Sūriai

 

Paulas Bankovskis (1973–2020) – daug knygų išleidęs rašytojas, vienas savičiausių šiuolaikinės latvių prozos balsų, nepelnytai menkai aktualizuotas Lietuvoje. Baltistas Vigmantas Butkus tarp dešimties latviškų knygų, kurias žūtbūt turėtume išsiversti į lietuvių kalbą, nurodo ir vieną Bankovskio romaną. Bankovskio vardas „Šiaurės Atėnų“ skaitytojams pažįstamas iš fragmentais verstų Andros Neiburgos dienoraščių, kuriuose jis figūruoja kaip jos gyvenimo draugas, kasdienybės ir kūrybos palydovas.

Bankovskio prozoje dominuoja siekis perprasti socialinius ir politinius procesus. Apsakymų knyga „Mokykla“ (Skola, 2006) atveria vėlyvojo sovietmečio Latvijos jaunimo kasdienybę, mokyklines meiles ir traumas. Čia geriamas pilstukas, prekiaujama namudiniu būdu įrašytomis kasetėmis, „tūsinamasi plotuose“. Tačiau po šiuo paviršiniu pramoginiu turiniu slypi ir socialinės įtampos, paauglio kompleksai, bręstančio žmogaus psichologija. Lietuvių publikai ši atmosfera primins Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“. Abu autoriai užčiuopia panašų laikmečio pulsą.

Apsakyme Sieri Bankovskis sužaidžia analogija sieri – krievi („sūriai – rusai“), parodydamas, kaip paaugliškoje sąmonėje formuojasi priešiškumas rusams, dar neišmanant didžiosios politikos.

 

Kvaili sūriai, užmušti juos reikėtų. Ne, užmušti būtų per maža. Net nežinau, kaip čia išėjo. Blyn, ir kodėl aš jiems paklusau. Kodėl ėjau kartu. Nu tai aišku, kodėl. Todėl, kad buvau vienas. O ką aš vienas jiems galėjau padaryti? Jakobas ir Rudis jau buvo išėję. Debilai sūriai. Kvaila diena, idiotizmas, pati šūdiniausia diena per visą mano gyvenimą. Reikėtų nešiotis kokį ginklą, gal peilį, tada aš jiems parodyčiau.

Nors ne, kam tas peilis, niekada nežinai, kaip stipriai gali kam nors netyčia įdurti, peiliu gali ir nudurti, peilį iš tavęs gali atimti. Ir patį nudurti. Peilis yra baisiai pavojingas. Gali atsidurti kalėjime. O į kalėjimą tu nenori. Kalėjime tave viens du padarys gaidžiu. Ir primuš. Ten irgi pilna sūrių. Ne, peilio nereikia. Aš mamai pažadėjau, kad kalėjime nieku gyvu nesėdėsiu. Niekada. O pats sau pažadėjau – ir į armiją neisiu. Niekada. Tada jau geriau numirti. Bet ginklo reikia. Gal kokio smogiamojo. Kurį galima sugniaužti saujoj, kad smūgis išeitų stipresnis. Kad būtų galima sudaužyti tuos sūrius. Kad neatsitiktų taip, kaip šiandien, kvailystė, kvailystė, kvailystė.

O diena prasidėjo taip fainai. Tiksliau, popietė. Iš ryto dar reikėjo į mokyklą. Į paskutines pamokas nėjom, nusprendėm nusimuilinti. Be to, buvo likus tik sūrių kalba pas Čemodaną, ką ten naujo sužinosi. Ir išvis, kas gali išsėdėti klasėje tokiu oru. Praeitą savaitę buvo fainai, atsinešėm pas Čemodaną alučio. Pamoka prabėgo nejučiom, nes kuris nors vis išsiprašydavom nusičiurkšt.

Šiandien jau per pirmą pamoką, organinę chemiją, sugalvojom, kad važiuosim pas Raitį. Raitis – toks bachūras Salaspily, visi iš jo perka kasetes. Jis pats nuolat važinėja į Vokietiją ir parsiveža kompaktų. Juos perrašo. Vieną dieną susitikom prie didžiojo laikrodžio, prasegė krepšį – pilnas kompaktų. Ką tik grįžęs. Kelis ištraukė ir parodė – dar niekad nebuvau matęs, kaip tie kompaktai atrodo, tik fotkėse. Sudėti į tokias peršviečiamas dėžutes. Bandžiau vieną atidaryti, bet nepavyko. Raitis paėmė, čik čik ir yra. Viduj diskas ir knygelė. O aš ir to nemokėjau išimti. Vėl Raitis paėmė. Čik čik ir rankoj.

Kartais matydavau Raitį ant moco. Jis niekada nedėvi šalmo, sėda ir važiuoja. Gana dažnai jį galima sutikti restorane „Rostokas“. Ten visada pietauja. Taip Jakobas sakė. Žodžiu, sugalvojom važiuoti pas jį. Prieš tai užeiti pas Jakobą. O prieš einant – „Dzirnavnieko“ bromoj nusipirkti šnapso. Galėjom dar įmaišyti spirito, bet man po praeito karto atšoko noras. Rudis skiesdamas pataupė vandenį, išėjo žiauriai stiprus, toks stiprus, kad vos porą kartų gurkštelėjus atšipo dantys. Aišku, galėjom ir parduotuvėj nusipirkti didelį „Rasputiną“, pinigų turėjom (nors ne, pinigų turėjo tik Rudis), bet nuo „Rasputino“ nekokie prisiminimai Jakobui – jo teigimu, „Rasputinas“ sukelia atminties praradimą. Konkrečiai. Tipo, būna tokių momentų, kai jis išvis nebeprisimena, kas iš tikro vyko.

Tai va, susimokėjom, ir senis iš kiaurymės sienoj ištraukė du butelius, tokius visai paprastus butelius – ne tuos ilgais kakliukais, o trumpais, visai kaip tie, į kuriuos pilsto alų, limonadą ar actą, tik šviesaus stiklo. Tačiau ant jų buvo „Stoličnajos“ etiketės, ir kamščiai užsukti kaip pridera – tie pilstuko gamintojai jau buvo įvaldę viską iki paskutinės smulkmenos. Buteliai mano tašėj barškėjo, taip juokingai, džiaugsmingai barškėjo, ir man atrodė, kad girdi visi praeiviai, visi, stovintys troleibusų ar autobusų arba tramvajų stotelėse ir laukiantys.

Pas Jakobą vieną iškart atkimšom. Jakobas turėjo šaltienos ir krienų. Taip skanu viskas, mama pati paruošė. Gėrėm šnapsą, užkandom šaltiena. Dėl šnapso, net jei tai buvo pilstukas, nejautėm jokios dvejonės, jokios kaltės. Jakobas šiek tiek pagrojo gitara, jis groja elektrine gitara, ir dėl to aš jam pavydžiu. Aš tai nė velnio nemoku. Užtat turiu kedus, tikrus, akinamai baltus, su žaliu užrašu „Puma“ ant šonų. Pirkti valiutinėj parduotuvėj, mama gavo palikimą, kai mirė diedukas iš Švedijos. Elektrinė gitara man atrodo truputį grėsmingai – sunkus mechanizmas, elektrinis įtaisas, o vis dėlto skamba. Neįtikėtina, ar ne?

Kai butelis ištuštėjo, patraukėm į stotį. Šilta, gera, galva taip maloniai apdujusi. Bilietų, rodos, nepirkom. Ne, nepirkom. Tiesiog važiavom. Pofig. Električka visai tuščia. Jei neskaičiuosim poros senukų ir senučių, kurie į mus visą laiką spoksojo. Bet mes nekreipėm dėmesio. Juokinga. Kontrolė neatėjo. Nepamenu, apie ką mes ten kalbėjom, bet buvo baisiai linksma.

Jakobas turbūt jau buvo pas jį lankęsis, pas tą Raitį. Žinojo kelią. Mes dar ne. Raitis gyveno viename iš naujųjų daugiabučių. Pirmame aukšte. O gal antrame. Aišku, mūsų nelaukė. Iš kurgi jis galėjo žinoti? Pamatė, kai atidarė duris. Tikrai neatrodė nudžiugęs, nedėvėjo nei savo stilingosios odinės striukės, nei džinsų, buvo apsimovęs apsmukusias treningines kelnes, o basas kojas įsispyręs į šlepetes. Užeikit, pasakė. Namuose buvo ir jo žmona. Blyn, ji tai išvis piktai stebeilijo ir negalėjo suprasti, kas mes tokie ir ko mums čia reikia. Girdėjosi, kad kitame kambaryje yra vaikų. O Raičio butas paprastutis. Kilimas, foteliai, tamsi sekcija palei visą sieną. Sekcijos lentynoje keli „Majak“ magai ir kompaktų grotuvas. Visa krūva kompaktų ir kasečių.

Sėskit, Raitis pasakė. Mes atsisėdom. Nepamenu, ką ten kalbėjom. Daugiausia kalbėjo Jakobas. Ko gero, Raitis jam buvo pažadėjęs kažką įrašyti, bet dar nespėjo. Juk negalėjo žinoti, kad mes atvažiuosim, ne jo kaltė. Žodžiu, nieko gero neišėjo. Raitis parodė porą naujų kompaktų. Ir viskas.

Tai mes jau važiuosim, pasakėm. Ir išėjom. Raitis tikriausiai džiaugėsi, kad išsinešdinam.

Į traukinį pavėlavom, kito reikėjo laukti gana ilgai. Sėdėjom čia pat, ant perono krašto, ir žvengėm iš panų ir kitų praeivių. Jakobas surūkė paskutinę cigaretę. Bet šiaip buvo šilta ir gera. Taip grįžom į Rygą.

Dar traukiny Rudolfas prisiminė, kad šiandien Majos vardadienis. Einam pas Mają, pasakė. Ir mes nuėjom. Tik prieš tai dar užsukom pas Jakobą, paėmėm likusį šnapsą.

Maja gyvena čia pat. Ten jau buvo pilna svečių. Mūsiškių ir nepažįstamų, bet ne kažin ką jie ten gėrė. Bent jau šnapso tai neturėjo. Virtuvėj virė kažkokį kvailą karštą vyną. Mes toliau gėrėm šnapsą. Nors buvo ir šampano. Keli netgi šoko. Kur dingo Jakobas, neprisimenu, gali būti, kad ir aš jau pradėjau atsijunginėti.

Rudolfas įėjo į Majos babos kambarį ir privėmė ant grindų. Pas juos ten visur parketas. Gerai, kad babos nebuvo namie. Paskambinau savo merginai, nu, Ilzei, man patinka galvoti, kad ji mano mergina, bet ji pasakė, kad neateis. Tipo, aš girtas. Aš visai nebuvau girtas, faktiškai buvau beveik blaivas, todėl mane tai užgavo. Net labai užgavo. Apskritai galima sakyti, kad dieną sugadino būtent ta akimirka. Kai ji ėmė ir man taip pasakė. Kodėl jai reikėjo taip sakyti? Nežinau. Jei ji nebūtų taip pasakiusi ir atėjusi, viskas, absoliučiai viskas būtų visai kitaip. Bet aš pasiunčiau ją šikt, būtent taip, tegul ji valina šikt. Ji numetė ragelį, nieko neatsakė. Ir tai buvo dar kvailiau. Aš jos vietoj būčiau atsikirtęs. Esi pimpalas su ausim ar kažką iš tos operos. O argi nesu? Tikrų tikriausias pimpalas su ausim.

Nu jo, o paskui greitai išėjau. Ką man ten daugiau veikti? Jakobo nebėr, Rudolfas nuėjo miegoti, ką man ten vienam veikti? Patraukiau namo.

O tada ir pasirodė tie sūriai. Pačiam miesto centre. Nu beveik. Prie uniko. Pirmiausia apsimetė, kad nori susiveikti cigarečių. Cizų turi, paklausė. Sakau, neturiu. Ir tikrai neturėjau, visos baigėsi dar električkoj, kai rūkėm tambūre. Bet jie iškart išryškino, kad aš latvis. Matai, su kokiais baltais bateliais vaikšto, sako. Aš ramiai. Noriu eiti, bet jie stojo skersai kelio. Eini su mumis, sako. O ką aš galėjau padaryti? Kur, klausiu. Pamatysi, sako. Čia pat, netoli, sako. Taip mes įėjom į gretimą kiemą prie šiukšliadėžių. Kvailystė. Nusimauk, paliepė. Ką, nesuprantu. Batelius, sako. Aukis. Ir staigiai. O ką aš – ar aš, blyn, galėjau nesiaut? Tiek ir tiek apie tokius atvejus esu prisiklausęs. Visai neseniai, šią žiemą, vienam seniui nuvilko ir žieminę striukę, nu, Aliaskos tipo striukę, ir džinsus, tikrus džinsus, ne kažkokias piramides, ir aulinius batus. Tas dar bandė priešintis ir gavo taip, kad mažai nepasirodė. Mėnesį pragulėjo Stradiniuose.

Nieko kito man neliko. O jie tik žvengia. Debilai supisti sūriai. Paėmė mano kedus, o vietoj jų paliko savuosius – kažkokius purvinus ir suplyšusius. Juk neturėjau kitos išeities. Kažkaip iki namų reikėjo parsigauti. Vos neapsivėmiau audamasis tuos dvokiančius sūrių kedus. Būtų buvę Jakobas ir Rudis, mes jiems dar būtume parodę. Kvailystė. Bet jie buvo trise, aš vienas kaip pirštas, ką gi galėjau padaryti.

 

●

 

Namo jis grįžta vėlai. Tėvai jau miega. Įsėlina į butą tyliai, taip, kad jų nepažadintų, kad jie nepastebėtų, jog jis gėrė. Ir prarado naujus kedus. Užsirakina vonios kambaryje. Nors purvinieji batai gerokai nudėvėti ir net skylės šviečia, vis tiek nelengva juos sukarpyti. Net didelėm žirklėm, net peiliu. Į klozetą kartu su paskutinėm batų atplaišom įmeta savo purvinas kojines ir apšlapina, tada ima kruopščiai muilu trinti rankas. Jis jau beveik išsiblaivęs ir laužo galvą, ką ryt iš ryto, tai yra šiandien iš ryto, nes jau gerokai po vidurnakčio, ką gi pasakyti mamai ir tėvui. Dėl tų kedų. Nieko tinkamo į galvą nešauna. Tik smaugia karti nuoskauda ir pyktis. Pyktis ant savęs paties, ant merginos, ant viso pasaulio, ant šitos sušiktos dienos.

Kvaili sūriai, kvaili sūriai, kartoja ir darkart nuleidžia vandenį. Bet sukarpyti batai ir kojinės turbūt užkimšo vamzdį. Klozetas prisipildo iki viršaus.

 

Vertė Laura Sakalauskaitė