną; Silvana Fardos su sūnumi ir dukromis dvynėmis galiausiai atsidūrė Naujajame Džersyje. Pastaraisiais metais šeima gyveno dviaukščiame name Fervju priemiestyje, kitoje Hudzono upės pusėje nuo Manhatano.

2018 metais Mataras nuvyko į Libaną aplankyti tėvo. Kelionė, bent jau pradžioje, nenusisekė. „Vos nuvažiavęs jis man paskambino, norėjo grįžti, – žurnalistui pasakojo Fardos. – Ten jis praleido apie keturias savaites, bet kelionė dėl tėvo nesusiklostė, jis jautėsi labai vienišas.“

Pargrįžęs į Naująjį Džersį Mataras pasidarė dar dievotesnis musulmonas. Be to, uždaras ir atsiskyręs; ėmė priekaištauti motinai, kad tinkamai religiškai neauklėjo. „Tikėjausi, kad parvažiuos motyvuotas, baigs mokyklą ir aukštąją, gaus darbą“, – sakė Fardos. Tačiau, anot jos, Mataras užsidarė rūsyje, kur kiauras naktis skaitydavo ir žaisdavo vaizdo žaidimus, o dienomis miegodavo. Kurį laiką dirbo nukainotų prekių centre netoli namų, bet po kelių mėnesių išėjo iš darbo. Būdavo, kad savaitėmis motinai ir seserims nepratardavo nė žodžio.

Retkarčiais Mataras iškeldavo koją iš namų. Užsirašęs į bokso klubą už poros mylių lankė vakarines treniruotes: šokdynė, mažoji ir didžioji bokso kriaušės, sparingas. Įgūdžiais niekam nedarė įspūdžio. Savininkas, ugniagesys Desmondas Boyleʼas, didžiuojasi tuo, kad sugeba padėti atsiverti savo klubo lankytojams. Su Mataru jam nesisekė. „Apie jį galiu pasakyti tik tiek, kad kiekvieną kartą jį pamačius atrodydavo, jog tai blogiausia diena jo gyvenime, – pasakojo man Boyleʼas. – Visada atrodė taip, tarsi ką tik būtų nugaišęs jo šuo, kiekvieną dieną veide liūdesys ir baimė. Po kurio laiko pamėginau užmegzti su juo ryšį, bet jis tik išspausdavo žodį kitą pašnibždomis.“ Nuo visų lankytojų laikėsi atokiai. Boyleʼo žodžiais, Mataras buvo „vienišo vilko įsikūnijimas“. Rugpjūčio pradžioje Mataras atsiuntė sporto klubui elektroninį laišką, pranešdamas, kad atsisako narystės. Šalia jo vardo buvo dabartinio Irano aukščiausiojo vadovo nuotrauka.

Apie artėjantį Rushdie renginį Šotakvos edukacijos centre Mataras sužinojo iš tviterio. Rugpjūčio 11 dieną autobusu nuvyko į Bafalą, o iš ten išsikviestu taksi nuvažiavo į renginio vietą. Nusipirkęs bilietą į Rushdie pasirodymą stūmė laiką. „Aš ten ilgokai tryniausi, – sakė jis trumpame interviu „New York Post“ dienraščiui. – Nieko ypatingo neveikiau, vaikščiojau, ir tiek.“

Zadie Smith romane „Balti dantys“ radikalizuotas jaunuolis vardu Milatas prisijungia prie vienos islamistų grupuotės ir kartu su keliais bendraminčiais važiuoja traukiniu į demonstraciją prieš įžeidžiantį romaną ir jo autorių: „– Tu jį skaitei? – paklausė Ranilis, švilpiant pro Finsberio parką. // Visi nutilo. // – Tiksliai jo tai aš neskaičiau… – atsakė Milatas. – Bet juk aš viską žinau apie tą mėšlą, ką? // Dar tiksliau tariant, Milatas jo neskaitė.“ Mataras irgi. Jis buvo permetęs akimis vos porą „Šėtoniškų eilių“ puslapių, bet matė Rushdie vaizdo įrašų „YouTube“ kanale. „Aš jo labai nemėgstu, – sakė jis „New York Post“. – Jis yra tas, kuris užsipuolė islamą, užsipuolė jų įsitikinimus, jų įsitikinimų sistemas.“ Autorių jis pavadino „suktu“.

Rushdie buvo pratęs prie tokių renginių kaip Šatokvoje. Buvo dalyvavęs nesuskaitomoje daugybėje skaitymų, diskusijų ir paskaitų, netgi mėgavosi jais. Jo partneris scenoje Henry Reeseʼas – ne. Norėdamas nuraminti nervus Reeseʼas giliai kvėpuodamas žvalgėsi į žiūrovus. Tie draugiški, laukimo kupini veidai veikė raminamai. O tada – skubių žingsnių tapsenimas, šnopavimas ir šniokštavimas nuo įstangų. Reeseʼas atsisuko į triukšmo šaltinį – į Rushdie. Juodai apsitaisęs vyras puolė rašytoją. Iš pradžių, pasakojo Reeseʼas, „pamaniau, jog tai pokštas, kažkoks prasto skonio imituotas užpuolimas, kažkas panašaus į Willo Smitho antausį“. Paskui jis išvydo kraują ant Rushdie kaklo, kraujo lašus ant scenos reklaminio skydo su Šatokvos emblema. „Tapo aišku, kad jis turi peilį, nors iš pradžių atrodė, kad muša tiesiog ranka. Mirksnį sustingau. Paskui puoliau tą vyrą. Instinktyviai. Pribėgau, pargrioviau ir sugriebiau už kojų.“ Mataras Salmanui Rushdie buvo smogęs keliolika kartų. Dabar jis metėsi ant Reeseʼo ir peiliu perrėžė jam kaktą viršum akies.

[...]

Nežinoma, ar Mataras veikė kieno nors nurodymu ar apmokytas, tačiau Irano valstybinė žiniasklaida ne kartą išreiškė pritarimą jo pasikėsinimui nužudyti Rushdie. Dar praėjusį mėnesį Islamo revoliucinės gvardijos vadas Hosseinas Salami pareiškė, kad Mataras pasielgė „drąsiai“, ir įspėjo, kad 2015 metais musulmonų ekstremistų užpulto prancūzų satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ darbuotojai turėtų pamąstyti apie Rushdie „likimą“, jei ir toliau tyčiosis iš ajatolos Khamenei.

[...]

 

newyorker.com

Vertė Andrius Patiomkinas