Iš latvių poezijos [Vācietis, Neibarts, Viks, Vērdiņš, Šlāpins, Auziņš, Briedis, Kronbergs]

Prieš 60 metų, 1965 m. rugsėjo 11 d., Esplanadės parke, Rygoje, minint didžiojo latvių dainiaus Janio Rainio 100-ąsias gimimo metines, surengti pirmieji „Poezijos dienų“ (Dzejas dienas) skaitymai, vėliau jie tapo tradiciniu kasmetiniu nacionaliniu latvių poezijos festivaliu. Į „Poezijos dienas“ dažnai būdavo kviečiami ir lietuvių poetai, jų kūrinius latviškai prakalbindavo Daina Avuotinia, Knutas Skujeniekas, Paulis Kalva, Hermanis Margeris Majevskis, Pėteras Brūveris ir kt.

Kviečiame prisiminti kai kuriuos „Poezijos dienų“ laureatus ir nominantus.
 
 
OJĀRS VĀCIETIS
 

Pažinimas kelia baimę.

Man baugu.

Bet gyvenimo valandos

vėluot neleidžia.

Į pliką kalną kopiu,

kas nuo jo atsivers –

aš nežinau.

Pažinimo akmenį

it šaknį raunu,

aš nežinau,

kur baigiasi ji,

gal ir šioj kančioj

man visada

kaip šuniui

kaulą pamėtės…

 

Aš kopiu.

Plikas kalnas

rūką sklaido,

pilkas draiskanas

tuoj čiumpa

skudurininkai vėjai…

 

Ir veriasi man platumos.

Ši platybė

man nežinoma!

Pažinimas kelia baimę.

Bet aš jaučiuosi

nugalėjęs.

 
 
 

KĀRLIS VĒRDIŅŠ
 
 
Pasimatymas
 

aš skubu į traukinį

tu praskrendi prošal

į aną pasaulį

 

akimirksnį

susitinka mūsų smegenys

ir tu mane sparnu palieti

 

dabar tos vietos nebeprausiu

nors degins

kasnakt

 
 
Malda
 

Mielasis Dievuli, atimk galimybę man žiūrėti į daiktus iš abiejų pusių. Kiekvieną daiktą matau apvalų kaip didelį Žemės rutulį, matau ir suprantu – ne man trikdyti jų esybę.

Mielasis Dievuli, išlygink mažuosius smegenų vingius, įkirsk juose vieną vagą, bet didelę. Ir tokią gilią, kad visų Žiemgalos priemiesčių žmonės eitų paliesti jos švelniosios pusės.

Ir pagaliau, mielasis Dievuli, leisk geras mintis galvoti, tokias, kad žmonės, girdėdami jas, niekad nepavargtų – visą dieną gulėčiau ant plokščio saulės laikrodžio, žiūrėčiau į saulę ir pasakočiau visiems, kokia ji ryški.

 

 

 

AIVARS NEIBARTS
 

 

Aš pakylu į orą, bet

nekrentu žemėn.

Aš pakylu į orą, nors

sunkesnis už žemę esu.

Aš pakylu į orą ir ant

debesies atsisėdu, ant

debesies sidabrinio kraštelio.

 

O dabar

pūsk, vėjeli, pūsk…

 
 

 

Einšteinas nieko neieškojo,

jis tiesiog surado

adatą, šieno kaugėn įkritusią, bet

nepradėjo pasaulio lopyti –

jis iš naujo siuvo jį.

 
 
 

 

mes

įžengėme

į istoriją

milžinų namuose

tokie kaip

stovime

nuogi ir aprengti

įdomu

 

kokie mes

iš tos istorijos

laukan išeisime?

 
 
 
ILMĀRS ŠLĀPINS
 

 

rašydami poeziją

įmantriai nemokšiškai

mes bandome pažvelgti

į savy iš dalies jau pamirštus

trupančius archetipų pamatus

kartais pasirinkdami

o gal ir nepasirinkdami

artimiausią galimą

kalbėsenos trajektoriją

kuri pusiausvyros judesy

paliečia viršutinius sąmonės sluoksnius

ir juose palieka

vos vos jaučiamą randą

 
 

 

kaip būtų galima gyventi taip

kad negalvotume apie mirtį?

kaip būtų galima skaityti knygą taip

kad nesužinotume, kaip baigėsi ji?

kaip būtų galima mylėti taip

kad nepadarytume kito nelaimingo?

gyventi taip, kad negalvotume apie nieką

skaityti knygą taip, kad nesužinotume nieko

mylėti taip, nors

ne, dabar visai nieko

 
 
 
IMANTS AUZIŅŠ
 

 

Pasaulis, kuriame užaugau, tolsta.

Pasaulis, kuriame mylėjau, tolsta.

Tas nesibaigiančių darbų pasaulis.

Tas, kuriame vaikai užaugo.

Tas, iš kurio išėjo tėvas ir motulė.

Tas, kuriame draugus geriausius praradau.

Formuojasi pasaulis naujas.

Artėja artuma rami.

Štai ta pati sena saulutė!

Rugių lauku nubėga vėjas.

Pasaulis naujas veriasi.

Tas, per kurį man teks išeiti.

 
 
 
LEONS BRIEDIS
 
trys baltos rožės mano kraujo spalvos
 

aš kas naktį

kaip ir anksčiau

rožes skinu

Tau,

Marija,

Edeno sode,

iš kurio seniai esu išvytas

 

bet vis tiek

kas naktį

kaip ir anksčiau

į Edeną slapčia

įsėlinu

ir rožes skinu

Tau,

Marija:

 

tris baltas rožes

mano kraujo spalvos

 
 

 

tai, ko tu lauki, Godo,

neišsipildys,

ir lūkesčiai tavieji

kasnakt šildysis

prie lūkesčių tavųjų:

to židinio,

prie kurio tu lauksi, Godo,

tu šypsodamasis

jau seniai esi sulaukęs

šį bei tą

net nenujausdamas

savojo likimo begalinio

likimo išjuoktas

netgi apkvailintas

 

tavo akyse

nebūna ašarų

 

nors jos, Godo,

iš tiesų

yra tavo ašaros

 
 
 
JURIS KRONBERGS
 
Nakties dokumentai

 

Haiku   

 

 

vasaros naktys

tamsios kaip žiemos dienos

ir aš toks tampu

 

 

nakties ramybę

nemiga glamonėja

ir mąžta tyla

 

 

naktį ežeras

it pieva mėlynuoja

nemigos žiedais

 

 

nakties veidrodžio

kitoj pusėje diena –

savęs ten ieškau

 

 

ar tai vaisius

ar paukštelis ant šakos

naktis nutyli

 

 

naktin sugrįžta

buvę nebuvę sapnai

ir veltui vaizdai

 

 

balkone esu matomas

iš balkono matau

 

kasdienybės džiaugsmai netrikdo proto

kasdienybės niekniekiai žvilgsnio neužgožia

 

jei jėgos apleidžia jei pavargstu:

 

                              balkono grindys

apklotos pūkinėmis debesų gėlėmis

minkštomis it užmaršties akimirkos

laukia manęs kaip paklydėlio sūnaus

 
 
 
VIKS
 
Aš ieškau vietos
 

aš ieškau vietos

ne sau

o Žodžiui Neištartam

 

aš ieškau vietos

bet jos vis nėra

nėra vietos Žodžiui

Neištartam

 

ir tada išvystu jus

jus iškalbėtus

jei esate jūs

tai jau iškalbėta

 

aš ieškau vietos

Žodžiui Dar Neištartam

kuris laukia mūsų

jūs netikite?

Žodis laukia mūsų

 

kad išsilaisvintų

ir kad išlaisvintų

(aš niekad negalėsiu kitaip)

aš ieškau vietos

žvelgiu į jūsų lūpas

o Žodis nori išsikalbėti

ne vietoje

 
 

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.