In Vilnius

 

Kalėdinė istorija, if you want so.

Vilniuje vakar atsitiktinai sutikau „kultūringą žmogų“. Šis kultūringas žmogus jau keletą metų gyvena Vokietijoje, o prieš tai gyveno šalyje, kuri didžiuojasi savo puikia kultūra ir didžiąja literatūra, tačiau tai turi be galo mažai įtakos tos šalies realijoms ir ypač jos visuomenės bendrai padėčiai, taip pat ir kultūrinei.

Šis žmogus atvyko į Vilnių „pajusti Kalėdų dvasios“. Ramiai, kaip jis sakė, nuotaikingai ir tikroviškai, nes Vokietijoje atseit „tai nebeįmanoma“.

„Tu pats supranti, kodėl“, – žaismingai man mirktelėjo. O, taip, žinoma, suprantu, žinoma, tokia sunki yra „baltojo žmogaus“ našta.

Taigi šis kultūringas ponas bandė mane įtikinti, kad kultūra yra svarbiausia ir über Alles ir kad jos buvimas (arba nebuvimas) liudija visuomenės civilizacijos lygį.

Jis ilgai kalbėjo apie tai, koks patrauklus ir kupinas įvairovės ir skirtingų kultūrinių sluoksnių yra Maskvos ir Sankt Peterburgo teatrinis gyvenimas.

Žinoma, mes galime daug kalbėti apie režimą ir karo nusikaltimus, bet negalime ignoruoti fakto, kad Maskvoje vyksta daugiau teatro premjerų nei Berlyne ar, tiesą sakant, daugumoje Europos miestų, sakė jis.

– Kaip tai susiję su režimu ir karo nusikaltimais, kuriuos režimas įvykdė ir tebevykdo tyliai remiamas arba abejingai stebimas šių premjerų žiūrovų? – paklausiau.

Jis susiraukė kaip nuo nemalonaus kvapo.

– Be abejo, viskas turi būti juoda arba balta. Tuo tarpu kultūra…

– Kas kultūra?

– Na, pats pasakyk, ar nusikaltimai ir režimas kokiu nors būdu paneigia aukštą kultūros lygį?

– Kultūra, kaip sakai, tiesiogiai įteisina tiek režimą, tiek nusikaltimus.

– Tu pirmiausia bent jau pažiūrėtum tuos spektaklius, prieš taip griežtai dalindamas verdiktus.

– Ačiū, bet man tikrai nereikia važiuoti į Maskvą, kad pamatyčiau spektaklius.

– Kodėl gi ne?

– Pirmiausia turbūt dėl to, kad jie manęs nedomina.

– O kas tave domina?

– Pavyzdžiui, premjeros Krokuvoje, Prahoje, Vienoje, Zagrebe, Liublianoje, Trieste.

Jis pažvelgė į mane, tarsi būtų pamatęs sniego žmogų.

– Tai reiškia, kad supranti visų šių spektaklių kalbą ir kontekstą?

– Įvairiu mastu, ne visų vienodai, bet, apskritai paėmus, taip.

– O rusų spektaklių konteksto nesupranti?

– Apskritai suprantu, bet jis manęs nedomina.

– Taigi, tave domina slovėnų ar čekų kontekstas, bet ne rusų?

– Būtent taip.

Jis kurį laiką patylėjo, tada pasakė:

– Ar nemanai, kad tai klasikinis cancel culture pavyzdys?

– Ne, tai viso labo interesų ir prioritetų klausimas.

– Tikrai taip manai? O gal veikiau ignorancija?

– Ar girdėjai ką nors apie naują Gorano Vojnovićiaus pjesę „Prarastos kalbos beieškant“?

– Ne, kodėl turėčiau?

– Nežinau, galbūt todėl, kad tai buvo vienas iš įspūdingiausių „Europos kultūros sostinės“ programos Nova Goricoje projektų.

– Nieko apie tai nežinau.

– Tavo nuomone, tai yra tavo nežinojimo ar cancel culture praktikos pavyzdys?

Pokalbis toliau kažkaip nesiklijavo.

Kiek vėliau iš lėto ėjau senamiesčio šalutinėmis gatvėmis, kur beveik nebuvo žmonių. Temperatūra krito iki –8 °C, o vienišos snaigės lėtai sukosi iš juodo dangaus pavienių gatvių žibintų šviesoje. Jaučiausi šiek tiek kaip filmo „In Bruges“ personažas Rėjus, kurį puikiai suvaidino Colinas Farrellas: paskutinėje filmo scenoje jis, sunkiai sužeistas, beveik be sąmonės klajoja po žieminės, kalėdiškos Briugės gatves, matydamas aplink save karnavalo personažus ir keistus veidus, priklausančius pasauliui, kurį jis mato tarsi per panoptikumo akį, būdamas už jo ribų.

 

Fiume o morte!

 

Eidamas galvojau apie teatrines premjeras ir teatrus.

Apie 1885 m. iškilmingai atidarytą Rijekos, tuomet vadintos Fjume, teatrą – Općinsko kazalište / Teatro Comunale. Atidarymo proga ten įvyko net dvi premjeros – Giuseppės Verdi „Aida“ ir Amilcarės Ponchielli „Džokonda“. Galvojau apie tai, kaip būtent čia, Rijekoje, taip pat ir šiame teatre prieš šimtą metų buvo bandoma kurti naują „ateities“ valstybę, paremtą „nauja“ kultūra ir „nauja“ visuomene.

Miestas, užimtas ginklu 1919 m. rugsėjo 12 d. italų legionierių, kuriuos sutelkė Gabrielė D’Annunzio, poetas, dramaturgas, rašytojas, herojiškas Pirmojo pasaulinio karo pilotas ir nuotykių ieškotojas, akimirkai tapo neįprastų ir ganėtinai savotiškų ateities vizijų poligonu.

Fjumė pritraukė tuos, kurie pokario realybėje siekė radikalių socialinės ir politinės tvarkos pokyčių – per pirmąsias vado valdymo savaites miestą aplankė Filippo Tommaso Marinetti, futurizmo pradininkas, kuris tuo metu jau buvo susijęs su fašistiniu judėjimu. Impresa di Fiume sudomino ir įvairias progresyvias grupes už Italijos ribų, pavyzdžiui, Berlyno dadaistus. Tuo metu Fjumė tapo modernumo, išsilaisvinimo nuo tradicinių papročių, seksualinės laisvės ir natūrizmo centru; daugybė legionierių neslėpė savo homoseksualumo, rengė bakchanalijas ir orgijas, eksperimentavo su narkotikais ir skelbė griausmingus šūkius apie ateities meną, kurio pagrindai buvo klojami Fjumėje.

D’Annunzio pasirodė esąs pionierius bendravimo su visuomene srityje. Jis pirmas iš valstybės vadovų panaudojo praktikoje metodus, kuriuos vėliau naudojo fašistų lyderiai. Masiniai mitingai su pompastiškomis Dučės kalbomis (sakomomis iš jo rezidencijos rūmų balkono arba „La Fenice“ teatro scenos), įvairių švenčių (įskaitant bažnytines) pompastiškas šventimas, vado ir legionierių didvyrių kultas, tūkstančiai vėliavų, puošiančių miestą (vėliava, kaip ir emblema – savo uodegą ryjantis Uroboras ir šūkis „Quis contra nos“ – „Kas prieš mus“, – buvo sukurti paties Vado), šviesos instaliacijos ir sumanus religinių motyvų naudojimas. Būtent čia, Rijekoje, Comandante valdymo laikotarpiu pirmą kartą buvo panaudotas patriotinis šūkis „alalà“ ir vadinamasis romėniškas pasisveikinimas, o tarp naudojamų simbolių galima rasti ir svastiką.

1920 m. rugpjūčio 12 d. D’Annunzio paskelbė apie nepriklausomos valstybės, pavadintos Reggenza Italiana del Carnaro – Itališkoji Karnaro regentystė, įkūrimą. Šis pavadinimas turėjo pabrėžti tiek naujosios valstybės laikiną pobūdį, tiek italų charakterį.

„Aš, Gabrielė D’Annunzio, pirmasis Ronkio legiono legionierius, skelbiu Itališkąją Karnaro regentystę“, – paskelbė komendantas iš savo rūmų balkono, o paskui teatro scenoje skaitė susirinkusiai miniai naujos valstybės konstituciją.

Regentystė truko neilgai. Po keturių mėnesių, Kalėdų išvakarėse, Italijos kariuomenė pradėjo puolimą prieš Fjumę, žinomą kaip Natale di Sangue – Kruvinos Kalėdos. Kautynės truko penkias dienas, miestą apšaudė Italijos karinis jūrų laivynas, žuvo ir buvo sužeista daug žmonių. Gruodžio 28 d. Comandante sušaukė Consiglio Nazionale ir nusprendė pasiduoti. Gruodžio 29–30 d. naktį laiške, skirtame miesto merui Gigantei ir „Fjumės suverenios tautos“ atstovams, D’Annunzio perdavė jiems aukščiausiąją valdžią (jam patikėtą 1919 m. rugsėjo 12 d. ir patvirtintą kitų metų rugsėjo 9 d. Rektorių kolegijos).

1920 m. gruodžio 30 d. Italijos kariuomenė okupavo visą regentystės teritoriją, siekdama įgyvendinti Rapalo susitarimą.

Gabrielės D’Annunzio valdymas Fjumėje buvo trumpalaikis, truko tik 16 mėnesių. Tačiau jis sukėlė daug įvykių, kurie domina idėjų istorikus ir politinių sistemų tyrinėtojus. Šis „laboratorinio fašizmo“ savotiškas epizodas negali būti vertinamas vienareikšmiškai, nes jis buvo tuo pačiu metu operinis ir tragiškas, nacionalistinis karinis ir revoliucinis klasinis, italų nacionalistinis ir internacionalinis.

Poezija, kokainas, dinamitas, pistoletai, futbolas, lėktuvai, baldai, metami pro langą, koncertai, kalėjimai, saulės vonios, tūkstančiai karių, milijonai šovinių, nesibaigiančios diskusijos apie viską. Taip apie istoriją, įvykusią prieš daugiau kaip šimtą metų mieste, kurio pavadinimas reiškia „upė“ – ir italų, ir kroatų kalba, – bando papasakoti kroatų režisierius Igoris Bezinovićius savo naujame filme „Fiume o morte!“

Galvojau apie slovėnų dramos teatrą Trieste – seniausią mieste. Slovėnų teatro istorija šiame uostamiestyje, esančiame kiek į šiaurę ir vakarus nuo Rijekos, skamba kaip scenarijus kitam ilgametražiam filmui: 1904 m. atidarytas didingas Tautos namų (Narodni dom) pastatas, kuriame buvo įrengta ir didžiulė slovėnų teatro scena, paskui – tragiški 1920 m. liepos 13 d., vadinamosios Krištolinės nakties, įvykiai, kai Mussolini atėjus į valdžią Narodni dom buvo padegtas; slovėnų kultūros represijos, nesiliovusios per visą tarpukarį, ir teatro atgimimas pokario laikotarpiu, jau visai kitoje miesto vietoje ir kitame pastate, į kurį į premjeras septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje atvykdavo net Jovanka Broz, Josipo Broz-Tito žmona.

 

Tarp dviejų miestų

 

Galvojau apie neseniai aplankytą Nova Goricą / Goriciją – miestą (-us, čia labai tiktų slovėnų kalbai būdinga dviskaita), kurio esmę sudaro siena. Siena, kuri atskiria kalbas, kultūras, laikotarpius, pasakojimus.

Kaip ir minėto Vojnovićiaus pasakojimas apie tai, kaip pasienis gali suformuoti skirtingas tapatybes, kartais priešiškas viena kitai.

Sename geležinkelio depe, paverstame moderniu kultūros centru, esančiame gal 20 m nuo sienos, klausiausi radijo dramos, sukurtos spektaklio pagal jo pjesę pagrindu.

Du broliai auga vėlyvuoju tarpukariu mažame slovėnų kaime netoli dabartinės sienos su Italija (tuomet sienos dar nebuvo, ji atsiras tik po karo). Visas slovėniškas Krasas buvo Italijos karalystės sudėtyje ir šalį valdant fašistams per kaimus ir miestus nematomai, bet aršiai ėjo kova už kalbą ir kultūrą. Vyresnysis brolis neiškentęs girtaujančio tėvo smurto pabėga į miestą – ir ten tampa italu, priima kalbą, kultūrą, naują tapatybę, naują itališką vardą ir pavardę, įstoja į fašistų partiją. Po karo jis žinomas dešinysis politikas. Vieną dieną į ligoninę jį paguldo insultas. Per dieną jis praranda atmintį ir gebėjimą kalbėti itališkai. Vienintelis jo troškimas – grįžti namo, į gimtąjį kaimą, kuris dabar yra atskirtas valstybės sienos. Šį norą jis kartoja slovėniškai, ir niekas – įskaitant sūnų – jo nesupranta, išskyrus slovėnę slaugę, kuri irgi slepia savo tikrąją tapatybę.

Kitas – jaunesnysis – brolis per karą pabėga pas Tito partizanus, ketverius metus gyvena miške, po karo tampa aukštu komunistų partijos pareigūnu, gyvena Liublianoje ir nieko nežino apie pradingusį prieš karą brolį.

Jųdviejų susitikimas gimtajame kaime atveria Pandoros skrynią ir užduoda be galo daug klausimų, į daugelį jų nėra aiškaus atsakymo.

Tai buvo mano paskutinis vakaras šiame nepaprastame mieste, išsiskiriančiame turtinga istorija, įskaitant alternatyvią istoriją, kuri materializavosi ir reiškė, kad jo realybė beveik 80 metų buvo apibrėžta siena. Siena, kuri atskiria senus secesinius namus, vilas ir rūmus vienoje pusėje nuo drąsių idealaus miesto, pastatyto beveik nuo pradžių – daugiausia brutalistinio stiliaus, – vizijų kitoje pusėje. Ir senoji Transalpinos geležinkelio stotis tarp šių pasaulių, sustabdžiusi laiką ir erdvę, jungianti juos ir susiejanti į vieną visumą. Aš stovėjau priešais ją ant sienos linijos, pažymėtos aikštės grindinyje, žiūrėdamas į jos fasadą ir galvodamas, kaip būtų iš tiesų puiku gyventi viename iš šių istorinių secesinių namų ir vilų, menančių monarchijos laikus, via Giuseppe Caprino ir via Luzzatto sankryžoje priešais piazza Transalpina / trg Evrope. Ryte atidarius langines, įsileidus į butą kylančios saulės spindulius, man atsivertų vaizdas į Slovėniją tiesiogine šio žodžio prasme, o vakare, jas uždarius, matytųsi šviečiantis lyg tolimųjų reisų laivas Transalpinos stoties fasadas, dieną, sėdint miniatiūriniame sode apačioje, kur auga palmės, platanai ir rododendrai, būtų galima klausytis traukinių, išvykstančių į Alpes, garsų.

Ėjau palei sieną, kurią čia žymėjo akmeninė juosta, panaši į bordiūrą, ir kartkartėmis keisdamas valstybes stebėjau miestą (-us), pamažu nugrimztantį į miegą. Jausmas buvo, tarsi būčiau pakibęs vakuume, gulėčiau tamsiame karstinio urvo dugne, tarp dviejų vienuolynų, šviečiančių lyg meteorai kažkur aukštai danguje, kaip ir turėtų būti, – Sveta Gora šiaurėje ir pranciškonų vienuolynas Kostanjevicoje pietuose. Pastarojo kriptoje, Burbonų kapavietėse, palaidoti Prancūzijos karališkosios šeimos nariai, įskaitant paskutinį šios dinastijos Prancūzijos karalių Karolį X, jo sūnų Liudviką XIX, šio žmoną Mariją Teresę Šarlotę ir jų sūnų Henriką V su žmona.

Galvoju ne tiek apie Burbonus, kiek apie šimtų tūkstančių karių, žuvusių kruvinose Pirmojo pasaulinio karo žudynėse per keletą mūšių prie Sočos / Izonco upės, netoli miesto, palaidojimus.

Pasimetęs mintyse, jau nebežinojau, kur esu – Vilniuje, (Nova) Goricoje, o gal iš tiesų fantasmagoriškoje Briugėje iš kadaise garsaus filmo.

Tas keistas žiemiškai šventinis pasaulis, kurį kiek iškreiptą matė Rėjus Briugės gatvėse, čia, Vilniuje, slinko nuo Aušros vartų žemyn, prie Rotušės, per čiuožykla paverstą aikštę, pro gotikinę Šv. Mikalojaus stačiatikių cerkvę, Pacų rūmuose įrengtą prabangų viešbutį, Katkevičių rūmus ir Prancūzparkį, Pilies gatvę ir Universiteto kvartalą ir galiausiai išsiliejo Katedros aikštėje, kur sukosi žėrinti it ateivių laivas karuselė.

– Kaśka, złaź no już z tej karuzeli, bo wypiję to twoje wino i nic ci nie zostawię!¹ – garsiai šaukė įkaušęs vyrukas, rankose laikydamas garuojantį termosą, kuriame, kaip buvo galima spėti, buvo karštas vynas.

Kaśkai, kuri garsiai žvengdama linksmai kartu su vaikais pramogavo karuselėje sėdėdama ant balto žirgo, iš išvaizdos buvo mažiausiai penkeri ir dvidešimt metų. Ji mojavo ranka vyrukui ir šaukė: A weźże, Michał, spierdalaj!²

Bet tai buvo kitur, kitoje dimensijoje, tuo tarpu aš ėjau ramiąja Stiklių gatve ir pasukau į Žydų gatvę buvusiame žydų kvartale, einančią link Vokiečių gatvės.

Galvojau tuomet apie Klaipėdos dramos teatrą, seniausią Lietuvoje. Jo scenoje ilgai vaidinta vokiškai ir tik tarpukariu Šiaulių teatro dėka atsirado papildomai ir lietuvių scena, joje buvo vaidinama visoje Europoje tuomet pagarsėjusi čekų rašytojo Karelo Čapeko futuristinė pjesė „R.U.R. – Rosumo universalūs robotai“, kurioje jis pirmą kartą pavartojo tam tikslui savo sugalvotą žodį „robotas“ ir kurios fabula nupaišo liūdnoką žmonijos ir dirbtinio intelekto susidūrimo scenarijų. Galvojau apie šio teatro balkoną ir iš jo pasakytą vieno laivu atplaukusio aukšto svečio kalbą, kurią simboliškai galima laikyti tarpukario pabaiga. Panašiai kaip jo pradžia taip pat simboliškai būtų galima laikyti D’Annunzio kalbą apie „naują kultūrą“, pasakytą kito uostamiesčio teatre.

 

Apie didvyriškumą ir kultūrą dar kartą

 

Galvojau apie kultūrą. „Naują“, „seną“, „didžiąją“ ir „mažąsias“. Apie žinomą kroatų rašytojo Miroslavo Krležos posakį: Sačuvaj me Bože srpskog junaštva i hrvatske kulture – „Gink Dieve mane nuo serbų didvyriškumo ir kroatų kultūros.“

Taip Krleža apibūdino savo požiūrį į dar pirmojoje, tarpukario, Jugoslavijoje nusistovėjusį stereotipą, kuriuo buvo bandoma nubrėžti jėgų santykį tarp ją sudarančių tautų, – dar tuomet, kai šalis buvo vadinama Serbų, kroatų ir slovėnų karalyste, prieš pakeičiant pavadinimą į Jugoslavijos karalystę 1929 m.

Serbai esą šioje valstybėje mielai prisiėmė karo didvyrių vaidmenį, kovotojų, kurie noriai šventė savo pergales, nors tautos mitą kūrė iš esmės grįsdami pralaimėjimais. Šiaip ar taip, Serbija buvo Pirmojo pasaulinio karo laimėtojų pusėje ir to pakako. Ko to kaže, ko to laže, Srbija je mala. Nije mala, nije mala, triput ratovala, – dainuojama populiarioje (ypač per Antrąjį pasaulinį karą) serbų dainoje. „Kas gi sako, kas meluoja, jog Serbija maža. Nėra maža, nėra maža, tris kartus kariavo.“

Kroatai šioje valstybėje neturėdami tiek politinių teisių, nes sprendimų priėmimo centras buvo Belgrade serbų rankose, ypač pabrėždavo kultūrinį Zagrebo, kaip universitetinio miesto, svarbiausio literatūros, architektūros ir dailės centro visoje tuometinėje Jugoslavijoje, vaidmenį.

Būtent į šiuos stereotipus ir buvo nukreipta Krležos refleksija.

Prisimindamas ją, galvojau apie tai, kad Jugoslavijoje bent jau buvo bandoma atskirti karines pergales ir įsivaizduojamą didvyriškumą nuo kultūros ir teatro premjerų. Galvojau ir apie tai, kad Maskvoje dar 2022 m. kovą ant Olego Tabakovo teatro, vadinamo „Tabakierka“, pastato fasado buvo pritvirtinta milžiniška raidė Z, padaryta iš įspūdingo dydžio Georgijaus juostelės.

Gink Dieve mus nuo „didžiosios kultūros“ ir jos teatro premjerų lygiai taip pat kaip ir nuo šios „kultūros“ „karinių pergalių“ – norėtųsi pasakyti, perfrazuojant Krležą.

 

Sretan Božić

 

Pranciškonų ir Šv. Mikalojaus gatvių sankryžoje stovėjo vyrukas. Rūkydamas cigaretę jis fotografavo gotikinį bažnyčios fasadą.

– Excuse me, do you know what church it is? – paklausė jis.

Jo akcente išgirdau kažką pažįstamo ir pietietiško.

– Hrvatska? – paklausiau spėliodamas.

– Da, jeste, – atsakė vyras ir nustebęs pažvelgė į mane.

– Ovo je crkva svetog Nikole.

– Sijajno, hvala druže.

– Uživaj u ovom gradu.

– Hvala tebi!

– Sretan Božić.

– Sretan Božić!³

 

●

 

Važiavau į oro uostą per ištuštėjusį ir užšalusį miestą. Gruodžio tamsą praskaidrino įvairūs kalėdiniai žiburiai. Galvojau apie balionus, kurie galbūt jau kažkur tykojo pasienio miškuose šią šaltą naktį, laukdami palankaus vėjo ir grasindami vėl paralyžiuoti oro uosto, esančio arčiausiai išorinės ES sienos, ko gero, visoje Europos bendrijoje, veiklą ir sugriauti šventinius planus šimtams kalėdiškai nusiteikusių keleivių. Galvojau apie saulėgrįžą, apie Saulę, judančią labiausiai nutolusiame nuo dangaus pusiaujo taške, apie tai, kad ji jau pradeda grįžti atgal.

Galvojau apie tai, kad vienaip ar kitaip visiems tiems, kurie yra kelyje, kada nors teks irgi sugrįžti. Kur nors, kada nors.