Motinos, dukros ir monstrės

Gražina Kelmelytė. Motinos. Romanas. V.: Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, 2025. 172 p.

„Pirmosios knygos“ konkursą laimėjusios Gražinos Kelmelytės romane „Motinos“ modeliuojamas intriguojantis scenarijus, ar pasaulis taptų geresnis, jei valdžią perimtų moterys. Kaip gyventume, jei vairą sukiotų ne karingieji tėvai, o gimdančios ir gyvybę puoselėjančios motinos?

Moterų valdomo Vakarų miesto kasdienybė iš pažiūros idiliška, romi. Po Paskutiniojo karo vyrai paskelbiami antrarūšiais (patys savo menkumą pripažįsta), jų veiklos laukas apribotas fiziniais darbais, pagalba moterims ir kartais reprodukcija, nes dauguma moterų renkasi moteris partneres ir dirbtinį apvaisinimą. Kitaip tariant, įgyvendinamas Valerie Solanas „Vyrų išnaikinimo manifeste“ pasiūlytas planas su vyrais ir patriarchatu susidoroti ne smurtiškai, o atimant simbolinę ir realią galią ir įtikinant su tokia situacija susitaikyti. Vis dėlto pagrindinė veikėja ir pasakotoja Fausta jaučia, kad Vakarų miesto idilė iliuzinė ir tarsi nenatūrali. Intuityviai dar paauglystėje pasiryžta suprasti pasaulio sąrangą, įminti mįslę, pažvelgti anapus („Norėjau tos gelmės. Tai bus mano tikslas“, p. 17). Kiek primena Kazuo Ishiguro „Neleisk man išeiti“ ar Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimą“. Arba Alvydo Šlepiko apsakymą „Dykvietė“ ir kitus rinkinio „Namas anapus upės“ apsakymus, kuriuose silpni berniukai engiami ir net fiziškai žalojami galingų – simboliškai ir fiziškai – moterų ar motinų. Faustai bręstant sąmokslo, slapta vykdomo socialinio eksperimento idėja, o gal tiesiog paranoja vis stiprėja.

Deja, užmojis sukurti intelektualų distopinį romaną netesimas. Maždaug ties Vakarų miesto užpuolimu G. Kelmelytė tarsi persiima Faustos vidiniu sąmyšiu ir paleidžia vadžias: pradeda klupčioti, painiotis, daugėja vidinių prieštaravimų, alogikos. Atrodo, prozininkė situaciją suvokia, todėl įpinama užuomina apie išprotėjimą, kliedesį ir vaizduojamo pasaulio iliuziškumą (p. 142).

Paminėsiu kelis ryškesnius prieštaravimus, paplaunančius distopijos kaip tam tikra nuoseklia logika grįsto pasaulio pamatus. Fausta auga nežinodama žodžio „gražus“, nes vyrų sugalvota grožio idėja buvo naudojama moterims represuoti. Tačiau kai suaugusi pirmą kartą pamato Rožę, iškart konstatuoja: „ji buvo neįtikėtinai graži“ (p. 131). Nenuoseklu ne tai, kad bręsdama, keliaudama ir t. t. Fausta atranda grožį egzistuojant, o tai, kad Rožės grožis, kokį Fausta regi, yra stereotipiškas, vyrišką vaizduotę reprezentuojantis: „vilnijančiais auksiniais plaukais, didelėmis žydromis akimis, dieviškai lygia oda“. Negi genetinė ankstesnių kartų atmintis?

Bendruomenės vadė Aurelija kaip siektiną idealą teigia žolės ar dumblių savipakankamumą ir išlaisvinantį tapatumą: pasaulį be vyrų, be varžymosi, be karų ir erotikos. Tačiau realus veikėjų pasaulis grįstas akivaizdžiomis skirtybėmis, nelygybe ir konkurencija. Fausta ir kitos nuo vaikystės mokomos, kad vyrai už moteris menkesni: „Mus mokė, kad dauguma jų neišgyvena emocijų taip kaip mes, o ir patiriamų, dažniausiai pykčio, nepajėgia suvaldyti. Taip pat jie neturi įgimto sugebėjimo atpažinti savo jausmus“ (p. 11). Moterys, pasirinkusios gyventi ne su sau lygiavertėmis moterimis, o su vyrais, nusileidžia socialinės hierarchijos laiptais. Logiška, kad Fausta su draugės broliu Jonu elgiasi kaip su akivaizdžiai antrarūšiu ir net savo santykį, jausmus apmąsto, bet romano pabaigoje kažkodėl naiviai stebisi vyrų ir moterų nelygybe, kad Rožė su Jonu elgiasi kaip su šunimi.

Labiausiai komplikuota pagrindinė romano idėja, kūrinio stuburas, kad tapatumu grįstame pasaulyje kūrybiškumas neįmanomas („Jūsų pasaulis sterilus ir apvalytas, mažai kas gyvo jame likę“, p. 25). Kodėl „Motinų“ moterys nenori ir negeba kurti istorijų, rašyti literatūros kūrinių, nors vadė Ingrida, paauglės Faustos paklausta, ar galima sukurti savo istoriją, aiškina: „Ne tik galima, bet ir reikia [...]. Kitaip visada slysi tik paviršiumi“ (p. 17)? Juk kūrybiškumą neva eliminuoti turintis tapatumas dar neįgyvendintas, skirtingumas ir nelygybė tebeegzistuoja, kaip ir tradiciniame kūrybingame patriarchaliniame pasaulyje, tik galių turėtojai apsikeitę vietomis. Be to, Vakarų mieste grožinė literatūra nėra draudžiama, egzistuoja moterų literatūros kanonas (romano pradžioje Fausta skaito Mary Shelley „Frankenšteiną“), išsaugota net dalis vyrų literatūros (pvz., Biblija). Vadinasi, nuo pat vaikystės moterys turi nemažai asmeninių ir universalių meninių istorijų kūrimo, literatūrinio kūrybiškumo pavyzdžių. Paaiškinimas, kad moterys nekuria, nes didžiąją laiko dalį privalo dirbti, irgi abejotinas: sunkiuosius darbus dirba vyrai.

Kodėl poapokaliptinis moterų pasaulis būtinai turi būti modeliuojamas pagal vyrišką kaip šiojo antipodas, atvirkščias patriarchalinės visuomenės modelis? Linijinį laiką keičia cikliškas, vyrų literatūros kanoną – moterų kanonas, moterys vyrus laiko menkesniais, kaip kad šie anksčiau nelygiavertėmis laikė jas pačias. Tai žmonijos kaip tokios ar autorės ribotos vaizduotės pasekmė?

Didysis romano privalumas ir G. Kelmelytės prozos stiprybė yra įdomūs, autentiški veikėjai ir veikėjos, ypač pagrindiniai – Fausta ir Jonas. Daug labiau nei moterų valdomo pasaulio paslaptys (Faustos siekiama gelmė) ir perversmai intrigavo pagrindinių veikėjų psichologiniai portretai, laipsniška santykių kaita. Fausta smalsi, avantiūristiška, ambicinga, bet egoistiška. Jos gyvenimas yra bandymas suprasti, išsiaiškinti, ištirti. Jonas, kaip ir dera gyvenimo nuošalėje ne savo valia atsidūrusiam žmogui, depresyvus, uždaras, nekalbus. Pyktį ir neviltį dėl savojo antrarūšiškumo gniaužia viduje arba išlieja sekso metu. Bet ir dominuojanti Fausta nėra laiminga nei išsipildžiusi.

Faustos tipo veikėja lietuvių literatūroje nėra dažna. Kanoninėje literatūroje tokia moteris įmanoma nebent kaip „netradicinė“, o „Motinų“ pasaulyje ji tipiška, natūrali. G. Kelmelytė „Motinose“ tarsi atlieka eksperimentą: sukuria specifines, netipiškas sąlygas ir stebi, kokius veikėjus toks pasaulis išaugins. Ir jie, tie veikėjai ir veikėjos, išauga. Šiek tiek primena XIX a. antros pusės prancūzų rašytojų natūralistų eksperimentus. Šie tikėjo, kad romano rašymas gali būti tapatus moksliniam eksperimentui: patalpini veikėjus į tam tikras terpes ir stebi, kaip vystosi veikiami motininės dirvos.

Skaitydama „Motinas“ pagaliau pati sau atsakiau, kodėl „nelimpa“ magiškojo kaimo literatūroje mada. Moterys ir vyrai sugrąžinami į neva autentiško, o iš tiesų atraktyvaus, pasakiškai utopiško, estetizuoto (estetika gali būti ir tautosakinė, nostalgiška, ir pabrėžtinai rupi, net groteskiška, svarbu, kad akcentuota ir pertekliška) patriarchalinio pasaulio sistemą, kurioje moterų vaidmuo apribojamas motinyste ir šeiminiais santykiais, o kūnas tiesiogine prasme tampa produkavimo – palikuonių ir maisto – šaltiniu.

Viena vertus, utopinio magiškojo kaimo trauka neabejotinai susijusi su realaus pasaulio grėsmingumu ir sudėtingumu. Kaip tame Henriko Radausko eilėraštyje, kai pasaulis tampa pernelyg baisus, apsisprendžiama tikėti pasaka. Tačiau kodėl būtent magiškojo kaimo pasaka?

Grįžimo prie „prigimtinių vertybių“ tendencijos šiandien akivaizdžios daug platesniame nei lietuvių literatūra kontekste. Tarkim, socialiniuose tinkluose vis didesnį populiarumą įgyja pačiutės (tradwife). Moterys – nuo Sasekso kunigaikštienės kulinarinio šou iki treilerių parkuose gyvenančių vienišų mamų tiesioginių transliacijų – grįžta į virtuves, sodus ir daržus, augina ir gamina vyrams ir vaikams ir teigia, kad namuose pagaliau atrado išsipildymą. Laikas parodys.

Nemeilės šešėly. Janinos Degutytės laiškynas:
susirašinėjimas su motina Janina Degutiene. I knyga.
Sudarė Giedrė Šmitienė. V.: Lietuvių literatūros ir
tautosakos institutas, 2025. 304 p.

Tikriausiai dar neteko skaityti taip puikiai sudaryto egodokumentikos rinkinio!

Poetės Janinos Degutytės (1928–1990) ir jos motinos Janinos Degutienės (1902–1983) susirašinėjimas truko nuo 1965 m. iki motinos mirties. Iš pirmo žvilgsnio laiškų turinys itin buitiškas, kasdieniškas: patiekalų receptai, motinos priekaištai, kodėl dukra neatrašo, deficitinių prekių ir vaistų paieškos, dukrą ir motiną kamavusių ligų paūmėjimų ir atoslūgių aptarimai, retos švenčių akimirkos, linkėjimai artimiesiems. Motina rašo „poniška“ lenkų kalba, be skyrybos ženklų, naivistinio sąmonės srauto technika (išvertė Violeta Švaikovskaja). Rašė lenkiškai, tiksliau, Šančių žargonu, nes nepakentė kaimo ir kaimiečių (baigė vos kelis rusiškos mokyklos skyrius). Dukra atrašo lietuviškai.

Po santūraus gyvenimo fasadais slypi skausmingos paslaptys ir kūrybos bei daug platesni sociokultūriniai kontekstai, kuriuos mums, knygos „Nemeilės šešėly“ skaitytojoms ir skaitytojams, atskleidžia greta laiškų publikuojami poetę ir jos motiną pažinojusių žmonių prisiminimai, laiškuose minimų situacijų komentarai, poetės eilėraščių rankraščiai, nuotraukos, net materialių laiško ypatybių aprašai: ant kokio popieriaus rašyta, kokios spalvos tušinuku, kaip stipriai spaustas rašiklis. Tarsi detektyvinėje istorijoje, tik rinkinio pabaigoje publikuojamuose poetės nebaigtos autobiografijos fragmentuose apnuoginama nemeilės žaizda. Mozaikiškas tekstas makete išdėliotas sklandžiai, apgalvotai, skaitant nemirga ir neblaško (maketavo Rokas Gelažius ir Tomas Rastenis).

Simptomiška, kad dukros ir motinos laiškuose nutylima visa, kas galėtų ar turėtų būti svarbiausia: jausmai, skriaudos, kraupūs vaikystės įvykių prisiminimai. Gal nesitikima supratimo, o gal saugomasi nuo dar didesnio skausmo. Susirašinėjant egzistuoja tik čia ir dabar, o tas „čia ir dabar“ – stokos ženklu pažymėta sovietinė buitis. Įvadiniame Giedrės Šmitienės ir Jurgos Jonutytės straipsnyje užsimenama, kad kitiems asmenims skirtuose laiškuose poetė kitokia: kintame priklausomai nuo to, kieno akivaizdoje esame, nuo ryšio gilumo ir pobūdžio.

Iš pažiūros J. Degutytė gyveno tylų, ramų vienišos moters gyvenimą. Niekada nebuvo ištekėjusi, nuo paauglystės sirgo sunkia širdies liga, kuri gyvenimo pabaigoje prikaustė prie lovos. Pripažinimo sulaukė gana anksti, profesinis gyvenimas klostėsi sklandžiai.

Aplinkinių dėmesį traukė glaudus poetės ir žymios dailininkės Bronės Jacevičiūtės-Jėčiūtės ryšys. Moterys kartu apsistodavo kūrybos namuose ir sovietiniam elitui skirtose sanatorijose, poetės sveikatai šlyjant, B. Jacevičiūtė-Jėčiūtė apsigyveno tame pačiame name aukštu žemiau. Moterys niekuomet savęs neįvardijo šeima nei pora, nors įvade vadinamos gyvenimo draugėmis, o straipsnyje „Aš taip pat šypsausi, kai galvoju apie Tave“ („Colloquia“, 52, 2023) G. Šmitienė poetės ir dailininkės ryšį apibūdina kaip „išskirtinai stiprų“: „Jis neaugo palaipsniui, bet tiesiog jas ištiko. Pačių buvo jaučiamas kaip beribis, kaip „sklidina taurė“ (p. 150), o viena kitai rašytus laiškus – meilės laiškais (susirašinėjimas su B. Jacevičiūte-Jėčiūte publikuojamas antrame J. Degutytės laiškų tome „Tveriantis ryšys“; trečią tomą „Draugystė laiškai“ sudaro susirašinėjimas su gydytoja Lena Rapaliene).

Septintajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje homoseksualumas laikytas psichiniu sutrikimu ir gydytas psichiatrijos ligoninėse insulino terapija. Ir J. Degutytė, ir B. Jacevičiūtė-Jėčiūtė buvo pripažintos kūrėjos, nusipelniusios meno veikėjos, todėl intymaus gyvenimo išpažinimas būtų reiškęs privilegijų netekimą, o gal ir priverstinį gydymą. Vis dėlto įstabu, kad mūsų literatūrologai ir šiandien apie kanonines rašytojas ir rašytojus kalba užuominomis. Tarsi pripažinimas, kad rašytojas ar rašytoja yra dar ir žmogus, sumenkintų tekstų vertę. Nors iš tiesų tekstus tik suaktualina, atveria: būtent taip ir nutinka skaitant rinkinį „Nemeilės šešėly“.

Savaip iškalbinga, kad Routledge International Encyclopedia of Queer Culture (2011) publikuojamame straipsnyje pirmąja LGBTQ+ poete Lietuvoje įvardijama ne, tarkim, Laima Kreivytė ar Giedrė Kazlauskaitė, o Janina Degutytė. Pasak straipsnio autoriaus, Vandai (poetės klasiokei Vandai Lopaitytei) dedikuotame eilėraštyje „Vakariniai maratonai“ naktį vyksta dviejų moterų – draugių, mylimųjų – pasimatymas „ties skaisčia bedugne“ (p. 365).

Aš J. Degutytę atradau gana anksti kaip knygelės „Nepalik manęs“ autorę. Autofikcinės prozos kūrinyje sodyboje vasarojanti pasakotoja priglaudžia benamę katytę. Pamažu tarp vienišos moters ir išdidaus gyvūnėlio užsimezga glaudus, šiltas, pasitikėjimu grįstas ryšys. Senole pavadinta katytė vieną dieną dingsta, o kai pasirodo, ją seka du kačiukai. Kaip nudžiugau knygoje „Nemeilės šešėly“ sudėtuose laiškuose perskaičiusi, kad šią istoriją įkvėpė iš sodybos Mazgeliškiuose parsivežta katytė, kurią poetė pavadino Kleopatra. „Dabar guli ant mano galvos. Labai mėgsta taip miegoti. Šią naktį buvo labai didelė vėtra, tai katytė atėjo po antklode, sudėjo užpakalines kojytes man į delną [...]. Ji vėtros labai bijo“ (p. 263).

Laiškai atskleidžia ne tik kūrybos ir asmeninio gyvenimo kontekstus, bet ir platesnes laikotarpio sociokultūrines tendencijas. Pavyzdžiui, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos neįprasta, kad silpnos sveikatos poetė turėjo gausų būrį patarnautojų ir padėjėjų, kurie remontavo jos butą, vežiojo į sodybą, rūpinosi vaistais, maistu, namais šiai išvykus. Gebėjimą švelniai manipuliuoti aplinkiniais lėmė ir skurdi vaikystė, paauglystė, kuomet aplinkinių pagalba reiškė išlikimą. Kita vertus, veikė dar stiprus sodietiškas bendruomeniškumas, kai kaimynai laikomi beveik šeimos nariais, ir ypatinga pagarba poetės statusui. Šiandien poečių ir poetų įtakos zonos akivaizdžiai pakitusios.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba